Нора Робертс - Visada šalia

Hopė žinojo, kad pateikė visus praktinius klausimus apie įsiregistravimą, kompiuterius, sandėlius, apsaugą, bet kai apžiūrėję pirmą aukštą jie lipo aukštyn, ji suprato, kodėl Montgomeriai įsimylėjo šią vietą.

— Atrodo, mano Beketas su Raideriu dirba ketvirtame aukšte, — spėjo Džastina. — Gal lipkime ten ir apžiūrėkime viešbučio šeimininkės kambarį? Sykiu susipažinsite ir su likusiais mano šeimos nariais.

— Puiku, — neprieštaravo Hopė ir pasiekusi ketvirtą aukštą pajuto vos vos suspurdančią širdį.

— Čia — „Elizabetos ir Darsio“ numeris, — parodė Džastina. — Abu priekyje esantys kambariai turi balkonus, išeinančius į pagrindinę gatvę.

Akimirką Hopei dingtelėjo, kad užuodė magnolijas. Ji jau buvo bekišanti galvą į kambarį, kai krūptelėjo, Eiverei pašaukus iš apačios:

— Ar jūs viršuje?

— Lipam į ketvirtą aukštą, — atsakė Ovenas.

— Užtrukau ilgiau nei maniau, — atkopė uždususi Eiverė. — Hope, tai ką manai apie šią vietelę?

— Milžiniškos, detaliai apgalvotos patalpos. Mačiau tik neįgaliesiems pritaikytą kambarį ir svečių miegamuosius pirmame aukšte. Dabar apžiūrėsim ketvirtą aukštą.

— Pamatysi, kaip atrodo tavasis kambarys.

Hopė linktelėjo ir pajuto kūną apimantį malonų drebuliuką. Lipdama laiptais ji prisilaikė laikinų turėklų ir staiga atitraukė ranką, nes turėklo metalas suskystėjo. Ką čia fantazuoju? — sudrausmino ji save.

— Štai čia bus viešbučio šeimininkės butas, — ranka mostelėjo Džastina. — O ten, kur kažkas dirba, mansarda.

Hopė stabtelėjo. Ji išgirdo švilpesį, vinių šaudyklės pokšėjimą ir tada išvydo jį. Kadangi pro kambario langus plieskė saulė, negalėjo įžiūrėti vyro veido, tačiau visa povyza išdavė jo sumanumą ir jėgą, su kuria jis valdė vinių šaudyklę. Vyras darbavosi prie tokios pat medienos, iš kokios apačioje ji regėjo pagamintus langų apvadus. Tada nuleido šaudyklę ir nusišluostė prakaitą.

Jis pažiūrėjo į ją ramiomis, vertinančiomis akimis. Kažkur netoliese pasigirdo kitos vinių šaudyklės pokšėjimas. Prabilo Džastina, juos supažindindama, bet Hopei ėmė spengti ausyse. Ji išgirdo vyro vardą ir atsikvėpė, kad tai ne Beketas.

Raideris.

Vyras ištiesė pleistru užklijuotą, nuospaudomis išmargintą plaštaką ir tvirtai spustelėjo Hopei ranką.

— Kaip laikotės?

— Gerai, ačiū, — atsakė mergina, nors tuo smarkiai abejojo. Vaizdai ėmė lietis, ji pajuto tvinksėjimą galvoje ir kylantį karštį. Hopė panoro kuo greičiau prisėsti ir išgerti ko nors labai šalto.

— Mieloji, ar gerai jautiesi? — išgirdo ji Džastinos balsą, sklindantį tarsi iš gilaus tunelio.

— Tikriausiai šįryt per daug išgėriau kavos, — sumurmėjo Hopė. — Nedidelė organizmo dehidratacija.

Raideris priėjo prie šaldytuvo ir ištraukė vandens buteliuką. — Tai rehidratuokis, — tarė jis, paduodamas Hopei.

— Ačiū, — pratarė ši ir tą pat akimirką pastebėjo šuniuką — mielą rudį, kuris ją tyrinėjo palenkęs galvą. — Kokia miela detalė, — tarė stengdamasi vienu mauku neišgerti pusės butelio. — Turiu omeny sienų plokštes.

— Taip, mums jos pavyko.

— Velnias, man baigėsi šaudmenys. Gal gali... — berdamas žodžius įbėgo Beketas ir nutilo, išvydęs Hopę. — O, laba diena.

— O čia — Beketas, — pristatė Džastina. — Mes aprodome Hopei pastatą.

— Labas. Atrodo, prieš porą metų matėmės kokias penkias sekundes. Sveika atvykusi į mūsų svečių namus. Aš ką tik iš ten, kur gali būti tavasis numeris. Taigi... Klerė ne su tavimi?

— Skambinau jai prieš čia ateidama, — tarė Eiverė. — Ji užtruko savo knygyne. Kažkokie nesklandumai dėl interneto.

