Нора Робертс - Visada šalia

— Taip, žinoma, — sutiko vis dar priblokšta Hopė.

Kažkas pabeldė į duris.

— Nebuvau tikra, ar dar rasiu jus čia, — įkišo galvą Klerė. — Atleiskite, kad užtrukau. Jei vienas dalykas šįryt pavyko, tai trys — ne. Ar jau apžiūrėjai namus?

— Kiekvieną kambarį, — tarė Eiverė, šypsodamasi kaip beprotė.

— Tai gerai.

— Galiu tau aprodyti tuos, kurių dar nematei, — pasiūlė Džastina, uždėjusi Klerei ant peties ranką. — Bet pirma pasisveikink su naująja svečių namų šeimininke.

— Tu? Tikrai? Tikrai? O, Hope!

Hopė mėgino įteigti sau, kad jaučiasi apsvaigusi tikrai ne dėl to, kad ką tik priėmė vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų, labiau vadovaudamasi jausmais ir instinktais nei analize ir intelektu, o todėl, jog Klerė ją taip suspaudė glėbyje, kad vos įstengė kvėpuoti.

Kadangi moterys be paliovos tauškė, Ovenui trūko kantrybė ir atsiskyręs jis vėl užkopė į ketvirtą aukštą. Mansardoje rado brolius, kurie aptarinėjo, kaip geriau kabinti praustuvę.

— Mama ją pasamdė.

— Estetiškiau atrodys, jei... Ką tu pasakei? — žiobtelėjo Beketas.

— Pasakiau, kad mama pasamdė Hopę Bomont.

— Ką turi omeny pasamdė? — Raideris staigiu judesiu suskleidė ruletę. — Ji juk negali taip paprastai imti ir pasamdyti.

— Na, ji tai padarė, — Ovenas persibraukė plaukus. — Per tuos džiaugsmo šūksnius ir strakaliojimus negalėjau įterpti nė žodelio, ypač kai dar prisidėjo ir Klerė.

— Klerė čia? — atkuto Beketas.

— Nenukreipk temos, — pyktelėjo Raideris. — Ovenai, kaip galėjai leisti, kad tai nutiktų?

— Ei, nekark ant manęs visų šunų. Hopė tikrai kvalifikuota, bet...

— Ji tokia kvalifikuota, kad metė prašmatnų viešbutį, kur savo žinioje turėjo personalą ir gaudavo pinigų kaip šieno. Jėzau, ta miesčionė palypėjo tik kelis laiptelius, o atrodė taip, lyg tuoj tuoj apalps, — Raiderio balse pasigirdo pasibjaurėjimas. — Atėjo į statybų teritoriją apsiavusi penkių colių aukštakulniais ir kostiumėliu. Dėl Dievo meilės...

— Na, ji juk rengėsi darbo pokalbiui.

— Gera viešbučio šeimininkė — pati svarbiausia darbuotoja ir viena pagrindinių šio verslo sėkmės priežasčių. Tu ir mama pasikalbėjote su ta panelyte vos penkias minutes, ir ji jau valdo svečių namus.

— Ryte per darbo pokalbį „Vestoje“ kalbėjausi su ja beveik valandą, neskaitant dar netrumpo pokalbio telefonu anksčiau. Skaičiau Hopės gyvenimo aprašymą ir patikrinau visus duomenis, — kuo labiau Raideris raukėsi, tuo labiau Ovenas linko į motinos pusę. — Ji labai protinga ir puikiai išmano šį verslą. Išklausinėjo manęs tokių detalių, apie kurias mes dar nė nepagalvojome, taip pat pateikė įdomių pasiūlymų.

— Patarti lengva, bet įgyvendinti — visai kas kita. O kas, jei koks klientas išpils kavą ant grindų? Ar ji tam kviesis ūkvedę? Mes jos neturime.

— Ar tu bent skaitei Hopės gyvenimo aprašymą? — atkirto Ovenas. — Ji dirba nuo šešiolikos metų. Dar mokydamasi vidurinėje įsidarbino padavėja.

— Ir kas čia tokio? Tai buvo vidurinėje, o dabar yra dabar. Ar mes jau neturime nei patariamojo, nei sprendžiamojo balso?

— Paklausk mamos, — atrėžė Ovenas. — Bet jei teks balsuoti, aš palaikysiu mamą, — šiuo argumentu jis sutvirtino savo poziciją, dėl kurios anksčiau dar kiek dvejojo.

— Tiesiog nuostabu. O tu, Bekai? — Raideris dūrė pirštu į brolį.

— Taip, Beketai, — tarpduryje pasigirdo Džastinos balsas. — O kaip tu?

Visi sustingo, įskaitant ir Klerę, atėjusią su Džastina. Nors ji traukėsi atatupsta ir ketino nepastebėta nulipti žemyn, Džastina captelėjo už rankos.

— Viskas gerai, Klere. Mes ilgai neužtruksime. Akivaizdu, kad Raideris turi nusiskundimų dėl mano pasirinkimo. Kaip suprantu, Ovenas jų neturi?

— Aš galbūt būčiau... Ne, neturiu, — apdairiai nusprendė jis.

— Beketai?

Prispaustas Beketas žvilgtelėjo į mamą, į Klerę, paskui vėl į mamą.

— Kalbėjausi su ja vos minutėlę. Kaip ir sakė Raideris, šios pareigos — pačios svarbiausios. Bet skaičiau Hopės gyvenimo aprašymą ir sutinku su Ovenu — ji turi daugiau kompetencijos nei reikia. Akivaizdu, kad Hopė tau padarė labai didelį įspūdį, antraip nebūtum jos samdžiusi. Taigi... manau, turime svečių namų šeimininkę.

— Tada nutarta. Dabar nuvesiu Klerę į „Baterkapės ir Vestlio“ numerį, bet prieš tai kai ką pasakysiu. Jums, kvailiai, labai pasisekė, kad Hopė viso šito neišgirdo, kitaip būtų persigalvojusi, nes tikrai nesutiktų dirbti su trim priekabiais storžieviais. O tau, — Džastina kreipėsi į Raiderį, — duodu šešias savaites, kad atsiprašytum manęs už tai, jog suabejojai mano sprendimu.

— Mama...

— Viską pasakiau, — nutraukė ji ranka. — Eime, Klere.

Sumišusi Klerė nepratarė nė žodžio ir nuskubėjo įkandin Džastinos.

— Puiku, — sumurmėjo Beketas, trindamasis veidą. — Tiesiog puiku.

— Atrodo, mes turime viešbučio šeimininkę, — pakartojo Raideris, pamėgdžiodamas Beketo balsą. — Neprieštaravai mamai dėl Hopės, nes nori įsiteikti Klerei.

— Nusišneki! Su Klere tai neturi nieko bendra. Hopė — kvalifikuota darbuotoja ir patinka mamai, o ko daugiau reikia?

— Mes jos nė nepažįstame.

— Tai susipažinsime, — nukirto Beketas. — Kitapus Sen Polio gatvės turime tuščią butą. Užleisime jį Hopei, o kol dar neatidarėme svečių namų, ji galės padirbėti su mama ir Ovenu. Rūpinsis atsargų tiekimu, inventoriumi ir taip toliau. Hopė pajus, ką reiškia gyventi mažame miestelyje, o mes geriau pažinsime jos charakterį ir sugebėjimus.

Raideris jau žiojosi prieštarauti, bet persigalvojo.

— Visai gera mintis. Jei ji susimaus ar išlįs kokios bjaurios jos savybės, tas paaiškės anksčiau, kol dar nebus per vėlu.

— Jei ji perimtų iš manęs bent dalį visų tų skambučių tiekėjams, prekių sąrašų sudarinėjimo ir kitokių nuobodybių, galėčiau daugiau laiko dirbti čia ir dirbtuvėse. Už darbą suteiksime jai butą ir skirsime nedidelę algą, — linktelėjo Ovenas. — Puiki išeitis. Jei tik, žinoma, Hopė sutiks.

— Pasakyk mamai, — pasiūlė Raideris Beketui. — Ji sugebės įtikinti.

— Pasivysiu ją, — neprieštaravo Beketas ir nuskubėjo žemyn, kur surado mamą, Hopę ir Klerę einančias pro duris. — Ei, luktelkite. Ar šiandien apžiūrėjai jau visus kambarius? — pasiteiravo jis Klerės.

— Taip. Viskas atrodys tiesiog nuostabiai. Užgimė dar daugiau minčių, — Klerė bakstelėjo į savo užrašų knygutę. — Su Džastina jas aptarsime, kai susisteminsiu. Ačiū, kad man aprodei, Džastina. O dabar tikrai turiu eiti.

— Klere, luktelk minutėlę. Galbūt galėsi paveikti vieną sprendimą. Mama, gal paprašytum Hopės, kad ji persikraustytų jau dabar arba iškart, kai tik galės? Suteiktume jai butą kitapus gatvės. Įsikūrusi Bunsbore, ji galės greičiau priprasti prie miestelio ir geriau pažinti svečių namus. Taip pat galėtų perimti kai kuriuos tavo bei Oveno darbus.

Džastina nusiėmė akinius nuo saulės ir nepatikliai įsistebeilijo į Beketą.

— Kas taip sugalvojo?

— Na, aš, bet Raideris ir Ovenas...

— Nebloga mintis. Šaunuolis, Beketai. Dabar bent jau kurį laiką būsi mano mylimiausias sūnus. Apie tai pakalbėsiu su Hope per priešpiečius. Gerai, Klere, kai jau parengsi aprašą, atsiųsk jį man elektroniniu paštu.

— Būtinai.

— Paskambinsiu Kerolei.

Džastina išsitraukė mobilųjį ir nuėjo į šoną.

— Atleisk dėl tos šeimyninės dramos, — ėmė atsiprašinėti Beketas.