Нора Робертс - Visada šalia

— Aiva, labai ačiū, kad... — nutilo pamačiusi iš vaikų žaidimų kambario išeinantį basą Beketą.

— Ji ką tik išėjo. Sakė, kad skambintum, jei ko prireiks. Kaip jaučiasi Liamas?

— Atrodo, geriau. Jis dabar mano lovoje, žiūri „Nickelodeon“ kanalą su savo pliušiniu šuniuku, Erniu, Geležiniu žmogumi ir Vulkanu. Tai yra...

— Žinau, kas yra Vulkanas. Tu vis užmiršti, kad ir aš kadaise buvau berniukas.

— Aa, tai tu žinai, kas jis. Liamas turi temperatūros, bet jau šiek tiek atgavo veido spalvą. Atrodo, jam gastroenteritas kaip ir Meisei. Nesitikėjau, kad pasiliksi.

— Mes juk tarėmės dėl pasimatymo.

— Taip, bet...

— Taigi, kadangi tu neatėjai į pasimatymą, aš leisiu laiką su berniukais. Štai taip daro vyrai. Beje, Klere... Prisiminiau, kad turėjai tokią baltą seselės uniformą su trumpu sijonėliu. Namuose yra ligonis. Ar neketini...

— Ar Liamas vėl vėmė? — pribėgęs pasiteiravo Merfis.

— Taip, bet dabar jis jaučiasi geriau, — Klerė pridėjo Merfiui prie kaktos ranką. — O kaip tu?

— Aš nesergu.

— Ne veltui tave vadiname Geležiniais Viduriais. O kaip tu, Hari?

— Aš gerai jaučiuosi. Ketiname žaisti „Bendomino“, bet Beketas turbūt jo nemoka.

— Aš greitai mokausi. Paaiškinkite taisykles ir ruoškitės pralaimėti.

— Dar ko, — Haris sugriebė dėžę.

— Beketai, tu neprivalai... Ai, velniai nematė, duosiu Liamui dar imbierinio limonado. Nenoriu, kad jis netektų daug skysčių. Palaukite minutėlę.

Klerė nuskubėjo į virtuvę. Spragėsiai buvo patiekti dubenyje, o jos gražiosios gėlės puikavosi stalo viduryje pamerktos.

— Ar aš trukdau?

Klerė atsisuko į tarpduryje stovintį Beketą.

— Ne, žinoma, ne. Bet juk netrokšti antrą vakarą iš eilės praleisti su krūva vaikų, įskaitant ir tą, kuris apvėmė tavo batus. Beje, kaip tie tavo batai?

— Išgyvens.

— Liamas bijojo, kad tu supyksi.

— Jis juk tyčia nesitaikė apvemti mano batų.

Beketas stebėjo Klerę, pilančią į stiklinę imbierinį limonadą ir dedančią į lėkštutę traškučius.

Vargšas vaikas... Turi gulėti lovoje, kai jo broliai žaidžia, užjautė vyras.

— Gal galiu aš nunešti Liamui?

— Na... Gerai, — sutiko Klerė.

— Girdėjau, kad vėliau žiūrėsite filmus ir valgysite spragintus kukurūzus? — pasmalsavo vyras, paėmęs iš Klerės rankų maistą.

— Toks buvo planas, tik teko jį atidėti.

— Galiu palaukti. Galiu palaukti, — pakartojo jis, įsitikindamas, kad ji suprato mintį.

— Beketai, — prieš jam išeinant šūktelėjo Klerė. — Ką manai apie omletą?

— Kodėl klausi?

— Kai Liamas sudoros tuos traškučius, užsimanys omleto. Galiu sutaisyti jo mums visiems. Taip pat turiu butelį vyno.

— Skamba neblogai. Beje, kur tas seselės chalatas?

— Valykloje.

— Velnias, atėjau netinkamu laiku.

Išėjus Beketui, Klerė nusišypsojo. Susirgus jos sūnui, jis nepabėgo, o pabučiavęs privertė pajusti pilve plazdančius drugelius. Ir jis žino, kas yra Vulkanas. Taip, ji žuvusi.

Užlipęs viršun, Beketas pasuko į Klerės miegamąjį ir pastebėjo, koks mažas berniukas toje plačioje lovoje.

— Kaip sekasi, drauguži?

— Aš du kartus vėmiau.

— Todėl kad valgei austres ir ištuštinai visą viskio butelį.

— Aš to nedariau.

— Nemeluok, aš žinau, — juokaudamas pagrasino Beketas ir nusikvatojo.

— Nenorėjau tavęs apvemti, — sušniurkštė Liamas, prisispausdamas pliušinį šuniuką.

— Per vyrų vakarus tokie dalykai dažnai nutinka.

Beketas atsisėdo ant lovos krašto ir padavė berniukui lėkštutę bei stiklinę.

— Tikrai?

— Po dešimties metų tų manęs net neklausi. Lažinuosi, kad Viesulas yra vėmęs ant Ernio.

— Negali būti... Tikrai?

— Manęs tai visai nenustebintų.

