Нора Робертс - Visada šalia

— Atrodo, mums abiem verčiau grįžti prie darbų. Ačiū už puikų vaizdą. Iki, — atsisveikino Klerė.

— Klere, buvo malonu tave pamatyti.

Likusią dienos dalį Beketas praleido nusiteikęs pakiliai, o nuotaika dar labiau pakildavo, kai pastebėdavo, kad kas nors sustojęs nužiūrinėja svečių namus arba apie juos kalba. Visa tai tęsėsi, kol darbininkai baigė darbą.

Paskui broliai susirinkę aptarė ir patvirtino kitos dienos planus.

— Gal aptarkime reikalus „Vestoje“? — pasiūlė Ovenas. — Tokia diena kaip ši nusipelno būti aplaistyta bent jau alumi.

— Negaliu, — tarė Beketas. — Klerė atsives vaikus aprodyti svečių namų, o tada trauksime valgyti picos.

— Tai štai kas nutinka, kai su kuo nors susitikinėji, — Raideris liūdnai patraukė pečiais. — Netgi neturi laiko išgerti alaus su broliais.

— Dabar Bekas — šeimos vyras, — tarė Ovenas. — Jau geriau pradėk galvoti apie pensiją ir gyvybės draudimą.

— Eik šikt. Aš dar ne...

— Daugiau jokių vakarėlių, pokerio, — nuskriausto žmogaus balsu Raideris surepavo prie Beketo peties. — Žmogau, jau gali pamiršti ir striptizo klubus. Dabar atostogas leisi disneilende. Vargšelis... Eime, Ovenai. Mudu išgersime jo dalį.

— Viskas, — atsiduso stodamasis Ovenas. — Jo jaunystė baigta.

— Avigalviai, — besijuokdamas Beketas šūktelėjo jiems pavymui. — Jūs tiesiog pavydite, kad aš turiu moterį!

Visgi įžeidus brolių juokeliai truputį gnybtelėjo širdį.

Beketas atsivertė segtuvą ir pabandė susitelkti į tai, ką reikės padaryti kitą dieną, kitą savaitę.

Jis — ne šeimos vyras. Jėzau. Taip, jam patinka Klerės vaikai, netgi labai. Berniukai tikrai nuostabūs — įdomūs, linksmi, protingi — ir jam patinka leisti su jais laiką. Tačiau jis nežino, ką reiškia būti šeimos vyru. Tik broliu ir sūnumi. Taigi, jis žino, kokia gyvybiškai svarbi yra šeima, bet jam dar neteko būti atsakingam už kitą žmogų.

Jis tik susitikinėja su Klere. Dar tik pradinis jų santykių etapas. Žinoma, vaikai yra didžiulė tų santykių dalis — jis gi ne kvailys, kad to nesuprastų. Tačiau tie berniukai jam — tik draugai.

Tik draugai.

Tai privertė susimąstyti. Broliai, iš jo nepiktai pasišaipę, kaip tik tą ir turėjo galvoje.

Beketas liepė sau nebegalvoti apie tai ir buvo dėkingas, kai kažkas pabeldė į duris.

Vyras perėjo per virtuvės patalpas. Kai pro stiklines duris pažino Klerę su sūnumis, atvėrė jas plačiu mostu.

— Sveiki atvykę į Bunsboro svečių namus. Ar esate rezervavę numerį?

— Gavome asmeninį kvietimą iš šių namų savininko.

— Tokiu atveju...

Beketas žengė žingsnį atgal ir pagarbiai nusilenkė, o tai labai prajuokino berniukus.

— Sakei ateiti prie šių durų, ar ne? Buvau pripratusi, kad... O, plytelės tiesiog puikios. Ar jau galime jomis eiti?

— Eikite šia kryptimi, palei virtuvę ir į koridorių. Vestibiulį klos rytoj, — paaiškino Beketas.

— Koks didelis. Vaikai, prisimenate, kad liepiau nieko neliesti? — priminė berniukams Klerė. — Ir laikykitės šalia manęs. Eisime tik ten, kur pasakys Beketas.

— Ar tu tikrai šitų namų šeimininkas? — pasiteiravo Liamas.

— Šis pastatas mano šeimos, — paaiškino Beketas. — Štai čia žmonės ateis rezervuoti kambarius. Hopė sėdės šioje vietoje.

— Tai kad čia nėra kur atsisėsti, — vyptelėjo Haris.

— Bus, — patikino Beketas Harį. — Taip pat čia stovės ir kėdžių. Žmonės galės sėdėti ant jų priešais židinį.

— Mamytė irgi nori židinio, — Merfis pažvelgė į Beketą. — Juk tu juos statai, tai galėtum ir jai pastatyti.

— Iš kur gavai tiek senų plytų? — pabeldė į jas Haris. — O kur slapta siena?