— Prieš eidami į šeimininkės kambarį, apsižvalgykime likusioje mansardos dalyje, — mirktelėjo Džastina. — Čia — svetainė. Balkonas tęsiasi iki pat koridoriaus galo, į kurį galima patekti ir pro jo duris. Tarp jo ir pačiame gale esančio miegamojo įrengtas vonios kambarys.

— Milžiniškos erdvės, — aiktelėjo Hopė. — Slankiojamoji siena tiesiog puiki.

— Mano sūnaus architekto darbas. Ten bus dušas, spintelė su dviguba praustuve — šioje pusėje, o vonia — kitoje. O štai ten — visas grožis. Ketiname kloti sudėtingą plytelių raštą su mozaikos detalėmis. Sienose įmontuosime prabangias krištolines žvakides su šlifuoto nikelio akcentais. Miegamajame stovės platus, įmantriai išpjaustytas baldakimas su puošniomis pakojomis, šalia — daili kėdė. Žodžiu, šiuolaikiškumo ir senojo pasaulio derinys.

Hopę apėmė nuojauta, kad Montgomeriai šią erdvę tikrai pavers tokia nepaprasta, kad jai mažai kas beprilygs. Aprimusi ji nusekė paskui Džastiną į kambarį koridoriaus pradžioje — busimąjį namų šeimininkės butą. Vėl nuostabūs langai. Virtuvė nedidelė, bet Ovenas teisus — didesnės jai ir nereikės. Nedidelė ir svetainė, tačiau Hopė akimirksniu greitai sumąstė, kaip be didelių pastangų suteiks jai jaukumo ir patogumo. Netgi kartu su antru miegamuoju čia nėra tiek vietos, kiek jos dabartiniuose namuose, be to, ten nėra balkono, o svarbiausia — galimybės matyti šiuos didelius, nuostabiai įrengtus svečių namus.

Erdvės daugiau nei pakankamai, pagalvojo Hopė, žvalgydamasi po apartamentus. Jie dvigubai didesni nei pirmasis jos butas, buvęs keturių aukštų pastate be lifto.

Siaura erdvė nebūtų problema. Be to, jai nereikės darbo kabineto, nes jį turės apačioje. O jei norėtų ką nors atsivesti, tai...

Pala, ir kada gi ji nusprendė, kad nori čia gyventi ir dirbti?

— Gražūs, praktiški ir, vėl pasikartosiu, — puikiai išplanuoti kambariai.

— Jeigu sutarsime dėl darbo, galėsi išsirinkti kokias tik pageidauji spalvas, ir sienas perdažysime, — nusišypsojo Džastina. — Dabar galime apžiūrėti kitus apartamentus. Čia — „Baterkapės ir Vestlio“ numeris. Jis turi atskirą įėjimą iš lauko.

— Mielai jį apžiūrėsiu, — neprieštaravo Hopė.

Viskas, ką iki tol regėjo, Hopei paliko itin gerą įspūdį, tačiau ji puikiai žinojo, kad būtina dar nuodugniai apgalvoti, išsiaiškinti tam tikras darbo specifikos detales ir susitarti dėl termino. Tai bus kardinalus gyvenimo pokytis — žmonių, vietos ir karjeros prasme. Ji negali priimti tokio sprendimo, visko labai gerai neapgalvojusi.

— Tai bus nuostabi vieta, — susižavėjusi tarė Hopė ir dar kartą apsižvalgė. — Kiekvienas kambarys ypatingas ar bent jau toks bus. Ir patį pastatą gaubia kažkokia nenusakoma, itin šviesi aura.

— Ar galėtum jį pamilti? — pasiteiravo Džastina.

Vos nepratrūkusi juokais, Hopė papurtė galvą.

— Man rodos, jau myliu.

— Ar norėtum čia dirbti?

— Mama, mums tikrai reikia... — įsiterpė Ovenas.

— Palauk, — Džastina mostelėjo ranka.

— Taip, — tarė Hopė su baime, bet jautė esanti visiškai tuo tikra. — Tikrai noriu.

— Tuomet tu priimta.

Eiverė sukliko iš džiaugsmo, ėmė šokinėti, čiupo į glėbį apstulbusią Hopę ir apsuko ją ratu. Tada sugriebė Džastiną ir padarė tą patį. Kai prisiartino prie Oveno, šis protestuodamas iškėlė rankas.

— Čia — mergaičių žaidimai.

Juokais supykusi, Eiverė plekštelėjo jam per petį.

— Hope, aš tokia laiminga, tokia sujaudinta, — ji vėl apkabino draugę.

— Aš... Ponia Montgomeri, jūs nejuokaujate? — išlemeno Hopė.

— Vadink mane Džastina. Dabar tu — mūsų dalis. Esu dėl tavęs visiškai tikra. Gal susitikime „Vestoje“, tarkim, pusę pirmos? Išgersime vyno ir aptarsime detales.