Нора Робертс - Visada šalia

— Taigi, — pradėjo Beketas, — kiek bus penkiasdešimt plius aštuoni ir plius du šimtai?

Jie ilgai neužtruko. Hario tikrai nereikėjo ypatingai prižiūrėti ir raginti susikaupti.

— Puikiai padirbėjai. Perkrimtai tą riešutėlį, — pagyrė vyras.

Iš garsų, sklindančių iš žaidimų kambario, buvo galima spręsti, kad vaikai ir be jo pradėjo karą.

Beketas pasirausė savo krepšyje ir ištraukė ruletę.

— Prašau. Ji tau už namų darbus. Atrodo, šiuose namuose ji pravers ir kitiems darbams. Čia tikra ruletė, ne žaislinė. Išbandyk.

Haris ištraukė juostą, tada spustelėjo, ir ši automatiškai susivyniojo.

— Kai ką nors matuosi ir norėsi, kad juosta užsifiksuotų, paspausk šį mygtuką. Kai norėsi suvynioti, jį atleisk, — pamokė Beketas.

Nieko netaręs, Haris keletą kartų išbandė, tada atsisuko į Beketą.

— Kodėl man ją dovanoji?

— Kai atėjote apžiūrėti svečių namų, pastebėjau, kad domiesi, kaip namas statomas, remontuojamas. Be ruletės nieko nepastatysi. Tėtis padovanojo man ruletę, kai...

— Tu ne mano tėtis.

Ohoho, pagalvojo Beketas ir tarė:

— Ne. Tik prisiminiau, kad vaikystėje gavau pirmąją ruletę, tad pamaniau, jog ir tu tokios norėtum.

— Mačiau, kaip bučiavai mamytę. Ir anksčiau mačiau.

— Na... — sutriko Beketas.

Dar kartą įtraukęs juostą vidun, Haris sukryžiavo rankas.

— Kodėl ją bučiuoji?

— Nes man ji patinka. Gal tau reikėtų apie tai pasikalbėti su savo mamyte?

— Aš kalbuosi su tavim .

— Gerai, tai sąžininga, — neneigė Beketas ir nusprendė, kad jo atsakymas irgi turi būti sąžiningas. — Man labai patinka tavo mamytė. Bučiavimas — vienas iš būdų tai parodyti.

— Ar jūs susituoksite?

Oho. Kaip paaiškinti aštuonmečiui, kad tarp bučinio ir vedybų dar reikia įveikti ilgą ir keblų procesą?

— Hari, mudu vienas kitam patinkame, mums gera būti kartu ir daryti daugybę dalykų.

— Mamytė sakė, kad Lorė išteka.

— Taip, bet...

— Tu negali mamos vesti, kol nepaprašei manęs. Aš vyriausias.

— Gerai.

— Ir negali jos bučiuoti, jeigu ji to nenori.

— Gerai.

— Turi prisiekti .

Nors vaiko žvilgsnis ir balsas buvo griežti, vyras pastebėjo, kad jo apatinė lūpa truputį virpa. Velniškai drąsus berniukas, pagalvojo Beketas.

— Žinai, aš irgi netekau tėčio.

— Užjaučiu, — linktelėjo Haris.

— Taip, tai sunku. Sūnūs turi pasirūpinti savo mamomis. Tai — mūsų pareiga. Tu puikiai ją atlieki, Hari. Nebučiuosiu tavo mamos, jeigu ji to nenorės. Neprašysiu jos už manęs tekėti, pirmiau nepaprašęs tavęs, — pažadėjo Beketas ir ištiesė ranką. — Prisiekiu.

Haris kurį laiką žiūrėjo į Beketo ranką, paskui — į veidą ir galiausiai paspaudė.

— Tai dabar tarp mūsų viskas gerai?

— Turbūt, — patraukė pečiais berniukas. — Ar atėjai su mumis pažaisti, kad paskui galėtum pabučiuoti mamytę?

— Tai viliojanti šalutinė nauda, bet atėjau čia pažaisti su jumis, nes tai smagu ir jūs man patinkate. Bet jūsų aš nebučiuosiu.

Haris suprunkštė, o tada vėl paėmė ruletę.

— Ar Liamas su Merfiu irgi tokias gaus?

— Ne, aniems duosiu kitokius daikčiukus.

— Galiu pamatyti?

— Aišku. Šį mažą gulsčiuką padovanosiu Merfiui. Žiūrėk, kai padedi, burbuliukai turi subėgti į vidurį. Šis stalas stovi ganėtinai lygiai. O dabar, — Beketas pakreipė gulsčiuką ir parodė, — matai?

— Aha. — Haris paėmė prietaisą ir pats išbandė. — Jėga.

— O čia — „Phillips“ atsuktuvas.

— Kas tas Filipsas?

