Нора Робертс - Visada šalia

Klerė prisidėjo Hopės išrinktus auskarus.

— Jis tikrai puikiai susitvarkė ir greitai išėjo. Net nepalaukė, kol išdžius marškiniai. Nors ir ketinau pasiūlyti jam trumpam pasilikti, išgerti vyno.

— Visgi tu tikrai išdykusi.

— Juk žinai, kad vyrų ir sekso klausimą galima atidėti. — Klerė įsisegė auskarus ir pasisuko šonu. — Tiesą sakant, galima ir visai be jų apsieiti. Vis tiek baisiai sudėtinga įderinti juos į dienotvarkę. Bet kai pradėjau galvoti apie Beketą ir suvokiau, kad jis apie tai mąsto jau daug metų...

— Karštis pakilo.

— Vanduo jau kunkuliuoja. Dabar jau sunkoka nuimti jį nuo viryklės.

— Judėk pirmyn. Būk iniciatyvi.

— Pažiūrėsim, kaip viskas klostysis šįvakar. Tu tikra, kad šie auskarai man tinka? — Klerė pasisuko į Hopę.

— Atrodai fantastiškai. Čia turkio akmenėliai? Jie tau nepaprastai tinka.

Klerė vėl žvilgtelėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Jai patiko šios paprastos suknelės kiek žemiau kelių sukirpimas.

— Gal reikėtų apsivilkti megztuką?

— Apsirenk, o vėliau galėsi nusivilkti, — linktelėjo Eiverė. — Labai dailus besibaigiančios vasaros įvaizdis. Nerviniesi?

— Jaudinuosi. Pirmąkart po daugybės metų einu į pasimatymą su vyru, kuris man tikrai patinka.

— Būk iniciatyvi, — pakartojo Eiverė.

— Išgėriau kontraceptinę tabletę. Ar tai iniciatyvu, ar jau agresyvu?

— Tiesiog išmintinga. Gerai, turiu eiti ir uždaryti piceriją, — Eiverė apkabino Klerę per pečius. — Smagiai praleisk laiką, rytoj būtinai man paskambink, viską papasakosi.

— Gerai.

Klerė dar kartą pasisuko ir apžiūrėjo save veidrodyje. Nors pagimdė tris vaikus, išsaugojo puikią figūrą. Tai dėl miego stygiaus ir gerų genų.

Jei pasimatymas su Beketu pasiseks, žavesys tęsis. Tada viskas tikriausiai pasibaigs taip, kaip paprastai pasibaigia vakaras dviejų vienišų žmonių, jaučiančių vienas kitam potraukį...

— Tai vadinama seksu, Klere, — sumurmėjo ji sau. — Tik todėl, kad daug metų jo negavai, visai nereiškia, kad negali tarti to žodžio.

Klerė netgi nežinojo, ar ji gera lovoje. Su Klintu gyveno sveiką, teikiantį pasitenkinimą seksualinį gyvenimą, tačiau jis buvo vienintelis vyras, su kuriuo ji mylėjosi. Jiedu puikiai pažinojo vienas kito kūnus ir jų impulsus, nors dažnai tekdavo ilgam išsiskirti.

O dabar jos gyvenime atsirado Beketas. Kaip jis su ja mylėtųsi? Kaip ji su juo mylėtųsi?..

Negalvok apie tai, antraip nesugebėsi pasimėgauti šiuo paprastu pasimatymu! Gyvenk šia akimirka ir neskubink įvykių, įsakė sau Klerė.

Ji nusileido žemyn. Vaikai triukšmavo žaidimų kambaryje, bet nesipešė. Praėjusi pro kambarį Klerė pastebėjo, kad jie ratu susispietę apie superherojų figūrėles. Virtuvėje prie stalo sėdėjo Aiva ir sklaidė sodo žurnalą, o mikrobangų krosnelėje smagiai pokšėjo kukurūzų spragėsiai.

— Žiūrėsime filmą „Kaip išdresiruoti drakoną“.

— Vėl?

— Geras filmas, man jis patinka, — Aiva nusmaukė savo skaitymo akinius iki nosies galo. — Klere, nuostabiai atrodai.

— Malonu ruoštis pasimatymui. Neįprasta, bet malonu.

— Tu to nusipelnei. O jis atvyko laiku, — pastebėjo Aiva, suskambus durų skambučiui. — Man išeiti, kad galėtum jį pasitikti?

— Ne, jau per vėlu, — pasakė Klerė, Hariui sušukus: „Aš atidarysiu“. — Geriau nubėgsiu ir apginsiu jį nuo visos šutvės.

Berniukai pasitiko Beketą dar tarpduryje, apiberdami klausimais ir prašymais kartu pažaisti. Kadangi Klerė visada jį matydavo tik su darbo drabužiais, jos kūnu perbėgo malonus džiugesys — dėl jos Beketas apsivilko klasikines juodas smokingo kelnes ir plieno pilkumo švarką.

