Нора Робертс - Visada šalia

— Aš labai užsiėmusi ir...

— Klere, juk esi buvusi su manimi parduotuvėje, — kalbėdama Hopė iškėlė pirštą. — Turėjai įsitikinti, kad per dvidešimt minučių sugebu surinkti visą komplektą, įskaitant batus, aksesuarus ir apatinius drabužius.

— Ji turi talentą, — patvirtino Eiverė. — Matot, kaip smagu? Jei Hopė gyventų čia, galėtume kur kas dažniau tą daryti. Hope, tau reikia persikraustyti. Kol baigs restauruoti svečių namus, galėsi gyventi pas mane. Šaunumėlis, vėl galėtume būti kambario draugės. Per tą laiką pažinsi šią vietą, žmones, nuodugniau apžiūrėsi viešbutį, kol dar nepradėjai jame dirbti.

— Judvi visada mėgote ateitį piešti hiperbolizuotai. Juk aš tų svečių namų dar net nemačiau. Ir net jeigu pajusiu, jog trokštu juose dirbti taip, kaip trokštu naujų Manolo Blaniko batelių, nėra jokios garantijos, kad Montgomeriai mane pasamdys. Kiek žinau — mama ir sūnūs gali gana greitai pajusti man neapykantą.

— Taip nebus, Hope. Jie pernelyg nuovokūs, ypač Džastina, — Eiverė pasukinėjo taurę. — Ar girdėjai apie dovanų krautuvėlę?

— Šiandien joje lankiausi. Tai pastatas šalia knygyno, — paaiškino Klerė nesupratusiai Hopei. — Jų nuomininkas ten veikusią galeriją iškėlė į kitą vietą, ir Montgomeriai nusprendė patalpose įrengti dovanų krautuvėlę, kuri populiarins vietinių menininkų kūrybą. Susies ją ir su svečių namais.

— Puiki mintis.

— Jie jų tikrai nestokoja, — patikino Eiverė.

— Papasakok man apie tą vaiduoklį.

— Tai moteris, mėgstanti magnolijas. Tai viskas, ką žinau.

— Originalioji namo dalis yra seniausias akmeninis miesto pastatas, pastatytas tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt kažkelintais metais. Taigi toji moteris galėtų būti iš pastarųjų dviejų šimtų metų laikotarpio. Reiktų pasiūlyti Ovenui išsiaiškinti. Jis labai mėgsta kaupti, sisteminti ir analizuoti informaciją.

— Ovenas — vienintelis iš brolių, su kuriuo kalbėjausi. Susidariau įspūdį, kad jis labai pedantiškas. Ar ta magnolijų mylėtoja sukėlė kokių nors rūpesčių?

— Nieko panašaus negirdėjome. Tikrai būčiau girdėjusi, nes viešbutyje dirbantys darbininkai dažnai valgo mano restorane, o kavą ar knygas perka pas Klerę. Patikėk manimi, darbininkai kalbasi beveik apie viską. Bet kai ryt apžiūrėsi patalpas, galbūt pati akis į akį susidursi su tuo vaiduokliu. Klere, turėtum eiti kartu.

— Nemanau, jog Montgomeriai pageidautų, kad po jų namus bėgiotų trys berniukai, — paprieštaravo Klerė, atitraukusi žvilgsnį nuo savo sodelio, kuris skendėjo vakaro žaroje. — Be to, ten nesaugu.

— Ilgai neužtruksime. Gal paprašyti Frenės, kad pusvalandį pasaugotų tavo berniukus?

— Leisk pagalvoti. Galėčiau palikti vaikus pas mamą, bet turime dar daug ką nuveikti, kad tinkamai pasiruoštume mokyklai, be to, manęs laukia galybė sodo ir namų ruošos darbų.

— O jei dešimtą? Susitiksime prie įėjimo.

— Gal... — Klerė skubiai mintyse perkratė savo dienotvarkę. — Jei suspėsiu, ateisiu.

— To ir pakanka, — daugiau nespaudė Hopė. — O dabar pažaiskime kortomis.

7 skyrius

Kaip buvo sutarta, Ovenas atvyko į „Vestą“ pusę dešimtos, degdamas smalsumu susitikti ir pasikalbėti su Hope. Nekantraujanti išgirsti šeštadienio įvykių posūkius, bet pažadėjusi nesikišti Eiverė užsiėmė įprasta rytine ruoša — įjungė orkaites ir ėmėsi gaminti padažus. Įėjus Ovenui, Hopė sėdėjo prie bufeto, gėrė kavą ir sklaidė savo užrašus.

— Hope? — Ovenas perėmė portfelį į kairę ranką ir ištiesė dešiniąją.

— Ovenai, — paspaudė ranką Hopė.

— Malonu jus vėl matyti. Ačiū, Eivere.

— Viskas bendram labui, — mirktelėjo restorano savininkė. — Nori kavos?

