Нора Робертс - Visada šalia

— Ne, ir dabar jaučiuosi kaip praradusi kažin ką svarbaus.

— Kai grįšime, galėsiu padėti tau įlipti į namus pro langą.

— Viliojanti mintis, bet tai ne tas pat, kai aš turiu raktą. O ką veikdavai, pabėgęs naktį iš namų?

— Visokius niekus, — minutėlę patylėjęs, pagaliau pratarė Beketas.

— Hmm, tai man jau reikia pradėti jaudintis, kada ir mano berniukai mėgins sprukti naktimis iš namų, kad veiktų „visokius niekus “. Laimė, ne šiąnakt. Dabar mano didžiausia bėda — Merfis. Nusprendęs, kad jo gyvenimas be šuniuko yra nevisavertis, jis suvienijo prieš mane brolių pajėgas.

— Nemėgsti šunų?

— Mėgstu ir vieną dieną jie tikrai laikys šuniuką.

— Ar čia toji motiniška manipuliacija: jei gerai elgsitės — pažiūrėsim?

— Kažkas panašaus, — prisipažino Klerė. — Jau seniai svarstau, kad berniukams reikėtų kokio nors augintinio. Jie dievina mano tėvelių mopsą Liusę ir katinėlį Fidą.

— Tavo tėveliai laiko kačiuką, vardu Fidas? Kodėl to nežinojau?

— Jis mano, kad yra šuo, todėl niekam neišduok paslapties, — nusikvatojo Klerė. — O mano vaikai kraustosi iš proto, kaip trokšta šuniuko. Jaučiuosi kalta, kad dar jiems nenupirkau, bet paskui pagalvojau: Dieve, o tai kas jį vedžios, dresuos, šers, šukuos, kirps ir taip toliau? Bandžiau perkalbėti berniukus, kad geriau įsigytume kačiuką, bet tie nesutinka. Liamas pareiškė, esą kačiukai tinka tik mergaitėms. Nežinau, iš kur jis tą ištraukė, — Klerė išlenkė antakį ir nužvelgė Beketą. — Sutinki su juo?

— Kačiukai tinka mergaitėms, katytės — vyrams, — pajuokavo Beketas. — O kokios veislės šuniuko jie nori?

— Jie net patys nežino, — atsiduso Klerė išsiduodama, kokia pavargusi nuo šios temos jaučiasi. — Berniukai miršta dėl pačios minties apie šunį. Be to, jie man pareiškė, esą šuo apsaugos mane nuo blogiečių, kai jie bus mokykloje ir negalės manęs apginti, — numykė moteris, trukteldama pečiais. — Galėčiau pasiimti kokį iš gyvūnų prieglaudos ir taip išsaugoti vargšeliui gyvybę, bet iš kur galiu žinoti, kad paskui tas neišaugs į kokį siaubūną, terorizuojantį kaimynus ir laiškanešius? Man reikia pasidomėti, kokios šunų veislės tinkamesnės šeimai.

— Žinai Raiderio šunį? — pasiteiravo Beketas, įsukęs į restorano aikštelę.

— Kas nežino Kvailiuko? Juk Raideris visur jį vedžiojasi. Mielas šunelis.

— Nepaprastai geras šuo. Žinai, iš kur Raideris jį gavo?

— Ne.

Beketas išlipo ir atidarė Klerei dureles.

— Maždaug prieš šešerius metus vieną vakarą Raideris vis dar dirbo statomame name. Jau buvo gerokai sutemę, kai išgirdo krebždenimą į duris. Raideriui atidarius, pro jas įšliaužė šešių ar septynių mėnesių šunytis. Visas permirkęs, liesutis, kruvinomis letenėlėmis ir tirtantis nuo šalčio. Buvo aišku, kad ilgokai klaidžiojo miške. Panašu, kad tame miške šeimininkai jį ir išmetė.

— Vargšelis, — užjautė Klerė ir jos simpatija Kvailiukui dar sustiprėjo.

— Raideris tokio suvargusio šunyčio nenorėjo palikti likimo valiai, todėl laikinai, kol baigs darbus, priglaudė pas mamą. Mama jį pašėrė, išmaudė ir šiltai apklojo nakčiai. Kitą rytą Raideris šunelį nuvežė į prieglaudą.

— Tikriausiai tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Koks Raideris mielas... O tai visai netipiškas jo apibūdinimas.

— Kadangi vargšelis buvo be antkaklio ir mikroschemos, apklausinėjome apylinkės gyventojus, ar nepabėgo, nepasimetė koks šuniukas. Tačiau niekas jo nepasigedo. O ryte, jeigu šeimininkai būtų atsiradę, Raideriui jau būtų plyšusi širdis.

— Ir Raideris pavadino jį Kvailiuku.

— Meiliai ir tiksliai. Montgomeris, rezervuota pusei aštuntos, — Beketas nurodė administratorei, jiems įėjus vidun.

Padavėjai lydint juos prie staliuko, Klerė mąstė apie Kvailiuko istoriją.

— Tu man visa tai papasakojai, norėdamas pasakyti, kad genai nesvarbu?

— Manau, daug svarbesnis yra auklėjimas, o ne kilmė — tiek šunų, tiek ir žmonių.

