Нора Робертс - Visada šalia

Ji pastebėjo, kad šįryt jis nesiskutęs, o ir plaukus jau reikėtų pakirpti. Ir jis kvepėjo pjuvenomis.

— Ar Lorė tau pasiskundė?

— Ne, o ką?

Nieko nesakiusi Klerė nutipeno užsukti vandens.

Taigi, man tereikėjo poveržlės, mąstė ji, stebėdama, kaip meistriškai Beketas pataisė gedimą. Teks apsirūpinti šiais kvailais daiktais, kad visą laiką būtų po ranka.

— Turėtų padėti. Leisk, įjungsiu vandenį ir pažiūrėsiu, ar...

— Aš pati įjungsiu.

Klerei apsisukus ir išbėgus, Beketas tik kilstelėjo antakius. Patikrinęs, ar bėga vanduo kriauklėje ir nelaša vamzdis, jis sudėjo įrankius atgal į dėžę.

— Tai tau kainuos. — Vyras nerūpestingu judesiu kilstelėjo Klerės smakrą ir ją pabučiavo. — Užsimokėta. Kodėl nepakvietei manęs?

— Nes taisiau pati.

— Ar pyksti ant manęs, ar ant vamzdžio? — sutriko Beketas.

— Aš... Ant nieko. — Klerė įkvėpė oro, liepdama sau tvardytis. — Tiesiog šiandien sumauta diena, ir tiek. Ačiū už pagalbą.

— Nėra už ką. O kalbant apie pagalbą, tai galiu dar pasaugoti iš mokyklos grįžusius vaikus, kol padėsi Hopei įsikraustyti.

— Kaip visos naujienos nuteka iš čia į svečių namus? Gal pas mane įrengta pasiklausymo aparatūra? — vėl nesusivaldė neįgėlusi Klerė.

— Lyg ir ne. Man perdavė Eiverė, kai užėjau pasiimti priešpiečių.

— O jai aš sakiau, kad paprašysiu Meisės prižiūrėti vaikus.

— Tuomet dar kartą noriu paklausti, ar pyksti ant manęs?

— Ne, kodėl turėčiau? — paneigė Klerė, vis dėlto tuos žodžius ji prisivertė ištarti, nes iš tikrųjų pyko dėl priežasties, kurios nenorėjo įvardinti. — Tik nenoriu, kad jaustumeisi privaląs viską daryti: prižiūrėti vaikus, taisyti gedimus ir taip toliau. Ir pati moku susitvarkyti. Išmokau to jau prieš daugelį metų.

— Nė neabejoju, — ramiai tarė Beketas, stebėdamas Klerės veidą. — O ar yra kokia priežastis, kad tu nepageidauji siūlomos pagalbos, ar nepageidauji pagalbos tik iš tam tikro žmogaus?

— Ne. Taip. O, dėl Dievo... — Klerė pasitrynė akis. — Po galais, kokia sumauta diena. Viskas prasidėjo nuo to, kad vaikus reikėjo nutempti pas odontologą.

— Plombuoti?

— Laimė, ne, taigi galėjo būti ir prasčiau. Na, gerai. Esu tikra, kad berniukai apsidžiaugs tave matydami. Žinoma, jei tik turi jiems laiko.

— Galiu ištaikyti savo užimtoje dienotvarkėje.

— Pasiimsiu juos iš mokyklos ir priversiu ruošti namų darbus. Buvau pažadėjusi pagaminti kukurūzų paplotėlių, jeigu jie gražiai elgsis pas dantistą, tačiau jiems nelabai pasisekė. Bet tiek to, vis tiek pagaminsiu, nes paprasta ir greita.

— Ar tiks, jei užeisiu ketvirtą?

— Taip, ačiū.

— Tada iki.

— Beketai, atleisk, kad buvau tokia suirzusi. Labai dėkoju, kad sutaisei vamzdį.

— Nėra už ką. Klere, tai, kad sugebi viską padaryti pati, dar nereiškia, kad ir privalai.

Gal ir ne, pagalvojo Klerė. Bet ji nenorėjo užmiršti, kaip tai daroma.

Raideris stebėjo Beketą visą dieną. Suprasdamas, kad brolis geros nuotaikos, nutarė įgnybti.

— Žinai, mums praverstų papildomos rankos dirbtuvėse.

— Atleisk, dabar mano talentų prireikė kitoje vietoje.

— Vaikų auklės. Klerė tave pakišo po padu, brol.

Beketas nieko neatsakė, tik parodė didįjį pirštą.

— Suprantu, jei ir toliau nori su ja miegoti, po to ginčo „Vestoje“ privalai įsiteikti.

— Kokio ginčo? — rūsčiai nužvelgė brolį Beketas. — Mudu nesiginčijome.

— Man ne taip pasakojo.

— Mes diskutavome. Jei žmonės nemoka atskirti, tai jų bėdos. — Beketas spyrė į priekinę pikapo padangą. — Nors ką aš žinau — gal ir ji taip galvoja?

