Нора Робертс - Visada šalia

— Ir kokių turite žaidimų?

— O tu moki žaisti? — tiriamai jį nužvelgė Haris.

— Prašyčiau... Tu žiūri į dabartinį miesto čempioną!

— Eik jau?

— Nešk čia „PlayStation“, — nusišypsojo Beketas ir pamiklino pirštus.

Nors Beketas su savo broliais pliekė vaizdo žaidimus jau nuo penkerių, Klerės berniukai buvo tikrai kietas riešutėlis — netgi mažasis Merfis. Pasijutęs kaip tikrose varžybose, Beketas nusišluostė žliaugiantį prakatą. Haris pasižymėjo kantrybe ir puikia technika, o Liamas mėgo rizikuoti — ši strategija arba labai pasiteisindavo, arba viską sumaudavo. O įsijautęs Merfis tiesiog gyveno žaidimu.

Berniukai nė akimirkos nenurimo: niurzgėjo, aimanavo, be paliovos kaltino vienas kitą sukčiavimu arba plūdo patį žaidimą. Beketas visa tai ignoravo arba įsijautęs prie jų prisidėdavo. Pajutę, kad niekas jų nekaltina, nevadina prastais žaidėjais ir nesako, esą čia tik žaidimas, berniukai visai paleido vadžias ir smaginosi iš širdies.

— Išrūkiau tave, — sukikeno Haris ir iškėlė kumščius į viršų.

— Sūdąs, — iškošė nepatenkintas Beketas, rūsčiai nužvelgdamas ekraną, kai jį sumalė į miltus aštuonmetis.

— Negalima sakyti negražių žodžių, — informavo jį Merfis.

— Tai jūs negalite sakyti negražių žodžių. O aš turiu leidimą keiktis.

— Tai jau, — prunkštelėjo Liamas.

— Ir kitą mėnesį jį atnaujinsiu. Ką gi... šūdas, — pakartojo Beketas, pažvelgęs į laikrodį. — Turėjome valgyti dar prieš pusvalandį.

— Turime kitą „Ben 10“ žaidimą, — Haris atsikėlė ir ištraukė iš dėžės. — Pirmiau pažaiskime šitą.

— Reikia užsipilti degalų, kitaip grįžusi mama išspardys mums subines.

— Šikna yra užpakalyje, tai žinok, kad rašosi su b raide.

Nesupratęs Beketas įsispitrijo į Liamą, galiausiai atsitokėjo.

— Gerai, einam valgyti.

Merfis su Liamu sutiko. Haris dar prieštaravo, bet netrukus ir jis nubėgo į virtuvę. Beketas neliepė jiems nuo grindų susirinkti žaislų. Padarys tai vėliau.

Iš solidarumo Beketas pasirinko Milžino Halko lėkštutę. Jis nustebo, kai visi berniukai neniurzgėdami lapnojo salotas. Tikriausiai per įtemptą mūšį jie išeikvojo visą energiją, o gal buvo gerokai išalkę, nes pietus gavo pusvalandžiu vėliau nei įprastai.

Suvalgę salotas, vaikai paprašė kokakolos. Beketas jau ketino pilti, kai įsiterpė Merfis.

— Turėtume gerti pieną. Mums negalima gerti gazuotų gėrimų.

— Baik, — Liamas stumtelėjo Merfį, o tas stumtelėjo atgal. — Juk tai ypatinga proga — vyrų vakarėlis.

— Jis man sudavė.

— Visai ne.

— Taip, sudavei, — patvirtino Beketas, kol Merfis dar neprasižiojo. — O tu trenkei atgal. Taigi, atsiskaitę.

— Viską pasakysiu mamytei, — sumurmėjo Merfis.

— Vyruk, negali to padaryti, — paprieštaravo Beketas, dėliodamas spagečius į lėkštes.

— Kodėl? — Merfis suvirpino lūpą neapsispręsdamas, ar įsižeisti, ar didžiuotis, kad buvo pavadintas vyruku.

— Brolybės kodas ypač svarbus per vyrų vakarėlį, — kas čia įvyksta, čia ir lieka.

Merfis susimąstė, apžiūrinėdamas lėkštę. Niekas taip nepjaustė spagečių ir mėsos kukulių. Gal todėl, kad šiandien — vyrų vakarėlis. Berniukas pasiėmė šakutę ir taip bakstelėjo, kad kukulis nusirideno per stalą tiesiai į Liamo sterblę.

— Du taškai, — pakomentavo Beketas.

O tada prasidėjo tikras pragaras.

Suklikęs iš pykčio Liamas sugriebė kukulį ir sviedė į brolį. Jis turėjo velniškai taiklią ranką, nes pataikė Merfiui tiesiai į pakaušį.

Beketas turėjo pripažinti mažojo garbę — tas neverkė, nesusigūžė, o atakavo.

