Нора Робертс - Visada šalia

— Mes savų irgi turime. Ar Raideriui tikrai nepatinka Hopė?

— Ne, jis tik įsiutęs, kad, prieš priimdama Hopę į darbą, mama su juo nepasitarė. — Beketas apdairiai nesileido į miesčionės, kostiumėlio ir penkių colių kulniukų aptarinėjimo detales. — Klausyk, Klere, gal norėtum, kad vėliau užeičiau pas tave ir padėčiau atlikti kiemo darbus?

— Kiemo darbus?

— Pastebėjau, kad reikia nupjauti žolę.

— Labai malonu, kad pasisiūlei, Beketai, bet šįryt aš ją jau nupjoviau.

— Šįryt? Kada tu suspėjai? Juk vis dar rytas.

— Paprastai šeštadienio rytais, ypač vasarą, mano berniukai nemiega ilgai, o tai — privalumas, nes dar iki vidurdienio galiu daug nuveikti. Todėl pabaigiu visus atidėtus darbus, o sekmadienį poilsiauju. Bet vis tiek ačiū už pasiūlymą.

— Nėra už ką. Jei kitąkart prireiks pagalbos, tik pasakyk.

— Turėsiu omeny. Na, jau turiu eiti. Reikia pasiimti iš mamos berniukus ir nusiaubti maisto parduotuvę. Labai džiaugiuosi, kad nusamdėte Hopę. Svečių namams ji bus tikras lobis, o namai — jai. Gerai, tai iki.

— Palauk, palauk. Ateik čia. — Beketas apkabino Klerę ant laiptelių po prieangio stogeliu. — Kaip man to trūko vakar...

Beketas palinko prie Klerės lūpų, po akimirkos laisva moters ranka apsivijo jo petį, ir abu paskendo saldžiame bučinyje.

— Tai dar maloniau nei tavo pagalba tvarkant kiemą, — sumurmėjo Klerė.

— Gali turėti ir viena, ir kita — tik pasakyk.

Klerė pagalvojo, kad priprasti prie abiejų dalykų prireiktų šiek tiek laiko.

— Tai tikriausiai pasimatysime penktadienį.

— Vėliau tau paskambinsiu, — tarė Beketas ir perbraukė ranka per jos auksinę kasą.

— Gerai.

Neprireiktų daug laiko prie to priprasti, suprato Klerė, lipdama į automobilį. Skambučiai, bučiniai ir pasimatymai penktadienio vakarą — visai kaip mokyklos laikais. Na, žinoma, išskyrus vaikus, maisto parduotuvę, skalbinius ir rūpesčius dėl sąskaitos.

Išvažiuodama iš aikštelės, Klerė dar metė žvilgsnį į svečių namus. Šis pastatas stovi čia jau daugiau nei du šimtus metų, bet tik dabar jis kažkokiu būdu verčia viską aukštyn kojom.

8 skyrius

Kadangi žolė jau buvo nupjauta ir Beketas neįstengė sugalvoti kitos tinkamos dingsties užsukti į Klerės namus, pasiėmęs šunis ir „iPod“ ausinuką, jis nusprendė padirbėti dirbtuvėse.

Dailidės amato Beketas nesiimdavo taip dažnai kaip jo broliai, tačiau kai jau užsiimdavo, tai nuoširdžiai tuo mėgavosi. O dar labiau jam patiko, kad dabar dirbtuvėse gali dirbti vienas.

Beketas prisiminė, kaip tėvas jį mokė naudotis pjūklais, tekinimo ir obliavimo staklėmis. Tomas Montgomeris buvo itin kantrus ir visada pasiekdavo savo tikslų.

Nėra prasmės apskritai ko nors imtis, jei darysi tai pusėtinai.

Gyvenimo moto, pagalvojo Beketas.

Tėčiui tikrai būtų patikęs šis viešbučio projektas — jis mėgo iššūkius, mylėjo šį miestą, jo ritmą, senus pastatus, spalvas ir tonus. Ir jo politinį gyvenimą — Beketas neprisiminė, kad tėtis būtų kada praleidęs Liepos ketvirtosios paradą ir fejerverkus. Nors jis rėmė Mažąją lygą, šeimos verslas nuo to nė kiek nenukentėjo. Tėtis netgi kelerius metus dirbo treneriu. Beketas spėjo, kad tokiu būdu jis be jokių pozų mokė savo tris sūnus, ką reiškia būti bendruomenės dalimi ir kaip tą vertinti.

Taip, tėtis būtų pamėgęs šį projektą — dėl pastato, darbo ir bendruomenės. Vien dėl šios priežasties Beketas pasistengs, kad svečių namai tikrai neatrodytų pusėtinai.

Jis išsitraukė ruletę, kuri kadaise priklausė tėvui. Mama pasirūpino, kad visi jos sūnūs visada nešiotųsi kolą nors naudingą įrankį. Vyras pamatavo, pažymėjo plokštę ir išsitiesęs pamatė įeinančią motiną.

