Нора Робертс - Visada šalia

— Geras sandoris, — jis prisėdo. — Pavaišinsiu pica ir tave.

— Ačiū, bet ketinau valgyti salotas, o tada kokią valandą pagelbėsiu Hopei bute dėlioti daiktus. Tik norėjau...

— Neduosiu tau arbatpinigių, — tarė Beketas ir uždėjęs rankas Klerei ant klubų prisitraukė arčiau. — Labai gardžiai kvepi.

Ir atrodai kur kas laimingesnė bei atsipalaidavusi nei tada, kai paskutinį kartą diskutavom apie Ližę, pagalvojo jis, bet garsiai nepasakė.

— Testuoju kūno losjonus, kuriuos ketiname paskirstyti po viešbučio kambarius. Šis — abrikosų su medumi.

— Patvirtintas, — pasakė Beketas ir pasilenkęs paniro į bučinį, abrikosus, medų ir Klerę. Per daug, pagalvojo, Klerės rankoms apsivijus jo kaklą. Praėjo per daug laiko nuo tada, kai paskutinį kartą ją buvo apkabinęs, iš tikrųjų turėjo ją.

— Tu duodi fantastiškų arbatpinigių.

— Čia — tik pradinis užmokestis, — jis akimis parodė į savo miegamąjį. — Jei nori gauti likusią dalį, turėsi eiti su manimi.

Beketas paėmė Klerę už rankos ir pasuko miegamojo link.

— Beketai... — nervingai nusijuokė Klerė, ir bučiuodamas apatinę lūpą Beketas pajuto, kaip ji virpa. — Aš negaliu. Mes negalime. Juk dabar vidurdienis.

— Priešpiečių pertrauka, — patikslino jis.

— Taip, bet...

— Visą laiką apie tave galvoju. — Beketas ir toliau ją bučiavo, dabar jau kaklą. — Kaip vėl būti su tavimi. Kaip nežmoniškai sunku tave matyti ir negalėti tavęs paliesti.

— Žinau. Aš...

— Leisk man tave liesti.

Jis jau tą darė. Beketo rankos slydo, glostė, glamonėjo jos odą, ir Klerės pastangos išlaikyti šaltą protą sulig kiekvienu mirksniu vis silpo.

— Na... Tikriausiai galiu sau leisti truputėlį pavėluoti.

Vyras pakėlė jos suknelės sijoną ir ėmė glostyti kojas nuo apačios iki pat viršaus.

— Tikrai galiu leisti sau pavėluoti, — sušnibždėjo Klerė.

Ji krito lovon ant nugaros. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, o kūnas pulsavo. Kaip neatsakinga, beprotiška... ir pasiutusiai seksualu, kai aplink išmėtyti dokumentai, pagalvojo Klerė, Beketui švelniai krimstelint jos krūties spenelį.

Kai vyro rankos vėl paniro po suknele ir jis įsiskverbė į ją, Klerė aiktelėjo iš šoko.

— Dieve. O, Dieve...

— Tęsk, — šūkčiojo jis, kandžiodamas jos, jau apkvaitusios iš euforijos, šiltą kaklo odą. — Tęsk!

Ji trūkčiojo po Beketu apsvaigusiomis akimis, rankomis įsitvėrusi paklodės. Kai pasiekė orgazmą, ilga konvulsiška dejonė ataidėjo tiesiai į jo strėnas.

Klerė suglebo ir užsimerkė, o Beketas nusitraukė džinsus ir pakėlęs jos sijoną darsyk į ją paniro.

Vėl aiktelėjusi Klerė rankomis suspaudė Beketo šlaunis ir įleido nagus. Kai ji stebeilijo į jo mėlynas akis, iš drebančių lūpų išsprūdo jo vardas.

Tada ji pakilo, apžergė Beketo liemenį ir prisiderino prie jo siautulingo ritmo.

Pusnuogiai, sukaitę ir išsekę jiedu gulėjo vienas šalia kito.

— Man derėtų dažniau pristatyti tau picą, — sunkiai šnopuodama pratarė Klerė.

— Tikrai neprieštaraučiau.

Klerė užsimerkė, trokšdama dar šiek tiek pasimėgauti šia akimirka.

— Tai atsidurs mano dienos darbų sąrašo viršuje.

Beketas pakėlė galvą.

— Turi omeny, dienos metu?

— Ne, vidury darbo dienos, ir aš vis dar dėviu drabužius. Netgi beveik visus.

— Aš truputį skubėjau. — Beketas pasilenkė ir lūpomis perbraukė josios. — Tačiau galiu tave nurengti ir pradėti viską iš naujo.

— Nemanau, kad mano organizmas ar dienotvarkė ištvers dar vienus arbatpinigius. Bet labai ačiū už tokį globėjišką elgesį.

— Geriausia „Calzone“ pica visoje šalyje. Po galais... Luktelėkite, tuoj atidarysiu, — šūktelėjo jis, išgirdęs beldimą į duris.

Kurios, aišku, neužrakintos, prisiminė Beketas, išgirdęs Eiverės šūktelėjimą. Kai Klerė pašoko ir ėmė taisytis suknelę, Beketas skubiai užsitraukė džinsus.

— Palauk, tuoj ateisiu!

Tačiau to neprireikė. Išsižiojusi Eiverė jau stovėjo tarpduryje, rodydama pirštu.

— Ką tik po orgazmo. Tik pažvelkite į tas kaltas akutes. Mano kūnas daugiau nebeištvers pavydo. Ketinu tuoj pat išsinuomoti vyrą. Kiek imi?

— Labai sąmojinga, — Klerė pasitaisė plaukus, tada suprato rankinę su plaukų šepečiu palikusi Beketo kabinete. — Mes ketinome...

— Įkalčiai rodo, kad tai jau padarėte.

— Ji tikra maištininkė, — Eiverei mirktelėjo Beketas, iškėlęs suspaustus kumščius. Jis pasisuko į Klerę ir jiedu vienas kitam nusišypsojo. Kaip du įsimylėjėliai, ką tik patyrę orgazmą, pagalvojo Eiverė.

— Aš beldžiausi. Pirmiausia į kabineto duris. Mano žiniomis, ten ir turėjo picą pristatyti Klerė, neva ketinusi su tavimi pasikalbėti, — sučiulbėjo Eiverė.

— Bandžiau, bet negalėjau. Klausyk, man reikia šepečio. Tik pažiūrėk, kokie mano plaukai. Būsiu pas Hopę po kelių minučių.

— Negali daugiau užsiiminėti seksu. Pradėsiu verkti ir nusiskusiu plaukus, o tu juk nenori būti dėl to kalta.

— Tenoriu susitvarkyti. Tuoj grįšiu. Pažadu.

Eiverė nieko nepasakė, tik nepiktai pagrasino pirštu ir linktelėjusi išėjo.

— Maniau, ji jau niekada neišeis. Gal mudu?..

— Ne, ne, — Klerė protestuodama iškėlė rankas. — Tikrai ne. Aš pažadėjau. Turiu pasiimti rankinę. Užėjau čia, nes norėjau tavęs atsiprašyti.

— Už ką? — Beketas nusekė paskui ją į savo kabinetą.

— Už tai, kad buvau tokia sutrikusi ir net nepadėkojau, jog vakar prižiūrėjai vaikus, už tai, kad buvau tikra kalė, kai sutaisei knygyne vamzdžius, ir už tai, kad buvau nemandagi, kai tą vakarą apžiūrėjome svečių namus, o paskui valgėme „Vestoje“. Tai ir sukėlė visus tuos po to sekusius įvykius. — Klerė čiupo rankinę ir apsidairė. — Man rodos, dar nesu buvusi tavo kabinete. Čia gražu. Jis labai puikiai atspindi tave. Ar ten — vonios kambarys?

— Aha.

— