Нора Робертс - Visada šalia

— Na, aš padarysiu viską, ką galėsiu. Labai stengsiuosi išgirti viešbutį ir Montgomerius, bet galutinį sprendimą vis tiek priims ji, — pažadėjo Klerė ir rankomis apglėbė Eiverės liemenį. — Bet tikrai būtų šaunu, jei čia gyventų abi mano geriausios draugės.

Kaip gera, pagalvojo Klerė, kai trise sėdėjo prie stalo, kurio viduryje švietė saulėgrąžos, ir mėgavosi jos ruoštais pietumis. Berniukus ji išleido palakstyti, idant mažyliai sudegintų kalorijas ir išsišėltų.

— Nakčiai uždėsiu užtvarą.

— Gal nori, kad padėčiau berniukus ten privilioti? — pasisiūlė Eiverė.

— Ačiū, ir pati susitvarkysiu.

— Gerai, nes po tokių gardžių pietų, ledų ir žemuogių nesu tikra, ar dar galiu pasijudinti.

Klerė pasišaukė sūnus ir, be abejo, sulaukė verkšlenimų bei protestų.

— Mes buvome susitarę, — priminė ji vaikams. — Palinkėkite labos nakties.

Visgi jie pakluso, tad atsisveikino su mamos draugėmis ir nuėjo, nuleidę galvas ir vilkdami kojas lyg vedami prie ešafoto.

Kai Klerė grįžo, draugės jau buvo nukrausčiusios stalą.

— Neprivalėjote to daryti, bet labai džiaugiuosi, kad padarėte. — Klerė klestelėjo atgal į kėdę ir pasičiupo taurę vyno, kurią Eiverė vėl buvo pripildžiusi. — O, kaip gera. Būtų nuostabu, jei galėtume taip pietauti kada tik panorėjusios.

— Eiverė man čiulba apie tuos svečių namus nuo tada, kai tik čion atvykau.

— Na, o dabar mano eilė, — tai tarusi Klerė ištiesė nugarą ir pasilenkė arčiau. — Tai kur kas daugiau nei svečių namai. Manau, jie turės jų šilumą ir žavesį, sumišusį su viešbučio-butiko prašmatnumu. Apžiūrėjau dalį ir pajutau jų dvasią, mačiau medžiagų pavyzdžius ir baldų bei įrenginių fotografijas. Esu be galo sužavėta.

— Reikės gyventi ten, kur dirbsiu, — atsilošė Hopė. — Dėl to mano galvoje kirba daugybė prieštaringų minčių.

— Hope, bet juk tu gyvenai „Wickham“ viešbutyje?

— Tas tiesa, — negalėdama paneigti fakto, moteris atsikvėpė. — Misteris Niekšelis ir Panelė Silikoninė Krūtinė oficialiai susižadėjo.

— Jie vienas kito verti, — suniurnėjo Eiverė.

— Aha. Beje, praėjusią savaitę toji panelytė įsiveržė į mano kabinetą, norėdama aptarti vestuvių planus, mat šventę jie planuoja surengti viešbutyje.

— Kokia kalė, — užjautė Eiverė.

— Vėlgi aha, — tarstelėjo Hopė ir susidaužė taurėmis su draugėmis. — Vakar mane išsikvietė bosas, norėdamas aptarti besibaigiančią darbo sutartį. Kai atsisakiau ją pratęsti, jis pasiūlė didesnę algą, bet aš pasiūlymą atmečiau ir išrėžiau, kad ketinu išeiti iš darbo. Jis atrodė nuoširdžiai priblokštas.

— Nejau jis rimtai tikėjosi, kad liksi dirbti po to, kai jo sūnus šitaip su tavimi pasielgė?

— Akivaizdu, kad taip. Kai jis pagaliau suvokė, jog nejuokauju, padvigubino algą, — draugės vėl susidaužė taurėmis. — Padarė tą nė nesudvejojęs. Tai suteikė neįtikėtino pasitenkinimo. Ne mažiau nei „Ačiū, bet ne“ tėškimas tiesiai jam į akis. To pakako, kad įsiutęs jis mane paleistų net nesibaigus darbo sutarčiai.

— Tai jis tave atleido ?

— Ne, neatleido, — nusišypsojo Hopė. — Mes paprasčiausiai susitarėme: kadangi po kelių savaičių vis tiek išeisiu, tai galiu išsikraustyti jau dabar. Taigi, viskas baigta.

— Gerai jautiesi? — Klerė uždėjo Hopei ant peties ranką.

— Kuo puikiausiai. Kitą savaitę manęs laukia darbo pokalbis Filadelfijoje, vėliau — dar vienas Čikagoje, o trečias — Konektikute.

— Pasilik su mumis.

