Нора Робертс - Visada šalia

Beketas niekur ir neketino skubintis.

— Tik pažiūrėk į save, Klere Merfi... atleisk, Bruster. Kokia tu susitaršiusi ir išraudusi... Ir velniškai graži.

— Man patinka būti susitaršiusiai, išraudusiai ir velniškai gražiai. O tu pasižiūrėk į save, Beketai Montgomeri. Koks tu visas savimi patenkintas.

— Žinoma. Aš ką tik nuskyniau kaimynę knygininkę, tikrą miesto gražuolę.

— Geriau jau neplepėk su savo darbininkais.

— Neplepėsiu. Ketinu įdėti skelbimą Citizen laikraštyje, — pasakė jis.

Klerė vos nepaspringo iš juoko ir sugnybė Beketui užpakalį. Kaip gera žiūrėti į tokį atsipalaidavusį Beketo veidą, jo gilias mėlynas akis...

— Tik neužmiršk paminėti, kad buvau nuostabi.

— Kas tiesa, tai ne melas, — Beketas priklaupė ir vėl pabučiavo Klerę. — Tu mane sutriuškinai.

— Smagu žinoti, kad nepraradau įgūdžių.

Bučiuodamas Klerei kaklą, Beketas nenorėjo net įsivaizduoti, kad ši moteris galėtų būti su kokiu kitu vyru, netgi tuo, už kurio ji buvo ištekėjusi. Kvaila? Galbūt. Egoistiška? Neabejotinai. Bet kitaip jis negalėjo.

Jis tylėdamas pagulėjo šalia Klerės, kol viduje nurimo visos audros.

— Rytoj norėčiau vėl su tavim susitikti.

— Beketai, negaliu rytoj vėl eiti su tavim į pasimatymą. Berniukai...

— Mums nebūtina kur nors eiti. Arba galėsime vestis juos kartu.

— Rytoj — vieno jų draugo gimtadienis. Paprastai jie prasitęsia dar ir kitą dieną. Gali ateiti sekmadienį pietų. Patieksiu juos kiek anksčiau — vaikai turės eiti anksčiau miegoti, nes pirmadienį jiems į mokyklą.

— Gerai. Kelintą ateiti?

— Gal pusę šeštos.

— Būsiu.

Beketas atsisėdo lovoje ir paėmė Klerės ranką.

— Jau turiu eiti.

— Ir paliksi mane šiame tuščiame name vienui vieną? — Klerė apglėbė save rankomis ir suvaidino, kad dreba. — Aš net šuns neturiu.

— Tu drąsi, — nusišypsojo Beketas.

— Aišku, bet vis tiek tave apmoviau, juk kažkaip turėjau įsivilioti į lovą.

— Gerai padarei, ačiū.

— Tai dabar reikės nuolat ką nors sugalvoti, kad tu pasiliktum?

— Mano automobilis stovi prie įvažiavimo. Juk žinai, kad žmonės pastebės, ypač jei jis stovės ten iki ryto.

Nustebusi, kad Beketui rupijos reputacija, Klerė surimtėjo.

— Beketai?

— Ką?

— Suteikime pretekstą jiems apie tai kalbėti.

12 skyrius

Pirmadienio rytą, dar gerokai prieš atidarymą, Klerė pasinaudojo savo raktais, kad patektų į „Vestos“ restoraną. Išgirdusi plaktuvo ūžimą, ji pasuko to garso link, puikiai žinodama, kad plaktuvu darbuojasi Eiverė.

— Labas, norėjau su tavimi pasitarti dėl... — Klerė nustėro ir įsispoksojo į Eiverę, kuri kaip tik išjungė plaktuvą. — Kas tavo plaukams? Ar jie rožinės spalvos? Nusidažei?

— Tu mylėjaisi.

— Aš... Nusidažei plaukus, nes aš mylėjausi?

— Ne. Nusidažiau, nes aš nesimylėjau. Na, gerai, gal ir dėl to, — atsiduso restorano savininkė, kočiodama tešlą. — Na, gal tik truputį. Svarbiausia priežastis — troškau bent šiokių tokių pokyčių. Sudrumsti tyvuliuojantį vandenį.

— Tikrai sudrumstei.

Eiverė žvilgtelėjo į savo dėmėtą prijuostę, paskui — į senus sportbačius, ant kurių buvo priskretusios želės. — Aš įkalinta rutinoje, Klere. Ne, aš pati esu rutina.

— Visai ne. Tu linksma ir man patinki.

— Ačiū. — Kadangi Eiverės miltuotos rankos buvo apkibusios tešla, ji pasikasė smakrą petimi. — Šįryt pažvelgusi į veidrodį išsigandau. Buvau visai pamiršusi, kad dažiausi plaukus, o tada išvydau save ir surikau: kas čia per velniava? Na, bet tai tik viso labo dažomasis šampūnas. Kaip nors tą laiką išgyvensiu.

Ačiū Dievui, pagalvojo Klerė.