— Būtų puiku. Atsinešiu pats. — Ovenas prisipylė puodelį ir įsidėjo cukraus. — Atsisėskime prie stalelio, — pasiūlė jis Hopei. — Kaip sekėsi kelionė?

— Ačiū, neblogai, — padėkojusi moteris persėdo į kitą vietą ir ėmė vertinti Oveną taip pat, kaip ir šis ją. — Išvykau ganėtinai anksti, kad išvengčiau spūsčių.

— Dažnai Kolumbijos apygardoje nesilankau, ir viena to priežasčių — būtent spūstys. — Oveno veide pasirodė lengva šypsenėlė, sušvelninusi vyro bruožus. — Bunsbore viskas vyksta gerokai lėčiau.

— Tiesa. Gražus miestelis, — Hopė apdairiai išlaikė neutralų balso toną. — Kai atvažiuoju aplankyti Eiverės su Klere, visada mėgaujuosi buvimu čia.

— Persikraustyti į Bunsborą iš Džordžtauno — milžiniška permaina, — pastebėjo Ovenas.

Eina aplink, pagalvojo Hopė. Ji mokėjo šį žaidimą.

— Man reikia permainų. Prikelti, rekonstruoti tokį seną pastatą kaip svečių namai turėjo kardinaliai skirtis nuo darbų, kokius teko vykdyti „Montgomerių šeimos rangovams“. Jūsų firma restauravo daug kitų senų pastatų, įskaitant ir šį, kuriame dabar sėdime, tačiau nė vienas jų neprilygsta viešbučio užmojams. Tai turėjo būti didelis iššūkis.

— Toks ir buvo.

— O svečių namų ne tik su savo poreikiais, bet ir su nematomais gyventojais valdymas tikriausiai irgi gan skiriasi nuo įprasto viešbučio savininko vaidmens?

Kas čia ką klausinėja? — šyptelėjo Ovenas ir nusprendė, kad Hopė jam patinka.

— Labai ilgai apie tai mąstėme, derinome vizijas ir pagaliau sutarėme dėl konkrečios. Mes pasiryžę paversti ją tikrove.

— O kodėl svečių namai? — pasmalsavo Hopė.

— Lažinuosi, domėjotės šio pastato istorija.

— Taip, bet ji nepaaiškina, kodėl jūsų šeima susikūrė šią savitą viziją.

Šnekėdamas Ovenas ją atidžiai nužiūrinėjo. Kaip pradžiai, Hopė turi gana daug privalumų, nusprendė. Triuškinamai puiki išvaizda, kuria ji mokėjo pasinaudoti. Griežtas plaukų kirpimas išryškino dideles akis. Raudono kostiumėlio modelis pabrėžė dailią figūrą ir bylojo apie savitvardą bei valdingą charakterį. Didelės aistringos moters akys kontrastavo su išlaikyta laikysena. Neblogas derinys.

— Pačioje pradžioje tai buvo užeiga, kur keliautojai galėjo užvalgyti, pernakvoti ir pailsinti savo žirgus. Laikui bėgant, mainėsi ir pastato šeimininkai, kurie vis ką nors keisdavo ir pervadindavo, tačiau ilgiau nei šimtmetį čia veikė svečių namai. Gerbdami istoriją, mes šį pastatą vėl paversime svečių namais, tačiau jie bus pritaikyti dvidešimt pirmam amžiui.

— Mane jau informavo apie kai kurias detales, — nusišypsojo Hopė, galutinai tirpdydama Oveno nepasitikėjimo ledukus.

— Čia vyksta įdomių dalykų. Ši vieta turi daug ką pasiūlyti lankytojams. Antietamo mūšio vieta, Kristalų urvai, istorinis Harper Ferio miestelis. Tačiau šiuo metu turistams net nėra kur apsistoti. Kai duris atvers mūsų svečių namai, pritrauksime daugybę žmonių, kurie norės čia pavalgyti, apsipirkti, apžiūrėti miesto įžymybes ir apylinkes. Trokštame, kad jie šioje gražioje vietoje ne tik patirtų unikalių įspūdžių, bet ir išsivežtų prisiminimus apie išskirtinį aptarnavimą.

— Prašmatnu, individualu, istoriška. Kambarius pavadinti literatūrinių personažų vardais — tikrai įdomus sumanymas.

— Įsimylėjėlių porelių vardais. Kiekvienas kambarys išsiskirs savo charakteringu kvapu ir atmosfera. Poros yra pagrindinė viešbučio klientūra. Norime pritraukti jaunavedžius, kurie čia galėtų praleisti savo medaus mėnesį, poreles, švenčiančias vestuvių sukaktis ir kitokias ypatingas progas. Pasistengsime sukurti tokią įsimintiną viešnagę, kad čia pabuvoję žmonės pasakotų apie ją savo draugams ir norėtų vėl sugrįžti.