Нора Робертс - Visada šalia

— Tikriausiai eisime papietauti.

— Tu troškai Klerės dar nuo tada, kai buvai paauglys. Man tai draskė širdį.

— Nenumaniau, kad apie tai žinojai.

— Žinoma, žinojau, vaikeli. Juk aš tavo mama. Kaip ir apie tą pasimatymą su Melane Fišer, per kurį praradai nekaltybę, žinojau.

— Jėzau, mama... — sušvebeldžiavo Beketas, jausdamas, kaip jį visą išmuša karštis.

— Žinau, ką žinau, — nusijuokė Džastina. — Bet pasitikėjau tavimi, nes mudu su tėčiu visiems jums kalėme į galvas apie saugų seksą, pagarbą ir pasekmes. Tad pasistenk to nepamiršti ir su Klere.

— Jėzau, mama...

— Tu jau kartojiesi.

— Aš...

Suskambus telefonui, Beketas griebėsi jo lyg skęstantysis šiaudo ir pasitraukė į šoną.

— Ovenai, aš tau labai skolingas, nors nė pats nežinai už ką. Dabar esu dirbtuvėse, o ką? Ką jis padarė? Rimtai? Gerai, tuoj ateisiu. — Beketas įsikišo telefoną į kišenę ir grįžo prie mamos. — Šįryt Raideris visaip stengiasi įtikti. Jis padės nugriauti sieną ir nori, kad ateičiau apžiūrėti.

— Tai eik. Ar šįvakar esi užsiėmęs?

— Ne.

— Tada grįždamas nupirk picą, o aš peržiūrėsiu šiandien užsakytus daiktus ir atitaisysiu kai kokią įsivėlusią painiavą.

— Tai padaryti galiu ir aš.

— Jei tavo broliai šeštadienio vakarą nesugebėjo susiorganizuoti pasimatymo, tai, po galais, nežinau, kas jiems negerai. Bet jei ne, nupirk daugiau picų.

Pirmadienis buvo dažymo diena. Brigada pasiskirstė į tris vietas: vieni dažė tuščią būsimą Hopės butą, antri — dovanų krautuvėlę, o kadangi šiek tiek atslūgo karštis, treti ėmėsi svečių namų fasado. Stogdengiams darbuojantis ant mansardos, saulėje spindėjo varis.

Dešimtą valandą nusprendęs, kad laikas padaryti pertrauką, Beketas užėjo į knygyną. Prie kasos jis aptiko Klerę.

— Labas. O kur tavo darbuotojos?

— Lorė išėjo pas odontologą, grįš vėliau. Kesė su Carlene turėtų pasirodyti bet kurią akimirką. Sakiau pati norinti atidaryti knygyną, kad nereikėtų sėdėti namie ir žliumbti.

— Žliumbti?

— Šiandien pirmoji diena mokykloje.

Klerė pasitraukė nuo prekystalio ir neprašyta pasuko prie kavos aparato pripilti puodelį Beketui.

— O kaip jaučiasi vaikai? — pasiteiravo Beketas pagalvojęs, kad tikriausiai atrodo pernelyg nuspėjamas.

— Puikiai. Berniukai tiesiog veržėsi mokyklon, nors žinau, kad ta euforija truks tik kokią savaitę. Jie trokšta susitikti su draugais ir išbandyti savo naujuosius mokyklinius reikmenis. Čia tik aš turiu problemų, — sušniurkštė Klerė. — Kai išleidau juos prie mokyklos, net negrįžau namo, nes žinojau, kad ta tyla namuose mane nužudys. Tas jausmas tikriausiai tęsis irgi kokią savaitę, o tada pradėsiu erzintis, kai mokytojai dalyvaus profesijų dienose, o vaikams bus laisvadieniai.

— Man tai jos patikdavo, — prisiminė Beketas.

— Galiu lažintis, kad tavo mamai — nelabai. Šį rytą stebėjau visą tą rugsėjo pirmosios sambrūzdį. Toks jausmas, kad šurmuliuoja visas miestas.

— Mano žmonės pasiskirstę darbuojasi per dvi vietas. Žinai, kad dovanų krautuvėlę mama nori atidaryti maždaug po pusantro mėnesio? — paklausė Beketas.

— Atrodo, Džastina kažką minėjo. Puiku, kad Hopė jau bus per atidarymą, — Klerė padavė kavą. — Tada galės susipažinti su kai kuriais svarbiais žmonėmis.

— Mes rengsime dar ir atidarymą? O varge, turėjau susiprotėti...

— Nesijaudink, Džastina viskuo pasirūpins. Kaip suprantu, tau užteks tik jame pasirodyti, — akivaizdžiai paveikta susirūpinusios Beketo veido išraiškos, Klerė paglostė jam ranką. — Tai bus lyg svečių namų atidarymo repeticija.

