Нора Робертс - Visada šalia

— Tuomet aš tave nuvešiu.

— Ne, tikrai nereikia vargintis.

— Gali ginčytis su manimi, — tarė Beketas, — bet su ja ginčytis nėra prasmės. — Jis pabučiavo mamai į žandą. — Primink Raideriui ir Ovenui, kad užeis plytelių klojėjas.

— Priminsiu.

— Iki, vergų varove.

6 skyrius

Ačiū, kad paveši, — prabilo Klerė, jiems žingsniuojant pikapo link. — Ypač todėl, kad atrodai baisiai nuvargęs.

— Nesu baisiai nuvargęs, tik šią dieną lydėjo vieni nemalonumai.

— Rūpesčiai svečių namuose?

— Ši diena man kainavo tiek daug nervų, kad verčiau jau būčiau visą dieną kalęs plaktuku, nei porą valandų kalbėjęs telefonu. Tikiuosi, tas pastatas bus vertas visų mūsų patirtų kančių, — pridūrė Beketas, žvelgdamas į viešbučio pusę.

— Tikrai bus. O dabar dar prisidės ir dovanų krautuvėlė. Kaip žavinga.

— Po pusmečio bus dar žavingiau.

Beketas atidarė keleivio dureles, pakėlė nuo sėdynės bloknotą, storą aplanką ir seną nešvarų rankšluostį.

— Krautuvėlę tereikia perdažyti, ar ne? — paklausė Klerė ir sutriko, kai atsisukęs Beketas nutaisė keistą miną. — Kas yra?

— Pirmiausia, ją teks ne tik perdažyti, o kadangi reikalas susijęs su mano mama, tai gali neabejoti, kad ji sugalvos daugybę kitokių darbų. Antra, tu labai gardžiai kvepi.

Kažkas pasignalizavo, ir apsižvalgęs Beketas atpažino vieną savo dailidžių, kuris pamojavo važiuodamas pro šalį. Klerė skubiai įsiropštė į pikapą.

— Ar nepersigalvojai dėl pasimatymo penktadienio vakarą?

— Ne. Aiva bus laisva ir galės prižiūrėti vaikus.

— Puiku, — apsidžiaugė Beketas, mėgaudamasis akimirka, kad Klerė sėdi jo automobilyje ir aptarinėja pasimatymą. — Septintą tinka?

— Kuo puikiausiai.

— Puiku, — pakartojo Beketas, tada uždarė dureles, apėjo aplink ir įsėdo vairuotojo vieton. — Tai kaip jaučiasi berniukai, juk artėja rugsėjo pirmoji?

— Liamas tik apie tai ir kalba. Merfis nekantrauja, ypač dėl to, kad nori nešiotis savo priešpiečių dėžutę su turboreindžeriais. O Haris vis dar apsimeta, kad jam nerūpi.

— O kaip tu? — paklausė Beketas, kai išsuko iš stovėjimo aikštelės, pravažiavo sankryžą ir pasuko į kairę.

— Jau nupirkau vaikams batukus, kuprines, priešpiečių dėžutes, parkerius, rašiklius ir sąsiuvinius. Mokyklai viskas parengta, todėl jau galiu atsikvėpti. Merfiui pradėjus lankyti darželį, atkris daugybė rūpesčių, susijusių su vaiko priežiūra, taigi gyvenimas palengvės.

— Tačiau tavo balse jaučiu „bet“...

— Atrodo, vos prieš penkias minutes vežiojausi Merfį vežimėlyje, o dabar jis jau lankys darželį. Haris įpusės pradinę mokyklą. Neįtikėtina. Taigi pirmadienio rytą aš juos nuvešiu, grįšiu namo ir iš širdies išsiverksiu.

— Visuomet spėliojau, kodėl mūsų mama taip džiaugdavosi, mums einant prie mokyklinio autobuso.

— Tas džiaugsmas aplanko tik gerai išsiraudojus.

— Supratau.

Beketas sustojo prie Klerės namo greta jos automobilio.

— Deja, negaliu pakviesti tavęs pietų, nes laukiu Eiverės su Hope.

— Viskas gerai. Šiandien visi pietausime pas mamą.

— Bet jei turi minutėlę... — pradėjo Klerė ir akimirką sudvejojusi pasiryžo baigti, — gali užeiti išgerti ko nors šalto.

— Turiu minutėlę. — Beketas pasilenkė per Klerę ir atidarė dureles, o pats liko gėrėtis jos pilkšvai žalių akių spindesiu. — Kaip malonu būti šalia tavęs ir neapsimetinėti, kad to nenoriu.

— Keista žinoti, kad tu to nori.

— Keista gerąja ar keistai blogąja prasme?

— Gera ir keista, — atsakė Klerė ir išlipo.