Merfis kaip įgeltas pašoko nuo kėdės ir metėsi prie Liamo. Spagečiai skraidė lyg konfeti popierėliai. Kai Merfis entuziastingai spyrė broliui, Beketas sugriebė jį per liemenį ir prisitraukė prie savęs. Degdamas atsilyginti tuo pačiu, brolis irgi spyrė, bet Beketas spėjo patraukti Merfį, ir Liamas pataikė į stalą. Kokakolos buteliukas susvyravo ir gėrimas išsipylė ant Hario. Kai jis pašoko iš kėdės suspaudęs kumščius, Beketas iškėlė Liamą, beviltiškai trokšdamas sustabdyti mūšį.

— Ramiau, ramiau, Hari, tai buvo mano kaltė. Ramiau. Visi liaukitės!

— Jis padarė tą tyčia, — apkaltino Liamas brolį ir, stengdamasis ištrūkti, dar pabandė jam suduoti.

— Netyčia! — suklykė Merfis degančiomis iš keršto akimis. — Tai jis nesupjaustė. Čia jo kaltė!

— Visi baikit! Tylos! — sukomandavo Beketas.

Šūksniai ir kaltinimai nutilo. Trys maištingi žvilgsniai susmigo į Beketą, kuris žvalgėsi po sujauktą virtuvę. — Oho, tai bent pridirbot.

Visą šį mūšį užviręs kukulis gulėjo ant grindų sutrintas. Kone visas stalas buvo ištepliotas makaronais ir padažu.

— Mamytė labai supyks, — Merfio akyse pasirodė ašaros.

— Nesupyks. Kai vyrai valgo be moterų, taip dažnai atsitinka.

— Tikrai?

— Patikėk manimi. Dabar visi atsisėskite.

— Merfis į mane metė kukulį.

— Jis jo nemetė, — pataisė Beketas Liamą, kuris žiūrėjo į Merfį su tokiu degančiu pykčiu, kokį vienas kitam gali jausti tik broliai. — Taip atsitiko netyčia, nes aš jų nesupjausčiau. Baikite rietis ir sėskitės prie stalo.

— Bet mano kelnės išteptos.

— Na ir kas? Nuvalysime jas, kai baigsime valgyti.

Beketas pasodino Merfį ant kėdės, surinko nelemtąjį kukulį nuo grindų ir įmetė į plautuvę. Tada iš puodo įdėjo Merfiui kitą kukulį, paėmė peilį ir supjaustė.

— Didysis vade Merfi, atrodai kaip su kareiviškomis kelnėmis.

— Aš mėgstu spagečius, — angeliškai nusišypsojo berniukas.

— Aš irgi. Liamai, nori, kad supjaustyčiau ir tavo kukulį?

— Aha.

— Puikus šūvis, — Beketas parodė pirštu į raudoną dėmę ant Liamo marškinėlių. — O jis vis dar gyvas. Hari, tau supjaustyti?

— Man patinka jį ritinėti.

— Geras planas, — nusivaręs nuo kojų Beketas sudribo į savo kėdę. — Dorok jį, bičiuli.

9 skyrius

Jie rijo kaip alkani vilkai, įskaitant ir Beketą. Tikriausiai alkį sustiprino ir prarastos jėgos kukulio mūšyje. Visiems pasisotinus, Beketas nusprendė, kad geriausia išeitis bus nuvilkti suteptus vaikų drabužius ir sumesti į skalbyklę. Kai jis visiems nutraukė padažu ištepliotus marškinėlius, tie ėmė elgtis taip, kaip visais laikais elgėsi pliki berniukai — kaip pašėlę bėgioti po namus.

Beketas nebuvo tikras, kur tos netvarkos daugiau — virtuvėje ar su vaikais, ir nusprendė, kad vaikai visgi svarbiau. Numanydamas, kad Klerė bus ne itin patenkinta, jei išsiterlioję pomidorų padažu jie apsivilks pižamas, nusprendė vaikus išmaudyti.

— Vienas paskui kitą — į vonią, — sukomandavo jis, nusivilkęs bei įmetęs į skalbyklę ir savo marškinius.

— O galima su burbuliukais? — paprašė Merfis.

— O jūs jų turite?

— Turime Žmogaus-voro burbuliukų.

Haris atidarė vonios spintelę ir nuo lentynėlės paėmė Žmogaus-voro formos buteliuką.

— Koks kietas, — tarė Beketas ir šliūkštelėjo skysčio į vandenį. — Gerai, šokite.

— Mums reikia žaisliukų.

Liamas ištraukė iš spintelės plastikinę dėžutę ir išpylė iš jos viską, kas buvo. Iš jo gudrios šypsenėlės Beketas spėjo, kad juos maudant mamai, tą daryti draudžiama. Na, bet juk šiandien — vyrų vakarėlis.

— Gerai.

— Dar reikia skysto muilo. — Haris ištraukė suspaudžiamą buteliuką. — Galima juo plautis ir plaukus, ir veidą.