Нора Робертс - Visada šalia

— Ką? — nustebo Klerė.

— Galiu prižiūrėti tavo berniukus. Kiek ten reikės — dvi, tris valandas?

— Oi, ačiū, Beketai, bet gal aš ką nors sugalvosiu.

— Palauk. — Beketas pagriebė Klerės ranką, šiai jau sėdant į automobilį. — Manai, nesusitvarkysiu su trimis berniukais? Bet juk pats kažkada toks buvau. Ir augau su dviem broliais.

— Žinau, bet...

— Kelintą tas knygų klubo susitikimas?

— Pažadėjau ateiti penktą ir padėti išdėstyti knygas. Paprastai pradedame apie pusę šeštos. Diskutuojame maždaug iki septintos, o paskui dar šiek tiek užtrunkame, kol susitvarkome.

— Vadinasi, maždaug nuo penktos iki aštuntos. Gerai, tinka.

— Bet berniukus dar reikia pavalgydinti, išmaudyti ir...

— Apie penktą atnešiu pietus iš „Vestos“ restorano.

— Na...

— Klere, bus smagu. Man labai patinka tavo vaikai.

— Dieve mano, aš pavėluosiu.

— Tai skubėk. Pasimatysime penktą.

— Net nežinau, ar... Gerai, — apsisprendė moteris. — Tačiau picos nepirk. Jei atneši spagečių su mėsos kukuliais, vaikai juos pasidalins. Tiesa, dar paimk salotų. Tiesiog nueik į „Vestą“ ir tam, kuris priims užsakymą, pasakyk, kad pietūs skirti mano berniukams. Visi padavėjai žino, ką jie mėgsta. O aš pasirūpinsiu, kad jie paruoštų namų darbus, — pridūrė Klerė ir atsisėdo į mašiną. — Jei netyčia...

— Klere, būsiu penktą. Važiuok pasiimti vaikų.

— Gerai. Ačiū.

Tikrai bus smagu, jai nuvažiavus pagalvojo Beketas. Spagečiai su mėsos kukuliais — skamba tiesiog tobulai.

— Kodėl senelis neatėjo su mumis pažaisti? — supurškė Liamas, nuleidęs knygą.

— Juk jau sakiau — jis turi dalyvauti fotografų draugijos susirinkime. Dabar atsakyk į klausimą: ką pamatė Maikas, kai įlipo į medį?

— Kvailo paukščio lizdą.

— Užrašyk tai.

Berniuko veidelyje pasirodė kreiva šypsenėlė, kokia Klerę, nelygu nuotaika, arba žavėjo, arba erzino.

— Nežinau, kaip rašosi žodis „kvailas“.

— L-I-A-M-A-S K-V-A-I-L-A-S, — paraidžiui išdainavo Haris.

— Mama, Haris mane pavadino kvailu.

— Hari, liaukis. Liamai, parašyk atsakymą. Merfi, kiek dar kartų turėsiu sakyti, kad nemušinėtum kamuoliuko namuose? Daryk tą lauke.

— Nenoriu į lauką. Galiu pažiūrėti televizorių?

— Prašom, žiūrėk.

— Ir aš noriu žiūrėti.

Ir aš, pagalvojo Klerė, pažiūrėjusi į Liamą.

— Baik namų darbus ir galėsi.

— Nekenčiu namų darbų.

— Ne tu vienas, drauguži. Hari...

— Aš jau padariau savo namų darbus, matai?

— Puiku, tuomet patikrinkime žodžių rašybą rytojaus testui.

— Aš moku rašyti žodžius.

Tikriausiai tai tiesa. Rašymas Hariui visada buvo vaikų žaidimas.

— Vis tiek patikrinsime. Liamai, kai pabaigsi knygą, patikrinsime ir tave.

— Kodėl Merfis gali žiūrėti televizorių? — Liamas nutaisė iškankintą ir kartu pasipiktinusį žvilgsnį. — Kodėl jam neskirta namų darbų? Taip nesąžininga.

— Jis jau padarė savo namų darbus.

— Sudėliojo kažkokias korteles. Bet koks kvailys tą gali.

— Aš ne kvailys, — iš svetainės pasigirdo supykusio Merfio, kurio klausa buvo kaip katės, balsas.

— Jis tai gali daryti ką nori. Taip ne...

— Daugiau nenoriu girdėti to „taip nesąžininga“, — nukirto Klerė, pajutusi, kad senka kantrybė. — Žinai, Liamai, kuo ilgiau čia sėdėsi ir skųsiesi, tuo ilgiau viskas užtruks. Tada tau išvis neliks laiko žaidimams ir televizoriui.

— Nenoriu, kad mus prižiūrėtų Beketas.

— Bet juk tau patinka Beketas?

— Gal jis bus piktas, ant mūsų rėks ir užrakins visus kambaryje.

Klerė sukryžiavo rankas.

— Ar Beketas kada nors buvo piktas?

— Ne, bet gali būti.

