Нора Робертс - Visada šalia

Jiedu kalbėjosi apie knygas visą likusį kelią iki namų. Taip daug geriau, nusprendė Klerė. Ji tikrai sugebės pasiūlyti kitų temų ir išvengti kalbų apie vaikus.

Jei tik bus kitas pasimatymas.

Beketui sustojus prie Klerės namų, ji susimąstė. Galėtų kokią valandą netrukdoma padirbėti prie internetinio knygyno puslapio. Galėtų maloniai pasimėgauti šilta vonia. Galėtų daryti viską, ką panorėjusi, daugiau dėl nieko nesijaudindama.

— Naktys vėsta, — sumurmėjo Klerė, Beketui ją lydint prie durų. — Jau beveik šalta. Vasaros niekada nesitęsia per ilgai.

— O žiemos per ilgos.

— Bet ši bus ypatinga. Atidarysite svečių namus, — paaiškino Klerė, kai Beketas metė į ją suglumusį žvilgsnį.

— Oi, tikrai. Iš visko sprendžiant, per atidarymą nušalsime užpakalius.

— Bus verta. Mielai jums padėsiu. Tiksliau, mirštu, kaip to noriu.

— Kuo daugiau rankų ir užpakalių, tuo geriau.

— Tuomet įtrauk ir mane. Ačiū, Beketai, praleidau nuostabiausią vakarą.

— Ir aš, — vyras pasilenkė, lengvai susilietė su Klere pečiais ir paniro į ilgą, lėtą ir svajingą bučinį.

O, ne, pagalvojo Klerė, pajutusi, kaip šiurpsta oda. Vyras taip nebučiuoja moters, su kuria nori likti tik geri draugai!

— Geriau eik vidun, — tyliai tarė Beketas, — kol dar visai nesustirai.

Klerė nusišypsojo ir atrakino duris.

— Paskambinsiu tau, — tarė jis ir žengė atgal. Klerė suglumo.

Tai jis nenori užeiti vidun? Nejau nuo tada, kai ji paskutinį kartą buvo pasimatyme, visi tipiški šio ritualo veiksmai išėjo iš mados?

— Įsitikink, kad užsirakinai duris, — pridūrė Beketas.

— Būtinai. Labos nakties, — tarė Klerė, atidarydama duris.

Pala... Ar Eiverė neliepė būti iniciatyviai? Likti vienai namuose, kai ji to visiškai netrokšta, tikrai nėra iniciatyvu.

— Luktelk, Beketai. Žinau, kvailai nuskambės, bet gal galėtum užeiti vidun? Namai visiškai tušti ir man baugu, — tarė Klerė ir susigūžė, išdrįsusi suregzti akivaizdų melą.

— Žinoma. Man pačiam reikėjo pasisiūlyti. Toji baugi palaima, — pridūrė vyras, įžengdamas vidun. — Patikrinsiu galines duris.

Klerė manipuliavo Beketu ir dėl to nesigailėjo. Gailėsis nebent tuo atveju, jei po visų šių pastangų paaiškės, kad klydo ir jis visai nenori pasilikti. Būti su ja. Tada pasijustų pažeminta.

Bet jei tučtuojau to neišsiaiškins, ji išprotės nuo nežinios. O nežinios Klerė negalėjo pakęsti.

— Viskas gerai, — tarė sugrįžęs Beketas. — Akiratyje nematyti jokių pavojaus ženklų. Bet jums vis tiek reikėtų įsigyti šunį. Kai jis yra, namas niekada nebūna tuščias. Gerai jautiesi?

— Taip, ačiū. Gal norėtum ko nors išgerti?

— Verčiau ne. Jau turiu eiti.

— Beketai, norėčiau tavęs kai ko paklausti.

— Ko?

— Kai mane pabučiavai prie durų, ar tai buvo bučinys, reiškiantis, kad mielai su manimi dar kartą papietausi, ar kažką kita? Nes man tai pasirodė, kad kažką kita.

— Kažką kita?

Klerė apkabino Beketą, perbraukė rankomis jam per nugarą ir užspaudė burną.

— Na, man taip pasirodė...

Beketas susilietė kakta su josios.

— Klere...

— Beketai, neversk manęs maldauti, kad užliptum viršun ir patikrintum, ar niekas nesislepia spintose, — Klerė paglostė jo skruostą. — Tiesiog užlipk viršun.

Klerė žengė ant pirmojo laiptelio ir ištiesė Beketui ranką. Jis paėmė ją ir tvirtai suspaudė.

— Norėjau būti su tavim, kai tam neturėjau teisės.

— Tai nesvarbu. Svarbiausia, kad to norėtum dabar.

Jie ėmė lėtai kopti laipteliais.

— Nenorėjau tavęs skubinti. Maniau, tau reikia laiko, kad priprastum prie pačios minties ir būtum tikra dėl pasirinkimo.