Suintriguotas Liamas prisitraukė arčiau Vulkaną ir ėmė imituoti vėmimą.

— Kaip miela. Tavo mamytė sakė, kad iškeps omletą. Norėsi?

— Gal. Pažiūrėsi su manimi televizorių?

— Galiu kelias minutes.

Nors patekimą į Klerės lovą Beketas įsivaizdavo visai kitaip, vis dėlto prisėdo ir atsirėmė į galvūgalį. Berniukas pasislinko, padėjo galvą ant sulenktos Beketo rankos ir angeliškai nusišypsojo — visai taip pat, kaip ir jo mažasis broliukas.

Kol Klerė kepė Liamui omletą, jie žaidė „Bendomino“, o kai mama maitino savo ligoniuką, pažiūrėjo linksmą vaikišką filmuką. Po visko Beketas dar palaukė, kol Klerė paguldė abu vaikus ir užėjo patikrinti, kaip jaučiasi Liamas.

— Jis miega, — pasakė ji nusileidusi žemyn. — Ir jo kakta jau vėsesnė. Taigi galima pasakyti, kad krizė praėjo. Bet kai dabar susirgs Haris, su juo bus prasčiau.

— Kaip optimistiška.

— Žinau, ką žinau. Ar omletą valgysime virtuvėje?

— Nereikia, negamink. Tu tikriausiai labai pavargusi.

— Aš mirštu iš alkio ir baisiai noriu taurės vyno.

— Na, gerai, įkalbėjai...

Tikrai ne taip jau prastai sėdėti virtuvėje ir gerti vyną, kol Klerė kepa kiaušinienę, pagalvojo Beketas. Įkvėptas minties jis nuėjo į svetainę ir atnešė tris žvakes mėlynuose indeliuose.

— Neprieštarauji, jei jas uždegsiu? Šįvakar planavau pavakarieniauti su tavimi žvakių šviesoje.

— Tikrai ne. Bus nuostabu.

Klerė atidarė stalčių ir padavė žiebtuvėlį.

Jiedu sėdėjo virtuvėje prie žvakių, rausvų rožių ir valgė omletą su skrebučiais.

— Džiaugiuosi, kad neišėjai.

— Aš irgi. Žvakių šviesoje tu atrodai taip nuostabiai, kaip ir įsivaizdavau. Gal kitą savaitgalį su manimi norėtum suvalgyti maisto, kurio tau nereikės gaminti?

— Penktadienio vakarą?

— Tas pats laikas, ta pati susitikimo vieta.

— Rizikuosi antrąkart būti apvemtas? — šyptelėjo Klerė. — Sutinku. O dabar norėčiau tavęs kai ko paklausti. Žinau, kažkada buvai berniukas, bet jais buvo visi vyrai. Tačiau toli gražu ne visi vyrai elgiasi su vaikais taip paprastai ir natūraliai kaip tu. Tai kodėl tu neturi savų vaikų?

— Tikriausiai todėl, kad nesutikau moters, kurią būčiau rimtai įsimylėjęs ir troškęs, kad ji pagimdytų man vaiką. O tu susilaukei vaikų anksčiau nei dauguma moterų.

— Tai atsitiko tiksliai tada, kada aš ir norėjau. Niekada nenorėjau laukti ilgiau. Klintas taip pat. Mes tiesiog žinojome.

— Ir koks buvo tas karininko žmonos gyvenimas?

— Kupinas laukimo ir netikrumo. Kelionių, per kurias pamačiau pasaulio kampelius, kokių niekada nebūčiau aplankiusi. Gausus gyvenimo pamokų, kurios išmokė daug ko atsisakyti. Labai ilgėdavausi namų. Ne visą laiką, bet būdavo akimirkų, kai mirdavau iš ilgesio. Kai Klintą nužudė, žinojau, kad privalau grįžti ir atsivežti čia savo berniukus. Dėl šeimos ir tęstinumo jausmo. Nebūčiau ištvėrusi skausmo be savo ir Klinto tėvų. Jie nuostabūs. Juk žinai tą jausmą, nes šeimos verslo ėmeisi su broliais ir motina.

— Žinau.

— Kai kuriems žmonėms būtina atsiplėšti nuo šeimos, o kitiems reikia laikytis arčiau jos. Aš patyriau ir viena, ir kita. Dabar jaučiuosi esanti namuose, tiksliau, vėl juose jaučiuosi. Ar kada svarstei galimybę gyventi kur nors kitur?

— Galvojau apie tai, bet niekur kitur nenoriu gyventi.

Jiedu dar valandėlę šnekučiavusi ir Beketas prajuokino Klerę, pasakodamas apie žmones, apie kuriuos ji girdėjo kalbant, bet niekada nesutiko. Moteriai atsistojus nudengti stalą, Beketas prisitraukė ją ir pabučiavo.

— Gal prisėskime ant sofos? — sušnabždėjo jis Klerei į ausį, ir jos širdis suspurdėjo. — Išgersime dar po taurę vyno. Tavo kaklas...