Rankose vyras laikė rausvų rožių puokštę ir šypsojosi berniukams. Aš žuvusi, tą pačią akimirką suprato Klerė.

— Vaikai, leiskite Beketui bent jau įeiti vidun.

— Atrodai stulbinamai, — nušvito Beketas, išvydęs Klerę.

— Mama apsirengė, nes išeina, — pranešė Merfis.

— Aš irgi. Prašom, jos tau, — jis ištiesė gėles.

— Kokios gražios, ačiū. — Uostydama gėles Klerė pastebėjo rimtą Hario žvilgsnį ir instinktyviai perbraukė ranka jam per nugarą. — Eime ten, noriu pamerkti gėles. Aš...

— Mama?

— Liamai, luktelk minutėlę.

— Mama, aš blogai jaučiuosi. Man skauda pilvą.

Kai Klerė jau sukosi prie Liamo, vaikas pasilenkė ir ėmė vemti Beketui ant batų.

— O Dieve... — suaimanavo moteris, įbrukdama rožes Beketui atgal. — Hari, bėk pas ponią Raidenur! Pasakyk, kad Liamas susirgo, ir paprašyk rankšluosčio!

— Oho, — sulemeno Beketas, kai Klerė pridėjo Liamui prie kaktos ranką.

— Atsiprašau. Labai atsiprašau. Tiesiog leisk man... Vaikeli, tu šiek tiek karščiuoji.

— Man bloga.

— Žinau. Eime viršun. Beketai, aš labai atsiprašau.

— Nesijaudink dėl to.

Aiva atšnopavo su rankšluosčiais, kibirėliu ir pašluoste.

— Liamas vėmė, — pranešė jai Merfis.

— Girdėjau. Vargšelis... Tu taip pat, — tarė ji Beketui. — Nagi, išvalykime.

— Turiu jį nuvesti viršun, — sutrikusi Klerė bandė šypsotis Beketui. — Ir pamatuoti temperatūrą.

— Žinoma.

— Ačiū už gėles. Atleisk. Eime, mažiuk, — ji pakėlė Liamą ir prisiglaudė prie krūtinės. Vaikas prispaudė savo išblyškusį veidelį mamai prie peties.

— Ar galiu miegoti tavo lovoje?

— Žinoma. Tuoj mes ją paklosime. Hari, mielasis, gal galėtum atnešti stiklinę imbierinio limonado?

Viršuje Klerė nuvalė berniukui veidą ir laikė jam galvą, kol tas antrąkart vėmė. Pamatavusi temperatūrą ir išvydusi trisdešimt septynis ir dvi dalis, Klerė liepė Liamui išgerti alaus.

— Mamyte, aš jau du kartus vėmiau.

— Žinau, mielasis, — mama paglostė jam galvelę, rengdama pižama, papuošta Geležiniu žmogumi. — Ar vis dar pykina?

— Ne.

— Čia pat stovi kibiriukas, todėl jei nespėsi nubėgti į vonią, vemk į jį, — vėl paglosčiusi vaikui galvelę, Klerė paėmė nuotolinio valdymo pultelį. — Nori žiūrėti televizorių? Ką įjungti — „Cartoon Network“ ar „Nickelodeon“?

— “Niek“. Dabar jaučiuosi geriau.

— Puiku, mažuti.

Liamas apsikabino Klerę ir jo akyse suspindo ašaros.

— Mamyte, aš tikrai nenorėjau sugadinti tau vakaro su Beketu.

— Mažuti, žinau, kad nenorėjai.

— Ar jis pyksta?

— Ne, nepyksta, — Klerė pabučiavo sūnui į pakaušį. — Einu, persirengsiu.

— O tu pyksti? — paklausė vaikas, Klerei traukiant iš stalčiaus kelnes ir marškinėlius.

— Kodėl turėčiau?

— Nes tu buvai taip gražiai apsirengusi.

— Buvo visai smagu pasipuikuoti. Bet padarysiu tai ir kitą kartą.

Klerė pasilenkė nusimauti dailių, bet nepatogių batelių. Užėjusi už spintos, ji nusivilko suknelę ir apsirengė kasdieniais drabužiais. Kadangi suknelė atsidavė vėmalais, įkišo ją į skalbinių dėžę.

— Mama, ar gali man atnešti Geležinį žmogų — tą naują, ne seną, dar Ernį, Vulkaną ir Luką?

Lukas — Liamo pliušinis šuniukas, pavadintas pagal Luką Skaivokerį iš „Žvaigždžių karų“.

— Aišku.

— O galiu išgerti dar imbierinio limonado?

— Žinoma, — nusišypsodama Klerė vėl paglostė vaikui rudus plaukus ir priglaudė delną prie kaktos, kuri vis dar buvo šilta, o veidukas išblyškęs. — Netrukus grįšiu. Pašauk mane, jei vėl pasidarys bloga. Nepamiršk, kad čia stovi kibirėlis.

— Gerai. Ačiū, mamyte.

Klerė nusileido žemyn Liamo žaislų ir išgirdo žingsnius.