Нора Робертс - Visada šalia

— Velniškai gerai atrodo, — švilptelėjo brolis.

— Atrodys dar gražiau, kai nupoliruosime. Raudonmedis tiesiog švytės.

— Jis suteiks išskirtinumo. Gerai, eime apačion. Iškilo kai kurių klausimų.

Beketas paglostė turėklus. Puiki pažanga, pagalvojo jis nueidamas.

— Reikia aptarti, kaip atrodys užpakalinė namo dalis. Noriu galutinai nuspręsti dėl laiptelių, turėklų, stulpelių ir jų spalvos. Kai imsimės darbų, jau negalėsime keisti.

— Juk viskas pavaizduota brėžiniuose.

— Taip, bet iškilo keletas neaiškumų — kaip viskas derės prie grindinio akmenų ir akmeninės sienos. Grindėjai norėtų imtis darbo iškart, kai tik baigs dovanų parduotuvėlėje.

— Bet juk su jais dar nesusitarėme.

— Tai ir yra kita problema.

Beketas paskendo mintyse. Žemė vis dar nelygi, laiptai tik pusiau padaryti, nes nauja stulpelių ir turėklų partija bus atgabenta kiek vėliau, bet vyras mintyse jau regėjo galutinį vaizdą.

— Tikrai nori, kad trečiame aukšte būtų taip išlenkta? — pasiteiravo Raideris, žvilgtelėjęs viršun.

— Aha.

— Tiesus nuolydis būtų lengviau.

— Bet ne toks estetiškai patrauklus.

— Juk sakiau, kad būtent taip jis ir argumentuos, — įsiterpė Ovenas.

— Taip, taip. O dabar pakalbėkime apie gyvatvorę.

Broliai diskutavo ir kivirčijosi dėl automobilių stovėjimo aikštelės bei įvažos, kol juos nutraukė Beketas.

— Akmeninis grindinys turėtų tęstis čia — nuo šaligatvio palei registratūrą, tada aplink šią vietą ir prieangio link. Neįgaliųjų stovėjimo vietos — čia, įprastos — čia.

— Jeigu iškirstume medžius, atsirastų daugiau vietos aikštelei, — pasiūlė Ovenas.

— Jokiu būdu, — prieštaraudamas Beketas papurtė galvą. — Įsivaizduok, kad sėdi prie vieno iš tų stalelių ir ką nors geri. Ar tikrai nori žiūrėti į visuos tuos automobilius besistatančius žmones ir kad jie spoksotų į tave?

— Juk aikštelę vis tiek matysi. Ąžuolų neketiname sodinti.

— Tam kiemas ir yra, kad jame jaustum šiokį tokį privatumą. Mamos išsvajotajam sodui vietos nėra, bet bus keletas gražių gėlynų, o ant įėjimo arkos vyniosis vynuogės. Tai suteiks išskirtinumo.

— Gerai jau, gerai. Tu čia estetikos žinovas.

— Ir aš teisus.

— Geriau jau būtum... — prikando lūpą Raideris. — Einu ko nors atnešti priešpiečiams.

— Geriau drožkim į „Vestą“, — pasiūlė Ovenas. — Tik pirmiau dar paskambinsiu keliems žmonėms.

— Skamba neblogai.

— Prisidėsiu vėliau, — pažadėjo broliams Beketas. — Dabar einu patikrinti, kaip einasi darbai dovanų parduotuvėje.

— Perduok Klerei nuo manęs linkėjimų, — prunkštelėjo Ovenas.

— Perduosiu, bet vis tiek patikrinsiu parduotuvę.

Ore kažin kas buvo pakitę, ir Beketas pajuto artėjantį rudenį. Vienam lankytojui išėjus pro „Crawford“ užkandinės duris, vyras užuodė kepamų mėsainių kvapą, o kai priėjo parduotuvėlę, į nosį trenkė dažais.

Beketas pastebėjo, kad darbininkai jau išėję priešpiečiauti. Grindis dengė brezentas, šalia dažų kibirėlių styrojo sumerkti teptukai.

Beketas nusileido laipteliais į būsimą kabinetą. Reikės stalo, kompiuterio, lentynų, biuro reikmenų ir dar velniai žino ko. Bet tai jau — Oveno galvos skausmas.

Grindėjai jau buvo atlikę solidų darbą — beveik perkloję sutrūkinėjusį ir pusiau užžėlusį žvirgžduotą pėsčiųjų taką. Be to, išrankioję senus akmenis, juos sumaniai panaudojo neaukštai tvorelei apie vis dar skaisčiai žydinčias gėles pastatyti.

Įrankiai ir statybinės medžiagos mėtėsi netoliese ant žemės. Beketas apskaičiavo, kad tvorelė turėtų būti baigta kitą savaitę. Jau galima pranešti broliams, kad baigus likusius vidaus darbus po dviejų savaičių bus galima imtis kiemo. Neblogai.