— Klere, ką manai, jei... — pradėjo Beketas, bet jo žodžius nutraukė telefono skambutis. — Atsiprašau. Alio? Taip, sudariau tą sąrašą ir tau rodžiau. Taip, aš... Ne, palikau namie. Gerai, pasiimsiu ir netrukus atvyksiu. Deja, turiu eiti, — tarė Beketas, kišdamas telefoną atgal į kišenę.

— Užmiršk tai, — nukirto Klerė, pamačiusi, kad Beketas siekia piniginės. — Pirmam klientui pirmas puodelis nemokamai. Jokio užmokesčio pirmąją mokslo metų dieną.

— Ačiū. Gal norėtum... — pradėjo Beketas, bet ir vėl jį nutraukė telefono skambutis, o knygynėlio duryse suskambo varpeliai, pasirodžius kitiems klientams. — Pasikalbėsime vėliau, — tarė jis Klerei ir eidamas išėjimo link suirzęs griebė telefoną. — Kas dar?

Šią savaitę buvo apstu keitimų, derinimų ir darbų atidėliojimo, visa tai sujaukė daugybę planų ir pasėjo nusivylimą. Beketas neieškojo preteksto pasimatyti su Klere, nes neturėjo laiko. O jei kartais ir atsirasdavo laisva minutė, jo neturėjo ji.

— Atrodytų, kad du tame pačiame mieste gyvenantys ir dirbantys žmonės tikrai galėtų rasti vienas kitam nors penkias minutes, — pasiskundė Beketas, statydamas kuolelį į ketvirto aukšto balkono turėklą.

— Aš irgi jaučiuosi blogai, žinodamas, dėl ko čia verkšleni, net jeigu ir nemini vardų, — suniurzgėjo Raideris.

— Neverkšlenu, tik šiaip sakau.

— Argi rytoj neini su Klere į pasimatymą?

— Einu, — nemelavo Beketas, bet neprisivertė pripažinti, kad jaučiasi pervargęs nuo darbo.

— Tai eik su ja pasikalbėti. Po galais, kai baigsime, eik ir pasikalbėk. Jos knygynas dirba iki šeštos.

— Klerė turi pasiimti vaikus iš mokyklos. Be to, šįvakar dar eis į tą knygų klubo susitikimą.

— Žmonės per daug kalba, ypač kai neturi ko pasakyti. Praėjusią savaitę buvau pasimatyme su moterimi, kuri visą laiką tarškėjo. Nuostabios kojos ir niekaip neužsičiaupianti burna. Tiesiog žavinga, — Raideris perbraukė ranka per pabaigtą turėklą ir pažiūrėjo pro jį į Beketą. — Gal nueitum į dovanų parduotuvėlę ir patikrintum, kaip laikosi mūsų brigada? Kadangi būsi šalia knygyno, tai gal pavyks pasikalbėti ir su Klere, kad jau taip to trokšti. Be to, patrauksi nuo manęs tas savo meilės bacilas.

— Gera mintis. Ar atsiųsti tau ką nors, kas padėtų vietoj manęs?

— Ne. Man patinka dirbti tyloje.

Beketas praėjo pro pastato dalį, kurioje virė darbas, ir iškiūtino pro galines duris. Jau labai greitai galėsime nuimti pastolius, palindęs po jais pasidžiaugė Beketas. O neilgai trukus bus galima atsikratyti ir brezento, dengiančio pastato priekį.

Kirsdamas gatvę, mintyse Beketas perkratė savo darbotvarkę. Eidamas į dovanų krautuvėlę, pirmiausia jis paisė įsipareigojimų. Motinai svarbiausia — nugriauti sienelę ir perdažyti sienas. Dėl visų tų papuošimų ji tikriausiai teisi. Taip pat būtų galima įstatyti ir vartelius į...

Tik nepradėk, žmogau. Nepiršk mamai daugiau idėjų, nes visai apsikasi, sudrausmino save Beketas ir, trumpai pakalbėjęs su patalpose triūsiančiais darbininkais, pasuko knygyno link. Jo automobilių stovėjimo aikštelėje atsidūrė kaip tik tuo metu, kai per galines duris, priglaudusi prie ausies telefoną, išskubėjo Klerė.

— Ne, nesijaudink dėl to. Perduok jai, kad sveiktų. Aišku, gerai. Pasikalbėsiu su ja vėliau. Viso.

Klerė padėjo ragelį ir sutrikusi pažvelgė į Beketą.

— Turi rūpesčių?

— Skambino Lina Barni. Jos dukra Meisė grįžo iš mokyklos anksčiau, skųsdamasi pilvo skausmais. Tikriausiai susirgo gastroenteritu.

— Apgailestauju.

— Meisė žadėjo šiandien prižiūrėti berniukus, nes einu į knygų klubo susitikimą.

— Oi, tiesa.

— Turiu bėgti, pasiimti vaikus ir susirasti kokią nors auklę.

— Aš galiu juos prižiūrėti, — išgirdo Beketas save sakant ir pats nustėro. Koks velnias mane patraukė už liežuvio?