Нора Робертс - Visada šalia

— Koks universalus.

— Turi juo išplauti mums plaukus, — paaiškino Merfis.

— Gerai, — sutiko Beketas, apžiūrėjęs buteliuką. — Pirmyn, šokite.

Berniukai sulipo į vonią. Sutrikęs dėl tų Žmogaus-voro burbuliukų, žaisliuko ir muilo, Beketas nepastebėjo, kad vandens prileido per daug. Sulipus į vonią vaikams, ant grindų susidarė ežerėlis.

Beketas greitai užsuko čiaupą, čiupo po ranka pasitaikiusius rankšluosčius ir puolė kloti ant grindų. Tada vaizduodamas pasiraitojąs rankoves jis jau ketino maudyti berniukus, tik greit suprato, kad jam prireiks daugiau rankšluosčių.

Klerės berniukai Beketui sužadino miglotus prisiminimus apie jo paties maudynes su broliais, vandens mūšius, tą nežabotą vaikišką džiaugsmą... Ir meilikaujančius protestus, atėjus metui išlipti iš vonios.

— Turiu jums šį tą pasakyti dėl vyrų vakarėlio. Jis tęsiasi ne amžinai. Jeigu grįžusi jūsų mama pamatys šią vonią ir virtuvę — mes žuvę. Todėl kuo greičiau atsikratykime įkalčių, — pasakė Beketas ir ištraukė vonios kamštį.

Grindims, sienoms ir vaikams nušluostyti jis panaudojo krūvą rankšluosčių. Išlipę iš vonios pliki berniukai vėl ėmė bėgioti ratu kaip pamišę, bet dabar jie bent jau buvo švarūs.

— Visi eikite apsirengti pižamas, — paliepė Beketas ir sugraibęs iš vonios šlapius žaislus sudėjo juos atgal į dėžę. — Dabar turiu sutvarkyti virtuvę.

Vyras surinko rankšluosčius, sumetė juos į skalbyklę, šlapius drabužius — į džiovyklę ir pažvelgė į laikrodį. Jėzau, jau be penkiolikos aštunta! Kaip greitai prabėgo laikas?! Viršuje aidint šūksniams, kone griūdamas Beketas įvirto į virtuvę, indus skubiai sudėjo į plovyklę, nuvalė stalą, nuo grindų nugrandė pomidorų padažą, o pašluostę įmetė į skalbyklę.

— Ei, jūs ten, viršuje, nusiraminkite ir dėkite į šalį žaidimus.

— Mes rengiamės pižamas! — iš viršaus šūktelėjo Haris. Pasigirdo kikenimas.

— Kurgi ne, — nepatikėjo Beketas.

Bet laikas nenumaldomai bėgo. Vyras skriste nuskrido į svetainę, surinko kompiuterinių žaidimų pultelius ir užlėkė į viršų. Berniukai buvo apsimovę kelnes, o pižamos marškinėlius užsitraukę ant galvų kaip indėniškus plunksnų apdangalus. Matyt, norėjo būti panašūs į figūrėles, su kuriomis žaidė susėdę ant grindų.

— Aš moku bezdėti su ranka, — pareiškė Merfis. — Liamas mane išmokė.

Mažajam demonstruojant, broliai krito iš juoko.

— Nepaprastas talentas, jis tau gyvenime labai pravers. Gerai, berniukai, o dabar greičiau vilkitės pižamas. Jūsų mama pasirodys bet kurią akimirką.

— Mamytė sako, kad viešai bezdėti negražu, netgi su ranka.

— Protingi žodžiai.

Sulig jais Beketas užraitojo Merfio pižamos rankovę.

— Ar rytoj vėl galėtų būti vyrų vakaras? — pasiteiravo mažasis.

Beketo pilvu nuvilnijo pasitenkinimas.

— Ne, rytoj negalim. Bet kada nors pakartosim.

— Ateik, kai mums nereikės eiti į mokyklą. Tada galėsi pas mus nakvoti.

— Būtų neblogai, — nudžiugo Beketas. Šaunu, atsirado pretekstas vėl pasimatyti su Klere.

— Mamytė grįžo, mamytė grįžo! — sušuko Merfis ir nubėgo pasitikti, Haris su Liamu pasileido paskui.

Beketas priėjo prie laiptų ir pažvelgė žemyn į Klerę apspitusius berniukus. Merfis laikė iškėlęs rankas, kad ši jį pakeltų, o kiti čiauškėjo.

Klerė nusijuokė, apkabino Merfį, pabučiavo Liamą į kaktą ir ranka perbraukė Hariui plaukus.

— Vyrų vakarėlis? Na, mes turėtume... — nebaigė Klerė, pamačiusi laiptais besileidžiantį Beketą. — O, labas.

— Labas. Kaip sekėsi?

— Labai gerai. O kaip jums čia?

— Gerai. Pažaidėme pokerį, išgėrėme šešis butelius alaus.

— Kurgi ne. Vaikinai, bėkite į vonią išsivalyti dantukų. Ateisiu po kelių minučių. Atsisveikinkite su Beketu.

