Нора Робертс - Visada šalia

— Jau susitariau su kitos įmonės, kuri buvo palikusi savo vizitinę kortelę, savininku. Patikrinau tris jo pateiktas rekomendacijas — ta firma tikrai patikima. Jo atstovas netrukus užeis pasitikslinti dėl darbo specifikos. Tu su juo pasikalbėsi, — Beketas nurodė Ovenui. — Jei nuspręsi, kad jis nesusitvarkys, turėsi surasti kitą. Bet šią firmą mes privalome išspirti. Tai principo reikalas.

— Žinai, koks jis, kai įsiunta, — paguodė Raideris Oveną. — Bet jis teisus.

— Gerai jau, — Ovenas persibraukė ranka kaktą. — Jėzau...

Beketas išsitraukė aspirino buteliuką ir padavė broliui.

— Ačiū.

— Tai ką ten norėjai pasakyti apie naujausius mamos sumanymus?

— Tau dar prireiks aspirino, — tarė Ovenas, užsigėręs tabletę kola. — Dabar, kai meno galerija persikėlė į kitą vietą, vietoj jos mama nori įrengti dovanų krautuvėlę.

— Žinau.

— Bet nežinai, kad ji to nori jau dabar.

— Kaip tai dabar? Juk negalime vienu metu rūpintis ir svečių namais, ir dovanų parduotuve.

— Tai tujai taip ir pasakyk, — Ovenas su gailesčiu pasižiūrėjo į Beketą. — Kaip tik ji ten su spalvų palete, užrašų knygele ir rulete.

— Dėl Dievo meilės... — suaimanavo Beketas. — Kai jau atrodo, kad vieną galvos skausmą numalšinai, prasideda kitas. Jūs irgi eisite kartu. Vienas jos neįtikinsiu.

— Man patinka ir čia, — paprieštaravo Raideris. — Labai mėgstu ramybę ir dailidės amatą.

— Tuomet atnešk plaktuką. Mums jo prireiks.

Montgomeriams priklausė komercinės patalpos netoli Klerės knygyno. Per tuos kelerius metus jos ne kartą keitėsi. Pastaruoju metu čia veikė nedidelė meno galerija ir rėmelių parduotuvė, bet neseniai ji persikėlė į kitapus upės esančias didesnes patalpas.

Priėję galeriją, pro vitriną broliai išvydo motiną vaikštančią po tuščias patalpas, prie sienų vis glaudžiančią spalvų paletę.

Šūdas, pagalvojo Beketas.

— Sveiki, berniukai, — jiems įėjus, pasisveikino Džastina. — Ką manote apie šią geltoną spalvą? Graži, šilta ir ne pernelyg ryški, kad nukreiptų dėmesį nuo paveikslų.

— Klausyk, mama...

— O kaip jums toji siena? Pusę jos reikia nugriauti. Taip šiek tiek paplatėtų ta maža virtuvėlė. Likusią jos dalį skirsime įvairiems virtuvės daikčiukams: moliniams indams, pjaustymo lentoms ir kitkam. Šitas duris reikia išimti ir palikti laisvą praėjimą. Galėsime pakabinti karoliukais siuvinėtas užuolaidas ar panašiai, o antrame aukšte...

— Mama, mama, palauk, — nutraukė ją Beketas. — Viskas puiku, bet tu gal nepastebėjai, kad mes iki kaklo paskendę rūpesčiuose dėl ano pastato kitapus gatvės?

— Čia visai nedaug darbelio, — Džastina maloniai nusišypsojo sūnui. — Tik kosmetinis remontas.

— Nugriauti sieną nėra...

— Pusę sienos. Ji juk visai nedidelė. — Moteris pasilenkė paglostyti Kvailiuką, kuris meiliai glaustėsi prie jos kojos. — Svarbiausia-patalpą perdažyti. Na, dar vonios kambaryje reikia naujos praustuvės. Atsiųsi keletą vyrukų iš brigados ir tie greitai padarys.

— Bet...

— Juk nenorime palikti šios vietos tuščios, ar ne? — Džastina uždėjo rankas ant klubų ir apsisuko. — Čia įrengsime prekystalį, ant kurio padėsime kasos aparatą. Užteks nedidelio prekystalio, nereikia nieko prabangaus. Juk gali tokį sumeistrauti, ar ne, Ovenai?

— Aš... Žinoma.

— Bailys, — nusišaipė Beketas, kai mama nuėjo į spintos dydžio moterų tualetą.

— Ne didesnis už tave, brol.

— Tualete reikia nedidelės praustuvės, naujo unitazo, gražaus veidrodėlio ir lempučių. Viskas. Perdažyti sienas ir pakabinti lempas čia bei viršutiniame aukšte. Oi, ir dar perdažyti fasadą. Juk tikrai nesunkiai suderinsime su savo darbais viešbutyje.

— Mama, net jeigu ir paskirsime keletą darbininkų, kurie atliks visus tuos darbus, po to šioje krautuvėlėje turi kas nors šeimininkauti, rūpintis ištekliais ir...

