Нора Робертс - Visada šalia

Gal jau pakaks apie mus, pagalvojo Ovenas, pildamasis kavos.

— Pagal gyvenimo aprašymą jūs tikrai tinkama svečių namų šeimininkės darbui.

— Ar šeimininkei privaloma gyventi darbo pastate?

— Svečių namų neįmanoma tinkamai prižiūrėti per atstumą. Seimininkei skirsime kambarį ketvirtame aukšte. Jame yra du miegamieji, svetainė, vonia ir nedidelė virtuvėlė, tačiau šeimininkė galės laisvai naudotis pagrindine virtuve ir skalbykla.

— Tai šeimininkė ar šeimininkas dar turės ir maistą gaminti?

— Tik pusryčius.

— Numanau, kad norėsite daugiau. Kai apsistoji nakvynės namuose, norisi naminių sausainių, bandelių, vyno su sūriu ir panašių dalykų.

— Tai būtų malonus priedas. Reikėtų tai apsvarstyti.

— Eiverė pakišo mintį apie maisto pristatymą į numerį, jei kartais svečias nenori niekur eiti.

— Gera mintis, — Ovenas žvilgtelėjo į praviras virtuvės duris. — Jos restorano valgiaraštį galėtume įtraukti į svečių namų paslaugų paketą. Gera mintis, — pakartojo jis ir užsirašė.

— Ovenai, turiu dar daugybę praktinių klausimų apie budėjimo grafiką, užmokestį, laisvadienius, viešbučio priežiūrą, skalbimą, biudžeto tvarkymą, remonto išlaidas ir taip toliau. Žmogui, kuris imsis tų namų šeimininko pareigų, tikrai prireiks asistento. Niekas negali dirbti dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę, penkiasdešimt dvi savaites per metus.

— Tuomet pakalbėkime apie asistentą, — pasiūlė Ovenas, bet Hopei nespėjus nė išsižioti į restoraną įplaukė Džastina Montgomeri žalsvais akiniais nuo saulės, priderintais prie palaidinukės. Ji pamojo Eiverei ir nudrožė tiesiai prie Oveno ir Hopės stalelio.

— Laba diena, jūs tikriausiai Hopė? Aš — Džastina Montgomeri, — prisistatė ji, paspausdama Hopei ranką ir brūkštelėdama per petį Ovenui. — Na, tai kaip sekasi?

— Daugybė klausimų, — atsakė Ovenas. — Ir daugybė naujų idėjų.

— Jūs jau turite puikių idėjų. — Hopė pasisuko kėdėje, kad susitiktų su Džastinos žvilgsniu. — Esu nustebinta, kiek daug smulkių detalių jau apgalvojote. Kaip žmonės, iki šiol neturėję nieko bendra su viešbučių verslu, esate parengę tikrai stebėtinai išsamų planą.

— Mes apklausėme mėgstančius keliauti giminaičius, draugus ir pažįstamus, koks būtų jų svajonių viešbutis. Numanau, kad kai atidarysime svečių namus, dar susidursime su galybe dalykų, kuriuos reikės išspręsti, bet tikiuosi, kad sulig atidarymu būsime įgyvendinę didesnę tos svajonių viešbučio vizijos dalį.

— Džastina, gal galiu pasiūlyti kavos? — šūktelėjo Eiverė.

— Ačiū, bet verčiau išsitrauksiu ko nors gaivinančio iš šaldiklio. — Džastina energingai atvėrė šaldiklio dureles ir tęsė: — Pabudau šeštą ir mano smegenys tiesiog negalėjo išsijungti. Nors visas popierizmas, darbuotojų paieška ir kitokie formalumai — Oveno sritis, pamaniau, kad užlėksiu bent minutėlei ir apibūdinsiu, kokio tiksliai žmogaus mes ieškome.

— Suprantu.

— Be abejo, mums reikia reprezentatyviai atrodančios, energingos ir ištvermingos darbuotojos, mokančios elgtis su klientais. Bet jūs tikrai nebūtumėte taip ilgai išdirbusi „Wickham“ viešbutyje, jei neturėtumėte visų šių savybių. Tačiau mes pageidaujame dar daugiau. — Stebėdama Hopės reakciją, Džastina atkimšo dietinės kolos buteliuką. — Svečių namų šeimininke ar šeimininku privalo dirbti žmogus, kuris įleis čia savo šaknis ir žiūrės į viešbutį bei šį miestelį kaip į savo namus. Dėl to jis jausis laimingesnis darbe ir kartu labiau stengsis. Dėl kitų smulkmenų susitarsime, tačiau būtina sąlyga — nuoširdžiai dirbti. Arba įsimylėsite šią vietą, arba ne. Kitaip nieko neišeis. Ovenas mano, kad svečių namų šeimininkei svarbiausia — gebėti įtraukti į kompiuterį kambarių rezervavimo duomenis, tvarkingai pildyti apskaitą ir mokėti išsisukti, dėl turistų antplūdžio pristigus numerių. Numanau, kad jūs ne tik sugebate tai ir dar šimtus kitų subtilybių, kitaip Eiverė su Klere nebūtų man jūsų rekomendavusios. Bet čia — ne tik verslas. Mūsų svečių namus būtina apgaubti meile. Patys suteikiame jos pakankamai, tad noriu būti tikra, kad ir jūs padarysite tą patį.