— Bandyti pateisinti — pirmoji klaida. Niekas nesugeba suprasti moterų.

— Kažkas jai ne taip. Vos nenuėmė man galvos, kai sutaisiau vamzdį jos knygyne. Viskas dėl Ližės.

— Klerė mano, kad suki romaną su savo vaiduokliu? — paironizavo Raideris.

— Ji nėra mano vaiduoklis. Kai tą vakarą jai su vaikais aprodžiau pastatą, Klerė labai išsigando, nes Merfis pamatė Ližę.

— Tai dabar ir vaikai mato haliucinacijas?

— Tu puikiai žinai, kad Ližė — ne haliucinacija.

Beketas pagrūmojo Kvailiukui, kuris pakėlė koją prie tos pačios padangos, į kurią pats ką tik spyrė.

— Kodėl tavo šuo visada sekioja paskui ir visą dieną tupi kambaryje?

— Bekai, jis — šuo. Jo juo labiau nebandau suprasti, — atrėžė Raideris, bet turėjo pripažinti, kad būtų įdomu. — Tai vaikas pasakė, kad matė moterį?

— Jis tikrai matė. Vaikams apie ją niekada net neminėjau. — Beketas papasakojo broliui apie įvykį. — Tada Klerė išsigando ir supyko. Atrodo, vis dar pyksta.

— Ji atvės. Nunešk gėlių ar ką nors panašaus.

— Neturiu laiko nešioti gėles. Be to, — vyras vėl spyrė į padangą, — aš juk nieko nepadariau, kodėl turėčiau jaustis kaltas?

— Taigi... — Raideris apgailestaudamas pakraipė galvą. Beketui įlipus į automobilį, jis įkišo galvą pro langą. — Moterys visada mano, kad kalčiausias vyras, todėl geriausia atitraukti jų dėmesį gėlėmis. Tada greičiausiai gausi pasibarškinti.

— Tu ciniškas šunsnukis.

— Vaikeli, aš realistas. Eik, pasėdėk su vaikais — tikriausiai Klerei tai reikš tą patį, ką ir gėlės.

Gal jis ir teisus, galvojo Beketas, sukdamas iš aikštelės. Bet vaikus prižiūrėti jis juk pasisiūlė ne todėl, kad padarė ką nors blogo. Paprasčiausiai jai padeda. Jam patinka Klerei padėti. Jis to nori. Anksčiau ar vėliau Klerė prie to pripras.

Beketui įėjus į Klerės namą, berniukai tiesiog pašėlo. Vyro nuotaika pakilo, kai vaikai ėmė zuiti aplink, varžydamiesi dėl jo dėmesio, apiberdami klausimais ir prašymais pasilikti.

— Pailsėk, — tarė Klerė, uždėjusi Hariui ant peties ranką, ir pasisuko į Beketą. — Mes tik pabaigsime matematikos namų darbus.

— Matematikos? Čia mano sritis.

— Darau tuos namų darbus jau visą amžinybę.

— Atrodo, kad taip. Baigsime šį lapą ir tu — laisvas.

— Geriau eik ruoštis, — pasiūlė Beketas Klerei. — Aš jam padėsiu.

— Bet...

— Nėra laiko moterims.

— Tai vyrų vakaras! — sušuko Merfis, sulenkdamas ranką, kad išryškėtų jo maži bicepsai, kaip anksčiau jam rodė Beketas.

— Pusantros vyrų valandos — pataisė jį Klerė ir nužvelgė krepšį, kurį Beketas pastatė ant bufeto.

— Šitai tau neturėtų rūpėti. Čia tik vyrams skirti daikčiukai. Beketas vėl nerūpestingai captelėjo Klerės smakrą ir pakštelėjo į lūpas. Liamas sugageno, Haris ir toliau spoksojo į savo matematikos uždavinių lapą, o Merfis kaip beždžionė stengėsi užsliuogti Beketo koja.

— Gerai, — Klerė perbraukė ranka Hario plaukus. — Bet nespręsk už jį. O jūs, vaikinai, netriukšmaukite, tada brolis greičiau baigs ir visi galėsite žaisti. Aš ilgai neužtruksiu.

— Malonaus tau pasibuvimo. — Beketas prisėdo prie stalo. — Taigi, ką čia turime, vaikinai?

Klerė dar metė žvilgsnį į vaikus ir išėjo.

— Reikia pridėti tris skaičius ir parašyti atsakymą. Nesuprantu, kodėl jų tiek daug, — pasiskundė Haris.

— Teisingai pradėjai.

— Gal galim atidaryti krepšį? — nekantravo Liamas. — Ar ten sausainiai?

— Ne ir ne. Judu eikite į žaidimų kambarį. Padalinkite žaidimų figūrėles į geruolius ir blogiukus, o tada suskirstykite į komandas.

— Kam?

— Karui, — tarė Beketas ir bakstelėjo pirštu Merfiui į pilvą. Būsimos kovos džiaugsmas privertė abu broliukus išrūkti iš kambario su kraują stingdančiais šūksniais.