Įgudusiais judesiais Eiverė išdėliojo tešlos lakštus ant įkaitusios skardos.

— O dabar — apie seksą. Mylėjaisi penktadienio vakarą ir...

— Ir šeštadienio rytą.

— Aš tavo geriausia draugė ar ne?

— Geriausia iš geriausių, — Klerė pridėjo ranką prie širdies.

— O ką tu darai? Atsiunti man kažkokią apgailėtiną žinutę: Praleidau naktį su B. Nuostabu.

— O argi nepalikau tavo atsakiklyje Sanijos Tven dainos Jaučiuosi kaip moteris“ ištraukos?

— Gerai, tai mane prajuokino, bet tai — ne tokios detalės, kurias pasakoja geriausioms draugėms.

— Šeštadienį rengei gimtadienio vakarėlį, o paskui dar dirbai čia iki vidurnakčio?

— Beveik.

— Aš nesu pratusi gauti daug sekso. Šeštadienį atsiguliau į lovą iškart, kai tik vaikai nuėjo miegoti. Nereikia net minėti, kad sekmadienį apskritai neturėjau jokio privatumo, o tu vėl dirbai.

— Va va. Aš — rutina.

— Tikrai ne, — Klerė uždėjo draugei ant pečių rankas ir papurtė. — Betgi atėjau čia anksčiau, kad mudvi pasikalbėtume. Dieve, kaip trokštu pasikalbėti su geriausia iš geriausių draugių.

— Tu įsiteikinėji. Man tai patinka. Prašau, tęsk, kol baigsiu ruošti šitą tešlą.

— Velniškai daug tešlos pirmadieniui, ar ne?

— Šįvakar vyks privatus vakarėlis, o dar turiu paruošti užsakymą — šešias dideles porcijas priešpiečių. Na, klok viską.

— Viskas buvo puiku. Pietūs...

— Aš irgi neseniai pietavau, bet jokio sekso nebuvo. Tęsk toliau.

— Na...

Klerė papasakojo Eiverei apie savo nerimą, kai jiedu su Beketu išėjo iš restorano, ir apie planų pasikeitimą prie namų durų.

— Tai tu suvaidinai dramą „Oi, man reikia galingo, bebaimio vyruko, kuris apžiūrėtų mano baugiai tuščią namą“?

— Aha.

— Kaip aš tavimi didžiuojuosi.

— Beketas buvo įsitikinęs, kad nereikia skubinti įvykių. Supratau: jei nieko nedarysiu, tai pirmą žingsnį jis žengs gal tik per kokias Kalėdas. Taigi padrąsinau jį ir leidau vairuoti.

Mėlynos Eiverės akys išsiplėtė, ir ji nusikvatojo:

— Tai paklausei manęs, kad reikia imtis iniciatyvos?

— Aha, — patenkinta savimi išpyškino Klerė. — Jaučiuosi, lyg sugrįžo mano gyvenimo dalis, kurią buvau priversta atidėti. Beketo dėka pajutau tai, ko jau labai seniai nejaučiau. Ne tik fizine prasme, nors tai irgi buvo tobula.

— Koks buvo seksas — lėtas ir švelnus ar laukinis ir beprotiškas?

— Manau, kad iki šeštadienio ryto, kai Beketas išėjo, išbandėme abu variantus ir abiejų kombinacijas.

— Na, dabar aš jau tikrai pavydžiu. — Eiverė pasitraukė nuo keptuvių, atsuko čiaupą ir ėmė plautis tešluotas rankas. — Džiaugiuosi dėl tavęs, bet pavydžiu. Džiaugiuosi ir dėl Beketo. Juk įsimylėjo tave dar paauglystėje.

— Tai vienintelė problema. Aš jau nebe ta pati Klerė Merfi, kurią jis įsimylėjo vidurinėje. Beketas turi norėti būti su tokiu žmogumi, kokia esu dabar.

— Manai, Beketas tebegyvena savo senomis fantazijomis?

— Nežinau ir abejoju, ar pats tą žino. Bet dabar dėl to nesijaudinsiu. Man patinka, kaip rutuliojasi įvykiai, ir mudu iš naujo pradedame pažinti vienas kitą. Viskas keičiasi ir trokštu patirti, kas bus toliau.

Kitas dvi savaites Beketas praleido lakstydamas nuo projekto prie projekto, nuo darbo dirbtuvėje iki užsakymų tikrinimo, ir pasimatyti su Klere beveik nepavykdavo. Kadangi buvo klojamos grindų plytelės, brigada susitelkė ties fasadu.

Išaušo diena, kai Beketas su broliais atsistojo prie priekinio įėjimo, gėrėdamiesi išbaigtu prieangiu ir laipteliais.

— Na, ką jums sakiau? — sušvilpė Beketas. — Jis tiesiog švyti.

— Ir turėtų, juk tiek poliruota. — Raideris perbraukė per medieną. — Glotnus it stiklas. Ir puikiai išdžiūvęs.