— Tikrai rimtai svarstau šią galimybę, — Hopė suspaudė Klerės ranką. — Kitaip nė nebūčiau atvykusi. Turiu pripažinti, kad mane intriguoja, ką daro tie žmonės. Noriu pamatyti, kaip atrodys svečių namai, kai viskas bus baigta, pajusti to pastato atmosferą. Galimybė gyventi šalia tavęs ir Eiverės labai vilioja, tačiau privalau įsitikinti, kad darbas man tobulai tinka.

— Jis tau tinka kaip ir šis „Akris“ kostiumėlis. Patikėk manimi, — Eiverė pamerkė akį. — Pamatysi.

— Mėgstu šį miestelį, tiksliau, man visada patiko čia leisti laiką, kai dienai ar dviem atvažiuodavau. Betgi papasakokite daugiau apie tuos Montgomerius. Eiverė man jau nušvietė pagrindinius faktus: mama, trys sūnūs, tėvo netekę prieš maždaug dešimt metų, kai jis ėmėsi rangovo verslo. Jie valdo keletą pastatų miestelyje ir užmiestyje.

— Montgomeriai išgelbėjo tą svečių namų pastatą. Kadangi atrodė visiškai nušiuręs, buvo ketinama jį nugriauti. O tai būtų nusikaltimas.

— Prisimenu, kaip jis atrodė, kai lankiausi čia paskutinį kartą, — sutiko Hopė. — Restauracijai Montgomeriai turėjo išleisti krūvą pinigų.

— Jie turi gerą akį ir yra talentingi. Visi trys — labai gabūs dailidės ir baldžiai. Beje, jie sumeistravo ir šią pavėsinę.

— Raideris — vyriausias brolis, — tęsė Eiverė. — Jis vadovauja šiam projektui. Ovenas rūpinasi detalėmis, formuoja brigadą, tariasi, dalyvauja posėdžiuose ar bent daugumoje jų. Beketas — architektas. Apie šį gali daugiau papasakoti Klerė, kadangi jis puoselėja jai šiltus jausmus.

— Tikrai? — Hopė išlenkė antakį.

— Tikrai, — patvirtino Eiverė, Klerei nė nespėjus išsižioti. — Jiedu jausmingai bučiavosi tame vaiduoklių pamėgto pastato koridoriuje.

— Rimtai? Pala, sakai, vaiduoklių pamėgto pastato? Nagi, prašau pasakokite viską iš eilės, — Hopė sumojavo rankomis, lyg valytų klasės lentą. — Pirmiausia apie Beketą Montgomerį. Tiesa, kartą jį trumpai mačiau Eiverės restorane, bet viskas, ką galiu prisiminti, kad jis — tikras saldainiukas.

— Saldainiukas — labai tinkamas apibūdinimas, bet Klerė gali papasakoti daugiau detalių, nes su juo bučiavosi.

— Nereikėjo man tau pasakoti apie tą vakarą, — plykstelėjo Klerė.

— Bet tai nekeičia fakto, kad jis — tikras gražuolis, beje, kaip ir jo broliai. Beketas gyvena ir turi kabinetą virš mano restorano.

— O, teisingai, teisingai. Dabar jau prisiminiau. Ten pat buvau susitikusi ir Oveną. Kadangi mačiau du iš trijų, tai galiu patvirtinti, kad Montgomerių vyrukai — tikri saldainiukai.

— Raideris irgi paveldėjo tuos pačius genus. Na, bet grįžkime prie Beketo, — Eiverė pamerkė Klerei. — Jis baigė Merilando universitetą, vasarą prisidėdavo prie šeimos verslo, porą metų dar dirbo asistentu vienoje Heigerstauno firmoje. Dabar jis yra „Montgomerių šeimos rangovų“ bendrasavininkis ir architektas, bet prireikus visada čiumpa ir įrankių diržą. Beje, šis jam puikiai tinka.

— Tai gal tu turėtum su juo susitikinėti? — vyptelėjo Klerė.

— Beketas niekada nežiūrėjo į mane tokiomis šunyčio akimis, — Eiverė vėl nusišypsojo per vyno taurę. — Klerę jis įsimylėjęs dar nuo vidurinės. Pats taip jai sakė.

— Ak..

— Žinau, — Eiverė švelniai plekštelėjo Hopei per ranką. — Penktadienio vakarą jie eis į pasimatymą.

— Kur?

— Nežinau, — Klerė pasisuko kėdėje. — Tikriausiai kur nors papietausime. Jis ateis septintą.

— Ką apsivilksi?

— Nežinau. Jėzau, net nežinau. Jau turbūt užmiršau, kaip tai daroma.

— Mes čia tam, kad padėtume tau, — užtikrino Hopė. — Apžiūrėsime tavo spintą ir išrinksime ką nors tinkamo.

— Kažin ar turiu ką nors, kas tiktų pasimatymui. Ten tik kasdieniai ir darbo drabužiai, kuriuos dėviu knygyne.

— Man labai patinka tavo drabužiai, — nesutiko Eiverė.

— Na, nuspręsime apžiūrėjusios. Jei tikrai nerasime tokių, kuriais liktum patenkinta, trauksime apsipirkti.