— Yra. Ji čia jau labai seniai, todėl iš pagarbos šiam senam pastatui nusprendėme ją išsaugoti. Užeikime už virtuvės, — Klerei pasiūlė Beketas. — Netrukus bus įrengtos spintelės — už štai to didelio kampo.

— Žiūrėkit, vaikučiai, čia Hopė gaminsis pusryčius.

— Hari, neik užjuostos, — perspėjo Beketas, pamatęs, kad Haris jau ketina peržengti ribą, skiriančią uždengtą plytelių plotą.

— Neinu. O čia kokie daikčiukai?

— Skėtikliai. Matai, kokios lygios linijos tarp plytelių? — ėmė aiškinti Beketas, bet paskui pagalvojo, kad galbūt pernelyg sudėtingai viską detalizuoja.

— O kodėl čia mažesnės plytelės?

— Tame kampe? Reikėjo nukirsti plyteles, kad tilptų. Klojėjai tam turi specialų įrankį.

— Kokį?

— Parodysiu, kai grįšime.

— Plytelių raštas tiesiog puikus, — pagyrė Klerė, spausdama Merfiui rankutę.

Gyvai besidomintiems vaikams Beketas dar trumpai papasakojo apie plytelių klojimą, o paskui nuvedė į valgomąjį.

— Pradėjote nuo kesoninių lubų? — pasiteiravo Klerė.

— Norėjome patikrinti, ar planas pavyks, — paaiškino Beketas. — Jei pirma sumontuoji jas, mažiau rizikos sugadinti kietmedį.

Haris parodė į akmeninę arką sienoje.

— Ar ją irgi palikote iš pagarbos?

— Atspėjai. Tai svarbu, nes šis namas yra pirmasis Bunsboro akmeninis pastatas.

— Mamytės knygyno pastatas irgi labai senas, jame girgžda laiptai.

— Gali būti.

— Jeigu šitas namas senas, tai kodėl jo prieangis naujas?

— Nes ankstesnis neišliko. Kažkada seniai jis buvo nugriautas. Taigi mes pastatėme naują. — Beketas priėjo ir atidarė prieangio duris. — Jis gal ir ne visai toks, koks buvo, bet pagal nuotraukas stengėmės atkurti panašų. Manau, pastatui jis patinka. Jei norėsi, vėliau parodysiu tau senų nuotraukų kopijas, kuriose matyti buvęs prieangis. Man jas davė ponas Bastas.

— Jis turi baldų parduotuvę ir muziejų. — Liamas ėmė šokinėti prieangyje. — Muziejuje yra įvairiausių dalykėlių, bet nė vienos mumijos.

— Gal ponas Bastas ją dar įsigis?

— Labai gražu ir iš šio kampo. — Išėjusi į prieangį Klerė pažvelgė į „Vestą“ ir žemyn į savo knygyną. — Šiandien visi knygyno lankytojai tik ir kalbėjo apie svečių namus. Aš ir pati kokį tuziną kartų išėjau pasižiūrėti. Merfi, — tarė Klerė ir pamojo vaikui, kuris buvo užlipęs laiptais beveik iki pat trečio aukšto.

— Greičiau nusileisk. Juk sakiau nelipti vienam.

— Aš tik norėjau pasikalbėti su panele, — paaiškino Merfis pažiūrėdamas žemyn ir nusišypsojo savo angeliška šypsena. — Gerai, iki.

— Kokia panele? Su kuo ten kalbėjaisi? — Klerė prišoko ir griebė sūnų į glėbį.

— Ta panele viršuje. Ji pasisveikino ir pasakė mano vardą.

— Beketai, jei ten kas nors viršuje...

— Pažiūrėsiu, — tarė Beketas, bet jis ir taip žinojo.

Dėl Klerės šventos ramybės jis greitai apėjo visą aukštą.

— Ten nieko nėra, — pasakė nusileidęs žemyn.

— Tikriausiai ta panelė išėjo į vakarėlį. Ar ji čia gyvens su Hope? — pasidomėjo Merfis.

— Gal, — spėliodamas Beketas pažiūrėjo į vaiką. — Ji ketino eiti į vakarėlį?

— Turbūt. Ji buvo apsivilkusi ilgą suknelę. Panelės ilgas sukneles apsirengia, kai kur nors ruošiasi išeiti. Ar dabar galim pažiūrėti kitą aukštą?

— Aišku. Gerai? — Beketas kreipėsi į Klerę.

— Gerai, bet... Merfi, mes apie tai pasikalbėsime vėliau. Nepabėk nuo manęs.

Kadangi Klerė neišleido iš akių berniukų, pabūti jiems dviese nebuvo jokios galimybės. Apžiūrėjusi svečių namus, praalkusi kompanija patraukė valgyti picos. Dabar pelnyti visą Klerės dėmesį buvo juokų darbas — užteko saujos monetų. Berniukai nurūko prie žaidimų automatų, o Beketas įsitaisė priešais Klerę.