Нора Робертс - Visada šalia

— Ačiū, Aiva.

— Oi, pamiršau pasakyti. Pažadėjau berniukams sausainiukų su pienu, jei jie bent pusvalandį nesipeš. Jie pažadą tesėjo.

— Bus sausainiukų su pienu.

— O tu šiandien pešeisi su broliais? — Aiva kreipėsi į Beketą.

— Pastarąjį pusvalandį — ne.

Moteris sukikeno ir išėjo.

— Nori pamatyti mano turboreindžerius? — Merfis patampė Beketo rankovę.

— Turi Nenugalimąjį reindžerį iš „Mistinių jėgų“?

Merfio akys išsiplėtė. Jis tik linktelėjo ir staigiai išrūko iš kambario.

— Nusiplauk rankas! — pavymui šūktelėjo Klerė. — Jūs irgi, jei norite sausainių, — tarė ji kitiems berniukams.

Akivaizdu, kad jie norėjo, nes bėgte pasileido į vonią.

— Dabar prisidirbai, — atsisuko Klerė į Beketą. — Turboreindžeriai — naujausia Merfio manija. Jis turi jų figūrėles, vaizdo diskus, pižamą, marškinėlius, kostiumą, mašinėles. Balandžio mėnesį, kai buvo jo gimtadienis, mes net surengiame šventę turboreindžerių tematika.

— Kai buvau kokių dvylikos, žiūrėjau juos per televizorių ir nuolat kartojau, kad tai — niekalas. Bet tik vaidinau.

Kalbėdama Klerė išėmė iš bufeto mažas lėkštutes ir padėjo ant stalo. Beketas pastebėjo, kad jos — su turboreindžeriu, Žmogumi-voru ir Erniu.

— O kas būsiu aš?

— Atsiprašau? — nesuprato Klerė.

— Ar nenusipelniau sausainių su pienu ir superherojų lėkštutės?

— O, žinoma, — aiškiai nustebusi Klerė grįžo prie bufeto ir ištraukė dar vieną lėkštutę. — Hanas Solo.

— Tobula. Kartą per Heloviną jau buvau persirengęs Hanu Solo.

— Kiek tada tau buvo?

— Dvidešimt septyneri, — atsakė Beketas ir mėgavosi, matydamas besijuokiančią Klerę. Kai ji atnešė lėkštelę su sausainiais ir ant stalo padėjo keturis mažus spalvotus puodelius, jis paėmė jos ranką. — Klere...

— Atnešiau visus , — nutraukė Merfis, atsitempęs baltą plastikinę dėžę, pilną superherojų figūrėlių. — Žiūrėk — turiu Didįjį Morfiną, Džiunglių furiją ir net Nenugalimąjį.

— Vaikine, tai tikrai fantastiška kolekcija, — Beketas pritūpė ir paėmė vieną iš reindžerių.

— Žinau, — sulinksėjo plačiai išplėtęs akis Merfis.

Beketas paviešėjo Klerės namuose apie valandą. Ji norėjo jį išbučiuoti jau vien dėl to, kad toks draugiškas vaikams. Nė akimirką neatrodė, kad nuobodžiauja, klausydamasis berniukų pasakojimų apie superdidvyrius, jų galias, padėjėjus ir priešus.

Bet Beketas jos nepabučiavo.

Žinoma, jis manęs nepabučiavo. Juk būtų atrodę tikrai keistai, kai aplink zuja trys vaikai, pagalvojo Klerė, prie kepsnio sudėjusi alyvuoges, ketvirčiais supjaustytas bulves ir apibarsčiusi viską prieskoniais. Paskui, pasidėjusi pjaustymo lentą taip, kad matytų vaikus ir Beketą, smulkiai sukapojo česnaką viščiuko marinatui.

Vaikai buvo laimingi, kad suaugęs vyras žaidžia su jais vaikiškus žaidimus. Žinoma, jie turi senelius — jos tėtį ir Klinto tėtį, kuris kartais aplanko, taip pat Aivos vyrą Džo. Bet nė vienas nėra jų tėčio amžiaus. Taigi vaikams tai buvo tikrai maloni valandėlė.

Pietų metas praslinko, bet nieko tokio. Vaikai pavalgys šiek tiek vėliau. Vakare būtų visai smagu užkąsti pavėsinėje, o po to prieš miegą jie dar galės truputį padūkti.

Klerė sumaišė produktus, užpylė marinatą ant viščiukų krūtinėlių, uždengė puodą ir prisėdo.

Ji mėgavosi valgio ruošimu, kieme girdėdama berniukų balsus ir kaimynų šuns lojimą, įkvėpdama aromatų, sklindančių iš orkaitės ir už virtuvės lango vešinčio mažo darželio. Šis jai priminė, kad dar turės išravėti piktžoles ir nuimti šiek tiek derliaus. O skalbinius šiandien jau teks išmesti iš galvos, nes vakar jie užsibuvo „Vestoje“.

Kai mudu su Beketu pasibučiavome, prisiminė Klerė.