— Nežinau, ar esu jums tinkamas žmogus, — atsargiai pratarė Hopė, — kaip ir nežinau, ar ši vieta tinkama man, nes šiuo metu mano gyvenime vyksta didelės permainos. Bet tikrai žinau, kad mane tai domina. Aš jau įsimylėjau jūsų sumanymą ir tikslus.

— Tai jau pradžia, — sužibo Džastinos akys. — Gal eime apžiūrėti pastato? Kitas detales su Ovenu aptarsite vėliau.

— Tikrai norėčiau jį pamatyti.

— Netrukus prie jūsų prisidėsiu! — šūktelėjo Eiverė. — Tuoj turėtų ateiti Franė, tad atlėksiu iškart, kai tik ji pasirodys.

— Eime pro galines duris, — kildamas iš vietos Ovenas pasiėmė portfelį. — Raideris su Beketu turėtų pasirodyti po poros valandų.

— Teks daug ką įsivaizduoti, — perspėjo Džastina, jiems išėjus laukan. — Įdėjome daug darbo ir paaukojome marias laiko, tačiau liko dar daugybė neįgyvendintų detalių.

— Suprantu, juk tai — milžiniškas projektas. Įspūdingos akmeninės sienos, — pastebėjo Hopė, jiems įėjus į viešbučio teritoriją. Kieme mėtėsi skalda ir šlamo paketai, tačiau balkonai su bandžos formos kuoleliais atrodė daug žadančiai.

Jiems pasukus į vestibiulį, Džastina ėmė pasakoti apie grindų plyteles, stalus, paveikslus ir gėles, o tada visi pralindo pro plačią arką į busimojo valgomojo patalpą. Rudos ir baltos kesoninės lubos, lakuoti mediniai stalai be staltiesių, ant kiekvieno — po vazą su gėlėmis. Galinėje sienoje palikta atvira nedidelė originalaus akmens arka, šalia jos — išdrožinėtas bufetas. Palubėje kybojo geležiniai sietynai su ąžuolo lapų motyvais ir apvaliais spalvoto stiklo gaubtais, panašiais į giles.

Nors regėjo nedažytas sienas ir dar neapdorotas grindis, ant kurių mėtėsi krūvos medžiagų, iš Džastinos pasakojimo Hopė mintyse jau susikūrė visiškai baigtos patalpos vaizdą. Jai dingtelėjo, kad prie tų nuostabių langų reikėtų pastatyti dar keletą staliukų.

Grupelė žingsniavo toliau, kur atsivėrė dar daugiau atviro akmens sienų, praėjo pro patalpas, kuriose bus skalbykla ir biuras, o tada pasuko į virtuvei skirtą erdvę.

Klausydamasi Džastinos pasakojimo, Hopė stengėsi įsivaizduoti, kur stovės tamsaus medžio su stiklu spintelės, kurios kontrastuos su balta orkaite, granito stalviršiu ir nerūdijančio plieno įrankiais.

— Ar virtuvėje nebus durų?

— Ne. Paliksime atviras angas, — patvirtino Džastina. Moteris kilstelėjo ant pakaušio akinius nuo saulės, susikišo rankas į kišenes ir atidžiai peržvelgė patalpą. — Norime, kad svečiai pasijustų kaip namie tą pačią akimirką, kai tik įžengs pro duris. Iš šaldytuvo jie bet kada galės pasiimti šaltų gėrimų. Jis visada bus pilnas mineralinio, gazuoto vandens, sulčių.

— Čia kaip mini baras, tik didesnis?

— Panašiai. Svečiai galės imti ką panorėję ir mes už tai neprašysime atskiro mokesčio. Visos atskiros paslaugos bus įskaičiuotos į kambario sąskaitą. Jei jie panorės puodelio kavos, o tuo metu svečių namų šeimininkė bus užimta, patys galės jos išsivirti arba prisipilti iš kavos automato, kurį pastatysime bibliotekoje. Visada stovės dubuo su šviežiais vaisiais arba sausainiais.

— Hopė jau siūlė idėją apie sausainius, — prisiminė Ovenas.

— Puiku, vadinasi, mes mąstome panašiai. Hope, atsipalaiduok ir jauskis kaip namuose.

Kažkas Hopės viduje sušilo ir toji šiluma pasklido dar plačiau, visiems trims įžengus į registratūrą. Per daugybę dėžių ir įrankių nedaug ką buvo galima pamatyti, bet vėl ėmus pasakoti Džastinai, moters galvoje užgimė vaizdiniai. Priešais dujinį židinį stovės pora žalsvų cilindro formos kėdžių. Čia bus įrengtas ilgas pagal užsakymą pagamintas informacijos stalas, skirtas svečių namų šeimininkei. Plytelėmis klotos grindys nusitęs virtuvėje ir koridoriuje, o iš visų langų sklis šviesa.