— Nesijaudink, viskuo jau pasirūpinta. Kalbėjausi su Madlena iš mūsų knygų klubo. Juk pažįsti Madleną Kramer? — užsidegusi tauškė Džastina. — Anksčiau ji dirbo mano galerijos Heigerstaune vadybininke.

— Taip, aišku, bet...

— Ji pažįsta visus vietinius menininkus ir amatininkus. Mes eksponuosime vietos menus, tokiu būdu parodydami, ką sugebame ir kas esame. — Džastina užsidėjo akinius nuo saulės, suskleidė spalvų paletę ir nusišypsojo. — Bus puiku.

Dėl to Beketas negalėjo ginčytis. Su mama apskritai negali ginčytis, nes ji sugeba nuginkluoti, prisipažino jis.

— Galėsime čia atsiųsti keletą darbininkų tik tuomet, kai sumažės darbo svečių namuose.

— Žinoma, mielasis. Raideri, ar turi laiko man padėti pamatuoti tą sieną?

— Aišku.

— Argi nebus smagu? — Džastina pasiuntė sūnums džiugų šypsnį. — Miesteliui pridėsime pajamų, vietiniams menininkams parūpinsime patogią susitikimų vietą, be to, išdėstysime nuorodas, kurios bus tiesiogiai susijusios su svečių namais, ir taip juos pareklamuosime dar iki atidarymo, — moteris vėl uždėjo rankas ant klubų. — Ar šįvakar kuris jūsų eina į pasimatymą?

— O kas tam turi laiko? — sumurmėjo Ovenas. — Ne, ponia, ne aš.

— Ir kaip aš sulauksiu anūkų? — nužvelgusi savo sūnus, Džastina gailiai atsiduso ir vėl pasilenkė paglostyti Kvailiuką. — Tai ateikite pas mane pietų. Pakeliui į namus nupirksiu šviežių kukurūzų ir surengsiu jums puotą.

Ir pažers mums dar tų savo naujausių — nuostabiausių — idėjų. Bet bala nematė, — pagalvojo Beketas.

— Gerai, — sutiko jis ir žioptelėjo, kai pro duris galvą įkišo Klerė.

— Sveiki. Šeimos susirinkimas?

— Kuris buvo ką tik pertrauktas, — pajuokavo Džastina.

— Oi, kaip čia viskas niūru. Gaila, kad galerija išsikrausto, bet žinau, platesnės erdvės Šeperdstaune jai bus tinkamesnės.

— Jau nebeilgai atrodys niūriai. Būtent tavęs man ir reikia. — Džastina vėl išskleidė spalvų paletę. — Sakyk, ką manai apie šią sienų spalvą?

— Man patinka. Šilta, saulėta, bet ne pernelyg ryški. Ar jau turite naują šių patalpų nuomininką?

— Mes esame naujieji nuomininkai. Spėju, kad pastaruoju metu nesikalbėjai su Madleina?

— Nuo paskutinio knygų klubo susitikimo — ne.

Kol Klerė šnekučiavosi su jo mama, kuri aiškiai buvo pamaloninta moters entuziastingo susižavėjimo, Beketas išėjo laukan ir atsisėdo ant knygyno laiptelių.

Jei labai pasistengs, jie viską suorganizuos, suderins brigados darbo grafiką ir pristatys medžiagas. Čia reikia tik šį tą perprojektuoti, o tai nesuris labai daug laiko. Kadangi struktūriškai jie nieko nekeis ir patalpos po senovei liks mažmeninių prekių parduotuve, nereikės rūpintis jokiais naujais leidimais. Ovenas išrūpins verslo liudijimą ir sutvarkys visus likusius dokumentus.

Jėzau, bet kaip suderinti laiką? Dirbti po darbo svečių namuose? Šūdina dienos pabaiga. Na, bent jau šiandien gausiu naminio maisto, pasiguodė Beketas.

Su Klere laukan išėjusi mama pakartojo procesą, taikydama spalvų juosteles fasado sienai. Pastebėjusi ant laiptų sėdintį Beketą, ji suraukė antakius.

— Vaikuti, atrodai kaip suspardytas šunelis.

— Suknistai sunki diena. — Beketas priėjo prie mamos, o toji pakštelėjo jam į skruostą. — Na, gerai, susitiksime namuose.

— Lauksiu. O dabar nuvežk Klerę namo.

— Ne, nereikia. Aš mėgstu pasivaikščioti, — puolė atsisakinėti Klerė.

— Kodėl eini pėsčia, kai iki tavo namų beveik mylia? — pasiteiravo Beketas.

— Ne daugiau kaip pusė mylios ir man patinka pasivaikščioti. Be to, šiandien sugedo auklės automobilis, todėl dėl visa ko palikau jai savąjį. Nenoriu, kad ji susisodintų berniukus ir važiuotų manęs pasiimti.