— Aš mąstau labai greitai. — Klerė nusivedė Beketą į miegamąjį ir atsisuko. — Mes ilgai buvome draugai, bet dabar turiu prisipažinti. Ar žinai, kad pro savo kabineto langą matau svečių namus?

— Aha.

— Pavasarį per atšilimą ant stogo tu dirbai be marškinių. Aš tave stebėjau, — nusijuokė ji, neatitraukdama nuo Beketo akių. — Mąsčiau apie tave ir kaip tai vyktų... O dabar galiu praktiškai patikrinti, — Klerė uždėjo rankas vyrui ant krūtinės. — Tačiau šito nedariau jau labai seniai.

— Nieko tokio.

Atsipalaidavusi Klerė vėl lengvai nusijuokė.

— Turėjau omeny, kad jau labai seniai nenurenginėjau vyro. Nagi, pažiūrėkim, ar dar prisimenu, kaip įvykdyti šią dalį.

Moteris nutraukė Beketui nuo pečių švarką ir švystelėjo ant mažos kėdutės prie spintos. Kol kas viskas einasi gerai, nusiramino ji. Prasegė pirmą marškinių sagą, antrą.

— Maniau, būsi drovi, — degdamas iš malonaus nekantrumo sumurmėjo Beketas.

— Tikrai? — Klerė baigė sagstyti marškinius ir pakreipė galvą. — Nuo tada, kai buvau nekalta penkiolikmetė, prabėgo dar daugiau metų.

— Ne tai turėjau omeny... ar bent jau ne vien tai.

— O, taip, aš trijų vaikų mama, jauna našlė, — Klerė nuvilko Beketo marškinius ir užmetė ant švarko. — Bet tu tikriausiai girdėjai, iš kur atsiranda vaikai?

— Tik iš gandų.

— Be galo myliu savo berniukus, — lėtai glostydama nuogą Beketo krūtinę, trumpam užsimerkė. — Ir man labai patinka jų darymo procesas.

Klerė apsisuko ir, susiėmusi savo plaukus, pakėlė juos virš pečių.

— Gal padėsi?

Beketas lėtai traukė suknelės užtrauktuką žemyn, mėgaudamasis procesu. Tai kaip sapnas... Toks pat vaiskus ir saldus, tik su pačiais sodriausiais realiais pojūčiais...

Moteris išsinėrė iš suknelės, kuri nukrito ant grindų, ir vėl pasisuko į jį.

Tai jau nebe sapnas. Klerė — reali ir trokštanti jo taip, kaip jis trokšta jos. Jam nebereikia sapnuoti, kad galėtų pajusti švelnią jos odą ir pašėlusiai besidaužančią širdį, priglaudus ranką jai prie krūtinės.

Tai ji, o ne jis kviečia į lovą. Klerės pirštai taršo jo plaukus, glosto nugarą ir slysta žemyn... Ji tokia lanksti, seksuali ir neįtikėtinai gundanti! Iki šiol Beketas buvo tikras, kad ją pažįsta. Tačiau jis niekada nepažino šios atvirai geidulingos Klerės pusės. Ši moteris vedė jį iš proto, gebėjo vienu judesiu nunešti į rojų ar nublokšti į pragarą.

Viskas joje gyvai pulsavo aistra ir geismu. Jos pirštai slydo jo rankų raumenimis, pilvo presu, kūno kontūrais... Po to, kai nuaidėjo abiejų atodūsiai po dar vieno svaiginančio bučinio, Beketas ėmė bučiuoti Klerės krūties spenelį.

Klerė pratrūko dejone. Aistra, palaima užvaldė visas kūno ląsteles ir atėmė protą.

Jiedu nuvilko vienas kitam paskutinius drabužius. Be žodžių, nes jų nereikėjo, abu krito ant lovos. Ji apsivijo jį, paskui pakilo. Pasiūlymas. Reikalavimas.

Jam paskendus joje, Klerė suriko iš palengvėjimo išlaisvėjusi. Pajutęs drebulį, jis siekė perimti kontrolę, tačiau ji vėl pakilo, ir galingas aistros pliūpsnis pratrūko.

Beketas paėmė ją, plaukdamas ta karšta, stiprėjančia troškimo banga, ir tada jį perskrodė išlaisvinantis palengvėjimas.

Klerė sunkiai įstengė atgauti kvapą ir abejojo, ar pavyks tai padaryti raudant arba šaukiant iš palaimos. Pasijuto kvailai, lyg darytų abu dalykus vienu kartu.

— Galiu geriau, — sumurmėjo Beketas, veidą paskandinęs Klerės plaukuose.

— Ką?

— Galiu ir geriau. Dabar truputį paskubėjau.

— Ne, tai aš čia skubėjau. Ačiū, kad prisitaikei prie mano tempo. Dieve mano, Beketai, — sumurkė Klerė supratusi, kad pagaliau atgavo kvapą. — Prašau, dar nesikelk. Gulėk, — prisakė ji ir vėl apsikabino.