— Jei nori išgirsti rėkimą, tai ir toliau rodyk ožius. Pažadu, tada tikrai išgirsi.

Klerė čiupo Hario žodžių sąrašą ir pradėjo garsiai skaityti.

Kai Haris baigė, ji patikrino sūnaus užrašytus žodžius.

— Dešimt balų. Gerai padirbėjai, Hari. Bėk, tu laisvas.

Klerė atsisėdo, kad geriau matytų vidurinįjį sūnų.

— Labai gerai, Liamai. O šiame žodyje vietoj b parašei d.

— Ar tas žodis specialiai taip sugalvotas, kad klaidintų?

— Geras klausimas, bet tam ir yra trintukas, — tarė Klerė nepatenkintam Liamui, kuris bandė pataisyti. — Paimk naują popieriaus lapą.

— Kodėl aš turiu daryti daugiau namų darbų nei kiti?

Tai netiesa, bet Klerė neturėjo laiko paskaitai apie vilkinimą, keverzojimą ir spoksojimą į lubas.

— Jau beveik baigėme.

Liamas susigūžęs ėmė skrebenti lape, mamai vėl pradėjus diktuoti žodžius. Liamo rašysena gražesnė nei Hario, bet gramatika... Deja, nelabai, pastebėjo Klerė.

— Neblogai. Padarei tris klaidas. Pažiūrėk: šiame žodyje vietoj d parašei b. Žinai, kaip gali prisiminti jo rašybą? B yra subinė 6, o subinė yra užpakalyje 7.

Tai prajuokino Liamą, ir Klerė nusprendė baigti pakilia nata.

— Ryte pabaigsim ir dar kartą viską pasikartosim. Dabar susitvarkyk savo daiktus ir gali žiūrėti televizorių. Tik jokių peštynių, — perspėjo ji sūnus ir nuskubėjo ruoštis į knygų klubo susitikimą.

Įsimetusi kelias knygas bei savo užrašus į rankinę, Klerė priėjo prie veidrodžio, ketindama pasišukuoti ir tuo pat metu apačioje išgirdo durų skambutį.

Beketas ne tik nepavėlavo, bet netgi atėjo dešimčia minučių anksčiau. Klerė pažvelgė į savo atspindį miegamojo veidrodyje. Tos dešimt minučių tikrai būtų pravertusios.

Moteris paskubomis nusileido laiptais.

— Ar mus užrakinsi kambaryje? — paklausė Merfis.

— O jūs ką, gal ketinate apiplėšti banką?

— Ne-a...

— Tada jūsų neužrakinsiu. — Beketas pažvelgė į Klerę ir nusišypsojo. — Kaip liepta — spagečiai ir mėsos kukuliai.

— Ačiū, tu tikras gelbėtojas, — moteris pasiėmė krepšį ir pajuto apmaudą, nes jos berniukai į Beketą spoksojo kaip į nepažįstamą žvėrelį zoologijos sode. — Eime į virtuvę. Padėsiu maistą ir viską aprodysiu. Berniukai namų darbus jau atliko. Paprastai jie valgo apie šeštą, — kalbėdama Klerė, iš bufeto traukė lėkštes. — Nesijaudink dėl maudymosi — ryte aš juos nuprausiu po dušu. Pižamas padėjau ant lovos. Jie mėgsta jomis apsivilkti mažiausiai valandą prieš miegą.

— Nemėgsta skubėti.

— Taigi. Aš pasistengsiu grįžti dar prieš jiems einant miegoti — penkiolika po aštuntos ar panašiai.

— Supratau. Nesijaudink, Klere. Man panaikino tuos kaltinimus vaikų terorizavimu.

— Kaip juokinga. Aš labiau jaudinuosi ne dėl berniukų, o dėl tavęs. Jie puikiai žino taisykles, tačiau tai visai nereiškia, kad nieko neiškrės. Turi mano mobiliojo numerį. Jei kas nors nutiks — tuoj pat skambink, grįšiu per penkias minutes.

— Nebijok. Pasistengsim nesugriauti namų.

— Gerai, — atsikvėpė Klerė. — Tai jau eisiu.

Beketas palydėjo Klerę iki durų, jį įdėmiai sekė trys poros akių.

— Vaikai, grįšiu namo iki jums einant miegoti. Prašau elgtis gražiai. Prieš pietus — jokių traškučių. Sėkmės, — tarė Klerė Beketui ir išskubėjo.

Vyras uždarė duris ir atsisuko į berniukus.

— Gerai, vyručiai, tai ką veikiam?

— Norim sausainių, — kaip vyriausias griebė jautį už ragų Haris.

— Turiu šiam norui pasakyti „ne“. Juk girdėjote viršininkės paliepimą, — nesutiko Beketas.

— Sakiau jums, — sušnypštė Liamas.

— Norim žaisti „PlayStation“. Per Kalėdas Senelis su močiute mums padovanojo „PlayStation 3“.