— Geras klausimas. Neturiu žalio supratimo, — Beketas gūžtelėjo pečiais. — Tai kryžminis atsuktuvas, nes, skirtingai nuo įprasto atsuktuvo su plokščiu antgaliu, šis smaigalyje turi briaunas. Atsuktuvas nedidelis, todėl tiks Liamui, kad galėtų atsukti baterijų dėžutes žaisluose, kai jas reikės pakeisti.

— Kietai.

— Jei turėtume daugiau įrankių ir kokių nors medžiagų, galėtume ką nors sumeistrauti.

— O ką? — sužibėjo Hario akutės.

— Ką nors sugalvotume.

— Gerai. Man patinka, kad ruletė ne žaislinė. Einu, parodysiu ją Liamui su Merfiu ir ką nors išmatuosiu.

— Gera mintis. Aš tuoj ateisiu.

Berniukui išbėgus iš kambario, Beketas prisėdo. Jis norėjo tikėti, kad tinkamai susitvarkė su šia keblia tema, bet aiškiai nujautė, kad čia tik pradžia.

Klerė gurkštelėjo Eiverės įpilto šampano ir apžvelgė Hopės butą. Švarus, praktiškas ir... laikinas. Akivaizdu, kad Hopė mano taip pat, nes atsivežė tik keletą baldų.

— Daug daiktų pardaviau, kai kuriuos atidaviau sesei. Brolis pasiėmė lovą. Aš jos nebenorėjau, o jis nejautė jokio pasibjaurėjimo, nors ir žinojo, kad joje miegojau su Džonatanu, — moteris truktelėjo pečiais.

— Tuo geriau, — sutiko Eiverė. — Nauja pradžia, nauja vieta — viskas nauja.

— Pagalvojau, naują lovą nusipirksiu, kai persikraustysiu į butą kitapus gatvės. Dabar užteks ir čiužinio.

— Šaunu, — Eiverė susidaužė su ja taure. — Apsižvalgyk „Basts“ parduotuvėje — ji kiek žemiau pagrindine gatve. Dauguma viešbučio baldų pirkti joje. Be to, Ovenas minėjo, kad nusipirkus baldą leidžiama laikyti jį ten neribotą laiką — kol galės išsivežti. Esu tikra, kad jie leis ir viešbučio šeimininkei.

— Gal. Gerai, apsižvalgysiu. O Dieve, ką aš padariau? — Hopė apsisuko kambaryje ir paklaikusiomis akimis nužvelgė neišpakuotas dėžes, plikas sienas ir grindis. — Pardaviau pusę savo daiktų, išsikrausčiau iš vietos, kurią mėgau, o dabar dar velniai žino kiek laiko neturėsiu normalaus darbo. Kodėl aš taip padariau?

— Tai — tik nerimas, — ėmė raminti Klerė.

— Nerimas? Tai nelabai tinkamas žodis mano dabartinei būsenai nusakyti. Greičiau jau beprotybė. Tai visai ne mano stilius. Net nežinau, kur esu.

— Tu esi Bunsbore. — Eiverė pasisuko į langą, pro kurį matėsi pagrindinė gatvė. — Buvai čia tuziną kartų. Matai — štai ten mano restoranas.

— Juk žinai, kad ne tai turėjau galvoje.

— Aš tiksliai žinau, kad netrukus pradėsi darbą, kuris tau idealiai tinka, mieste, kuriame gyvena tavo draugės. Geriausios iš visų įmanomų draugių, jos gražios, protingos ir seksualios.

— Taip pat kuklios ir meilios, — pridūrė Klerė, bet Hopė nė nenusijuokė.

— Iš kur man žinoti, kad šis darbas man idealus? Juk dar net nepradėjau dirbti!

— Žinau, ko tau reikia, — Eiverė suspaudė Hopės ranką.

— Tu teisi. Tu protinga. Reikia išgerti dar šampano. Kur kas daugiau.

— Gal vėliau. Dabar kai kur nueisime. — Eiverė pasirausė krepšyje. — Ovenas man davė svečių namų raktą. Taigi, eime jų apžiūrėti, kad nepamirštume, ko čia atvykai.

— Dar nebaigiau išsipakuoti. Gal ir niekada nebaigsiu. Čia neužteks vietos net mano drabužiams, — Hopė susiėmė už galvos. — Kur aš juos dėsiu?

— Sugalvosim vėliau. O dabar eime patyrinėti tavo būsimas valdas.

— Eiverė teisi, — pritarė Klerė, ir nors jos nesužavėjo mintis eiti į tą pastatą su vaiduokliu, tačiau dėl draugės pasistengė nusiteikti entuziastingai. — Sakei, dar niekur nebuvai išėjusi nuo to laiko, kai atvykai?

— Bandžiau dėliotis daiktus.

— Padėsiu tau, kai grįšim, — pasisiūlė Klerė.

— O aš ateisiu rytoj, — pažadėjo Eiverė. — Bent trumpam.

— Gerai jau, gerai. Eime.

— Bet juk negalėjai nepastebėti svečių namų fasado?

Klerė čiupo savo striukę ir visos trys pasuko prie laiptų.