Kaip kvaila, kad ji tiek mąsto apie tą bučinį. Tačiau Beketas — pirmasis jos bučiuotas vyras nuo tada, kai mirė Klintas.

Na, tiksliau, antras, jei prisimintume mamos kaimyno sūnų, tobulai mielą finansininką, dirbantį Bransvike. Klerė nuėjo su juo į tris pasimatymus, iš kurių du buvo paskaninti gan maloniais bučiniais. Tačiau tai nė vienam jų neįskėlė didesnės kibirkšties ir neišaugo į jokį gilesnį susižavėjimą.

Vėliau dar buvo pasimatyme su Lorės tetos draugu, nekilnojamojo turto agentu iš Heigerstauno. Puikios išvaizdos ir įdomus vyras, tačiau apsėstas minčių susigrąžinti jį palikusią žmoną. Vienas pasimatymas ir vienas saldus atsisveikinimo bučinys. Po to vyrukas netgi atsiuntė jai gėlių su atsiprašymu, kad visą vakarą kalbėjo tik apie savo buvusiąją.

Ir kaip seniai tai buvo? — skusdama morkas mąstė Klerė. Kai ji buvo sutarusi papietauti su finansininku, dieną prieš Haris nukrito nuo triratuko ir išsimušė priekinį dantį. Tada jam buvo maždaug penkeri. Dieve mano, daugiau nei prieš trejus metus, suvokė moteris.

O su agentu ji susitiko dieną po to, kai perkėlė Merfį iš kūdikio lovytės į dviaukštę lovą berniukų kambaryje. Tada jam buvo treji metukai. Vadinasi, daugiau nei prieš dvejus metus.

Ar šitai rodė, kad laiką Klerė matuoja pagal mažus įvykius jos vaikų gyvenime, ar tai, kad daugiau nei dvejus metus ji net negalvojo apie pasimatymus?

Klerė įtarė, kad ir viena, ir kita.

Moteris jau pasiruošė virti viščiukus vyne ir žolelėse, kai išgirdo atidaromas priekines duris.

— Atėjome su dovanomis, — pasigirdo Eiverės balsas.

— Aš čia! — šūktelėjo Klerė ir išbėgo pasitikti. — Hope, atrodai fantastiškai, — ji stvėrė draugę į glėbį.

Šiuose žodžiuose nebuvo nieko pataikaujamo. Hopė išties spinduliavo elegancija, nors dėvėjo paprastą vasarišką sijoną ir aitriosios paprikos spalvos parauktą palaidinukę.

— Man irgi gera tave matyti, — Hopė taip pat suspaudė draugę glėbyje. — Kaip ilgai nesimatėme. Oi, kažkas nerealiai kvepia.

— Pietūs, kuriuos netrukus valgysime. Oi, saulėgrąžos? — Klerės veidas dar labiau pražydo.

— Negalėjau atsispirti.

— Ačiū, aš jas dievinu. Nagi, eime vidun.

— O kurgi mano vyrukai? — Hopė sutraškino maišeliu, kurį atnešė Klerės berniukams.

— Mieloji, juk žinai, kad neprivalai pirkti jiems dovanų.

— Betgi aš noriu. Tai man suteikia ne mažiau džiaugsmo nei jiems.

— Ponios, atnešiau vyno. — Eiverė ištraukė iš krepšio butelį. — Jis suteiks džiaugsmo ne tik man, bet ir mums visoms. Nagi, atkimškime ir pradėkime vakarėlį.

Kol Eiverė atkimšinėjo vyną, į namą subėgo berniukai ir apspito Hopę, kuri juokdamasi dalijo jiems dovanas. Vaikai dievina Hopę ir be dovanų, pagalvojo Klerė. O ji tikrai atrodo stulbinamai. Seksuali išvaizda derėjo su žemu balsu, griežtai kirpti tamsūs plaukai ir kirpčiukai tiko prie jos išraiškingų skruostikaulių ir didelių akių. O figūra, kurią, kaip Klerė žinojo, Hopė netingėdama kasdien treniravo, atrodė ir atletiška, ir moteriška.

— Dieve manoji tokia graži, — tarė Klerė Eiverei.

— Žinau. Jos lengva neapkęsti. — Draugė padavė Klerei taurę vyno. — Bet mums tai nekliudo. Mes ją mylim, nepaisydamos to nepaprasto grožio. Privalome ją įkalbėti dirbti svečių namuose.

— Bet jei Hopė nuspręs, kad tas darbas jai nepatinka?

— Viskas bus gerai. Nujaučiu, kad Hopė nėra laiminga gyvendama Kolumbijos apygardoje.

— Tu tikra aiškiaregė, — nusišaipė Klerė, bet pajuto, kaip bjaurisi tuo apgailėtinu niekšeliu, kuris paliko jų gražuolę draugę.

— Ji man išsitarė, kad planuoja ieškotis darbo Čikagoje arba kraustytis atgal į Filadelfiją. O aš žinau , kad ji to neturėtų daryti. Hopė privalo gyventi čia, su mumis.