Beketas apėjo seną tvorelę ir pasuko pro galines knygynėlio duris.

Vaikų skyriuje triukšmavo keletas mažių, kiek vyresni stumdėsi pagrindinėje dalyje, jų motinoms naršant po knygų lentynas. Kesė aptarnavo klientą, o Lorė įnirtingai naršė internete.

— Visos užimtos, — numykė Beketas.

— Pirmasis šio sezono vaikiškų knygučių pristatymas. — Lorė nustojo barškinti klaviatūra ir iškėlė Beketui abu nykščius. — Gerokai pravalo lentynas ir papildo kišenes. Eiverei irgi turėtų pasisekti. Dauguma šių moterų su vaikais planuoja traukti į „Vestą“.

— Tikriausiai ir aš ten trauksiu. Ar Klerė kur netoliese?

— Ji flygelyje. Atsargiai, neužgauk mažylių.

Tuo tarpu Klerė rinko suvenyrus ir meno dirbinius, stengdamasi susikrauti į glėbį taip, kad neišmestų. Šiandien moteris dėvėjo juodas kelnes ir baltą nėriniuotą palaidinukę, kurios atraitotos rankovės apnuogino alkūnes. Uždariusi sandėlio duris, visa suplukusi ir apsikrovusi prekėmis, Klerė pagaliau pasirodė pagrindinėse knygyno patalpose.

Išvydęs Klerę Beketas panoro išbučiuoti tą jos gležną alkūnę. Betgi jis norėtų išbučiuoti visą Klerę. Visą ir visur.

Kelios moterys aptarinėjo žvakides, viena pirmyn atgal stumdė vežimėlį su kūdikiu, įnirtingai čiulpiančiu nykštį, o kita sūpavo miegantį kūdikį prie krūtinės.

Vežimėlyje sėdintis vaikutis metė tokį įtarų žvilgsnį, lyg Beketas ketintų pavogti tą jo brangų nykštį. Tikriausiai ne pats tinkamiausias laikas išbučiuoti Klerei alkūnę, nusprendė vyras.

— Labas.

Klerė atsisuko, rankose laikydama keletą spalvotų knygų skirtukų.

— Ir tau labas.

— Girdėjau, kad rudens sezonas prasidėjo labai sėkmingai.

— Taip, ir tai man primena, kad vasara jau baigėsi. Pirmą kartą vaikiškų knygų pristatymą surengiau be savo vaikų, ir tai — dar viena ryški permaina. O kaip jums sekasi?

— Visai neblogai. Užeik ir pati pamatysi, kiek visokių permainų.

— Mielai, jei tik pavyks ištrūkti. Kai baigsiu reklaminį tekstą, atsiųsiu tau elektroniniu paštu. Manau, pavyktų geriau, jei matyčiau galutinį svečių namų vaizdą. Bet stengiausi, kad jis skambėtų rafinuotai ir viliojančiai.

— Puiku, peržvelgsiu jį. Leisk, paimsiu.

Beketas pakėlė dėžę, nespėjus Klerei net prasižioti.

— Ačiū, bet ji nesunki. Ketinau pastatyti ant lentynos.

Kadangi Beketas neatidavė, Klerė žvilgtelėjo į klientus.

— Gal pageidaujate, kad padėčiau surasti kokią knygą? — pasiteiravo ji vienos moters.

— Ne, ačiū. Bet kraustausi iš proto dėl šių rankinių.

— Jos pagamintos iš vaizdo kasečių juostelių. Išmintinga, gražu ir ekologiška. Jeigu jums dar ko nors prireiks, — tik pakvieskite mane, — tarė Klerė ir pamojo Beketui eiti kartu prie neaukštos nišos. — Kadangi jais naudojuosi tik kartą per mėnesį, paprastai padedu ant viršutinės lentynos. Visada tikėjausi, kad kada nors būsiu gudri kaip tos motinos, kurios tik iš sausų pusryčių dėžutės ir gumyčių sugeba sumeistrauti vaikams mašinėles.

— Kaip Makgaiverio mama?

— Būtent. Bet nelabai pavyko.

— Man irgi ne viskas pavyksta.

— Gyvenimas kupinas nusivylimų, — šyptelėjo Klerė, — ir netikėtumų.

— Vaikai gerai jaučiasi?

— Puikiai. Ačiū Dievui, grįžo į įprastą gyvenimo ritmą ir išėjo į mokyklą.

— Gal susitikime dar prieš penktadienio vakarą? Nupirksiu tau priešpiečius.

Klerė pagalvojo apie Semą Frimontą ir jo prakeiktą kantri klubą, ir dabar užsinorėjo „Crawford“ užkandinėje nučiupti dešrainį arba „Vestos“ restorane picą ir suvalgyti kartu su Beketu.

— Labai viliojantis pasiūlymas. Bet turiu priimti kalėdinius užsakymus ir susisteminti prekių asortimentą, — paaiškino ji.