— Kaip matau, dirbi viršvalandžius?

— Kadangi pats pasiūliau arkinį įėjimą įrėminti, pamaniau, kad jau metas to imtis.

— Atrodys puikiai. Tik pažiūrėk į knygų lentynas, — susižavėjusi Džastina priglaudė ranką prie krūtinės. — Berniukai, jūs velniškai gabūs. Tėtis labai jumis didžiuotųsi.

— Kaip tik apie jį galvojau. Būnant čia sunku to išvengti. Pagalvojau, kaip jis būtų norėjęs dirbti prie viešbučio projekto, troškęs atgaivinti tą pastatą.

— Kai aš užeidavau su naujomis idėjomis, jis vis vartydavo akis man už nugaros. Nemanyk, kad nežinau, jog ir jūs su broliais darote tą patį.

— Tiesiog tęsiame tradiciją, — mirktelėjo Beketas.

— Jūs visi dirbate tiesiog pasigėrėtinai.

— Ar vis dar pyksti?

— Ar atrodau supykusi? — Džastina pakreipė galvą.

— Tu mėgsti veikti patylomis, — nusišypsojo Beketas. — Na, bet tai buvo Raiderio kaltė.

— Jis paveldėjo tėvo kietakaktiškumą ir mano karštą būdą. Sudėtingas derinys, — numykė Džastina. — Tačiau Raideris buvo teisus. Prieš nusamdydama Hopę, turėjau su jumis visais pasitarti. Bet jeigu tu jam tai išduosi, nusuksiu tau sprandą.

— Iš manęs jis to neišgirs. Mama, bet rimtai, kodėl taip staigiai nusamdei Hopę? Tik susipažinai, ir voila!

— Kartais tiesiog jauti, kad taip teisinga, o kartais turi suvokti, kad viskas vyksta neatsitiktinai. Šiuo atveju susidėjo abu dalykai. — Džastina atsidarė šaldytuvą, nužvelgė alaus pakuotes ir išsitraukė du gazuoto mineralinio vandens buteliukus. Manau, Hopė ir pati nustebo, taip greitai priėmusi pasiūlymą, — nusikvatojo Džastina ir gurkštelėjo vandens. — Nemanau, kad ji tą planavo, bet štai ką padaro meilė. Ji įsimylėjo šią vietą. Tu tuo įsitikinsi.

— Manau, viskas greitai paaiškės, jeigu ji čia persikraus tys.

— Tikrai persikraustys, — užtikrino Džastina. — Jai tik reikia sutvarkyti reikalus senojoje vietoje, o persikraustys per dvi savaites.

— Tu ją įkalbėjai?

— Turėjau pagalbininkę — Eiverę.

— O, panaudojai slaptą ginklą.

— Kai Eiverė ko nors labai nori, tai ir gauna, — šyptelėjo moteris. — Daviau Hopei to buto raktą, tegul apsižvalgo. Turėsi ten užeiti — jį reikia perdažyti, — pamačiusi Beketo išraišką Džastina išlenkė antakį. — Taip, žinau, neturi laiko, bet tą padaryti būtina. Beje, dovanų krautuvėlei užsakiau naują praustuvę, vandens maišytuvą ir klozetą. Kadangi kitą savaitę „Willow Runs“ atstovas ateina aptarti svečių namų kiemo dizainą, atsivesiu Brajeną, kad apžiūrėtų ir parduotuvėlės kiemą. Manau, reiktų nedidelio, bet jaukaus vidinio kiemelio ir naujos tvorelės iš knygyno pusės. Dar pasodinsime keletą augalų, — mirktelėjo moteris. — O tuos senus laiptelius reiktų išgrįsti akmenimis kaip ir kiemelį.

— Gal gali nusisukti? Norėčiau pavartyti akis.

— Liaukis, Beketai. Bus tikrai gražu. Madlena jau tariasi su vietiniais menininkais. Mes jau prikalbinome ir Vilį B.

— Eiverės tėtį?

— Laisvalaikiu jis gamina nuostabius metalo dirbinius. Matei tas žvakides, kurias jis man padovanojo per Kalėdas? Taigi, manau, parduotuvės duris galėsime atverti spalio pabaigoje, — patenkinta konstatavo Džastina, o Beketas vos neužspringo kola.

— Mama, bet mes dar net nepradėjome jos remontuoti.

— Tai geriau pradėkite. Beje, jeigu susitiksi su Klere anksčiau už mane, pasakyk jai apie tvorelę.

— Gerai.

— Gali Klerei užsiminti apie tai ir penktadienį per pasimatymą.

— Gal apie jį išspausdino laikraštyje? — žagtelėjo Beketas. — Juk minėjau tik Ovenui ir Raideriui.

— Ir jie man neperdavė? Na, dabar už tai atsiims. Apie tavo pasimatymą man sakė Eiverė. Smagiai praleisk laiką, mažuti.