Beketas ne itin gerai žinojo Klerės namą, nes buvo lankęsis čia tik kelis kartus. Kadaise, kai ji tik nusipirko šį namą, nusamdė Raiderį atlikti kai kuriuos darbus, ir jis, užėjęs pasidomėti kaip einasi, padėjo jam pritvirtinti knygų lentynas. Vėliau Klerė buvo surengusi kelias iškylas, tad jis matė galinį namo kiemą ir virtuvę. Bet nežinojo, kaip ši vieta atrodo įprastą dieną. Būtent tuo jį visada labiausiai domindavo pastatai, kuriuose žmonės gyvena ar dirba. O dabar tai ypač domino dėl Klerės.

Namo priekyje Klerė buvo pasisodinusi įvairių gėlyčių, kurios jau buvo kiek apvytusios, o pievelės lopinėlis prašėsi nušienaujamas. Reikėtų pasisiūlyti pagelbėti.

Namo durys buvo nudažytos mėlynai, o viduryje įmontuotas žalvarinis keltiško mazgo durų plaktukas.

Atvėrus duris Beketas pateko tiesiai į svetainę, kurioje stovėjo nedidelė sofa mėlynais ir žaliais dryžiais bei kelios žalios kėdės. Visą sieną užėmė knygų lentynos, kurias kažkada pats padėjo sumontuoti. Jis nudžiugo pamatęs, kaip gražiai ji išdėstė knygas, šeimos nuotraukas ir suvenyrus.

— Eime į virtuvę, — pasiūlė Klerė.

Beketas stabtelėjo mažo kambariuko, ant kurio sienų puikavosi plakatai ir žemėlapiai, tarpduryje. Spalvingos patalpos lentynose buvo gausu žaisliukų, dar antra jų tiek mėtėsi ant grindų. Beketas dar pastebėjo apvalius vaikiškus sėdmaišius, mažus staliukus ir iš kaladėlių pastatytus rūmus.

— Kaip miela.

— Čia jie mokosi dalintis žaislais ir nesipainioja man po akimis.

Jie praėjo tualetą, sumaniai įspraustą po laiptais, ir pateko į virtuvę, kurioje kontrasto įspūdį kūrė tamsaus ąžuolo spintelės ir balti virtuvės įrankiai. Ant šaldytuvo buvo prisegti vaikų piešiniai ir kažkoks grafikas, šalia viryklės stovėjo bufetas, o ant jo buvo padėtas medinis dubuo su šviežiais vaisiais. Prie apskrito medinio stalo stovėjo keturios kėdės.

— Trumpam atsiprašysiu. Noriu pasisveikinti su vaikais, — pasakė Klerė ir priėjusi šūktelėjo per pertvarą. — Sveiki, vaikinai!

Beketas išgirdo šūksnius ir pastebėjo, kaip nušvito Klerės veidas.

— Klere, kodėl nepaskambinai, kad tave parvežčiau? — sududeno žemas moteriškas balsas.

— Nesirūpink, mane parvežė.

Beketas išgirdo atitraukiamą kėdę ir pamatė Aivą Raidenur, einančią pertvaros link. Ši moteris mokė jį algebros pirmame kurse ir baigiamaisiais metais. Vyras pastebėjo, kad jai ant nosies pūpso tie patys akiniai sidabriniais rėmeliais, o gražiai nubalę plaukai vis taip pat susukti į kuodelį.

— Beketai Montgomeri, nežinojau, kad dirbi taksistu?

— Nuvešiu jus, kur tik panorėsite, ponia Raidenur. Jums netiksės joks taksometras.

Moteris atidarė pertvarą ir berniukai pasileido prie Klerės, apiberdami ją klausimais, naujienomis apie per dieną patirtus nuotykius bei nusiskundimais.

Aiva išlingavo paskui vaikus, tada kumštelėjo Beketui petį.

— Tai kada gi bus baigti tie svečių namai?

— Dar reikės palūkėti, bet kai tik bus, aš asmeniškai jums aprodysiu.

— Tu man žiūrėk.

— Ar reikia pataisyti jūsų automobilį?

— Ne. Mano vyras jau nuvarė į dirbtuvę. Kaip tavo mama?

— Užimta ir kasdien vis užimtesnė.

— Taip ir turėtų būti. O kam būtų lengva su tokiais tinginiais kaip jūs? — nusijuokė moteris. — Klere, jau ketinu eiti.

— Parvešiu jus namo, ponia Raidenur.

— Gyvenu tik už poros namų, Beketai. Ar atrodau kaip ligonė?

— Ne, ponia.

— O jūs, berniukai, — ištarė ji mokytojos balsu, ir visi trys vaikai nutilo, — leiskite savo mamai atsikvėpti. Kai kitąkart pasimatysime, turėsite man viską papasakoti apie savo pirmąją dieną mokykloje. Liamai, surink savo mašinėles svetainėje.

— Bet juk Merfis...

— Tu jas ten nunešei, tu turi ir surinkti, — moteris pamojo Klerei. — Gerai, išeinu.