Kažin kodėl Klerė prisiminė Semą Frimontą, ir vien mintis apie jį privertė pasijusti nemaloniai.

— Vis dėlto patarčiau rinktis draugišką vaikams šunų veislę, — pridūrė Beketas.

— Apie šuns įsigijimą kalbėjomės su Klintu iškart po to, kai gimė Haris. Nusprendėme, kad kokius metus palūkėsime. Paskui, kaip žinai, į šį pasaulį jau beldėsi Liamas. Tada Klintas buvo paskirtas į kitą vietą, tai taip ir atidėliojome.

Beketas jau žiojosi kažką sakyti, bet tuo metu priėjusi padavėja pasiūlė jiems valgiaraštį su specialiųjų patiekalų sąrašu ir kokteiliais. Abu įniko studijuoti valgiaraštį ir kelioms minutėms nutilo.

— Ar tave trikdo, kai šneku apie Klintą? — pagaliau prabilo Klerė.

— Ne, tik niekada nežinau, ką pasakyti. Klintas buvo puikus žmogus.

— Tas tiesa, — tarė Klerė, nusprendusi pasakyti viską, kas ant širdies guli. Jei nepasakys, tarp jų niekada nebus tikrų jausmų. — Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio. Klintas sakė, kad jis mane — taip pat. Tiesiog susitikome ir kone iškart supratome, kad gyvenimą trokštame praleisti kartu. Kai tau vos penkiolika — išties svaiginantis jausmas.

— Svaiginantis esant bet kokio amžiaus, bet penkiolikos ypač, — pritarė Beketas.

— Niekada net nesudvejojau dėl šio sprendimo. Niekada nesijaudinau, neabejojau. Kartais mes ginčydavomės, keletą kartų netgi buvo kilusios dramos, bet vis tiek niekada nesijaudinau — tą darė tik mano tėvai. Dabar juos suprantu kur kas geriau nei anuomet. Bet jie matė, kad Klintas — geras žmogus, ir taip pat jį mylėjo.

— Jūs buvote mokyklos auksinė porelė. „K&K“. Palaikymo komandos kapitonė ir futbolo žvaigždė.

— Svaiginantis jausmas, — pakartojo Klerė. — Mudu suartėjome dveji metai prieš... Ir vėlgi buvau dėl to tikra ir niekada nesijaudinau. Kai Klintas išėjo į armiją, ištisas naktis verkdavau. Ne todėl, kad dėl jo jaudinausi, bet iš begalinio ilgesio.

Sugrįžus padavėjai, jie užsisakė patiekalus.

— Buvai dar visai jaunutė, — tarė Beketas.

— Ir įžūli, bebaimė. Ištekėjau iš Klinto, palikau šeimą, draugus ir išvažiavau be krislelio abejonės dėl savo pasirinkimo. Ar ten tikrai buvau aš? — nusijuokė Klerė.

— Visada laikiau tave drąsia.

— Pažinau baimę, laukdamasi Hario. Kas toji maža būtybė? O jei padarysiu kokią klaidą? Ką reikės daryti, jei kūdikis susižeis, susirgs? Bet vis tiek neabejojau, kad su viskuo susitvarkysime. — Klerė pakėlė stiklinę su vandeniu ir šypsodamasi nugėrė. — Troškome susilaukti keturių vaikų, galbūt net penkių. Tikra beprotybė. Bet jei Klintas būtų gyvas, net neabejoju — būtume susilaukę ir penkių.

— Buvai laiminga.

— O, taip. Bet kartais ir beprotiškai vieniša, perpildyta jausmais. Tada apimdavo baimė. Tačiau įteigdavau sau, kad tai nesvarbu, nes buvau pernelyg užsiėmusi. Didžiavausi Klintu. Nekenčiau, kad reikia gyventi be jo, nekenčiau to, ką jam tenka ištverti dieną naktį. Betgi tekėdama už Klinto puikiai žinojau, kad jis gimė būti karininku kaip jo tėvas ir brolis.

Padavėjas atnešė vyno. Klerė paragavo gurkšnelį.

— Kaip malonu, kai kažkas atneša valgio, kurio man nereikėjo gaminti...

— Nebaigei savo istorijos, — priminė jai Beketas.

— Taip, turėčiau pabaigti, — Klerė pajuto dėkingumą, kad jis norėjo išgirsti tęsinį. — Haris žaidė, o Liamas verkė savo lovelėje. Mane vargino rytiniai pykinimai — nors ir nebuvau pasidariusi testo, nujaučiau, kad vėl laukiuosi, — ji trumpam nutilo, tada vėl prabilo. — Į Iraką Klintas turėjo išvykti tik trims savaitėms, ir nespėjau pasakyti, kad bus dar vienas vaikas. Dėl to labiausiai apgailestauju. Taip ir neturėjau progos jam to pasakyti... Klintas niekada nepamatė Merfio, nepalietė jo veidelio, neužuodė jo plaukų kvapo, negirdėjo jo juoko... Merfis niekada neturėjo tėvelio, o Liamas jo neprisimena. Hario galvelėje tik kažkokie migloti prisiminimai. O Klintas buvo puikus tėtis — mylintis, linksmas, rūpestingas. Tačiau buvo juo pernelyg trumpai.