Haris ir Liamas iškėlė jam nykščius, o Merfis suspaudė koją.

— Viso, Beketai.

Vaikams nubėgus į viršų, Klerė padėjo ant kėdės krepšį.

— Tai viskas gerai?

— Žinoma.

— Tau nebuvo būtina jų maudyti. — Klerė truputį suraukė nosį, ir Beketas sumišo. — Kvepia kaip jų vonios muilas.

— Na... Įvyko šioks toks incidentas su spagečiais.

— Matau. Tai todėl tu be marškinių?

— Oi, tiesa... — Beketas pasižiūrėjo į savo nuogą krūtinę. — Visai užmiršau. Savo marškinius įmečiau į skalbyklę kartu su vaikų drabužiais. Dabar jie džiovintuve. Beje, dar įvyko ir nedidelis potvynis, todėl rankšluosčius irgi sudėjau į skalbyklę.

Dabar jau buvo Klerės eilė sumišti.

— Tu dar ir skalbei?

— Panašiai. Ar nenusipelniau apdovanojimo?

— Atrodo, taip.

Klerė priėjo arčiau, pabučiavo Beketą į vieną žandą, paskui į kitą, o tada švelniai prilietė lūpas. Kai Beketo rankos apsivijo liemenį ir priglaudė ją prie savo nuogos krūtinės, Klerė pajuto, kokia ši tvirta ir šilta.

— Kvepi kaip apelsinų ir medaus kokteilis.

— Kas toks?

— Kaip vaikų vonios prausiklis. Juo nupraustas tavo kūnas kvepia kažkaip kitaip. Beketai...

— Mama! — Liamui šūktelėjus Klerė atšoko. — Mes išsivalėme dantis, Haris atnešė knygelę.

— Gerai, tuoj ateisiu. Atleisk, vaikams jau laikas gultis, o aš visada stengiuosi prieš miegą jiems bent kelias minutes ką nors paskaityti.

— Tai aš jau eisiu. Rytoj septintą tavęs užvažiuosiu.

— Juk neisi be marškinių?

— Nemanau, kad man tiktų kurie nors tavo marškiniai.

— Bet...

— Nieko tokio, lauke vis dar šilta, — Beketas pakštelėjo Klerei į skruostą.

— Na, tai ačiū už viską.

Išraudusi moteris žingtelėjo atgal ir pagalvojo, kad galbūt reikėtų pasiūlyti pasilikti, kol išdžius jo marškiniai. Galbūt kartu išgertų vyno. Galbūt...

— Mama!..

— Viskas gerai. Buvo smagu. Pasimatysim rytoj.

Klerė atsiduso ir uždarė duris.

— Ateinu! — suriko ji, darsyk pašaukus Liamui.

Tikriausiai taip ir geriau. Juk viršuje yra berniukai. Vargu ar būtų įmanoma ramiai pasėdėti su Beketu, nuramino save Klerė ir pasuko į vaikų kambarį.

Beketas pastatė automobilį aikštelėje už „Vestos“ restorano. Kai išlipo ir jau traukė savo laiptinės link, pro šalį ėjęs namo santechnikas pastebėjo jį ir pliaukštelėjo liežuviu.

— Olialia, Beketai, sunki naktelė prie pokerio stalo? Pralošei savo marškinius?

— Tu nežinai nė pusės, — pamerkė akį Beketas.

Pasiekęs savo butą, jis nužingsniavo tiesiai prie šaldytuvo, stvėrė skardinę alaus, įsijungė televizorių ir sudribo ant sofos.

— Dieve mano, — atsiduso jis, jausdamasis taip, lyg ką tik būtų įveikęs maratoną iki Bostono.

Kaip Klerė taip sugeba? Po galais, kaip ji sugeba daryti tai ir dar daugiau kiekvieną dieną? Šiandien jis tik kelias valandas prižiūrėjo tris vaikus ir patyrė maisto mūšį, rietenas ir potvynį vonioje. Tai išvargino ir fiziškai, ir psichiškai. Nors buvo visai smagu, prisipažino Beketas. Bet tikrai velniškai išsekino.

O Klerė juk privalo keltis anksti ryte, pažadinti vaikus, aprengti, pavalgydinti, tada eiti į darbą. Po darbo — vėl tas pats. Ir po viso šito ji vis dar turi išlikti tvirta, idant pasirūpintų namais ir savo verslu.

Gal moterys turi supergalių?

Ryte nusiųsiu mamai gėlių, pasižadėjo Beketas.

— Išgirdusi, kad Beketas grįžo namo be marškinių, pagalvojau: oi, ta išdykėlė Klerė.

Eiverė atsirėmė į Klerės lovą.

— Labiau išdykusi už mano laukinukus?

— Skraidantys mėsos kukuliukai, pomidorų padažu išteplioti drabužiai, potvynis vonioje... — Eiverė pakraipė galvą. — Ir po viso to Beketas vis tiek kviečia tave į pasimatymą? Tai įrodo, kad į jūsų santykius jis žiūri tikrai rimtai.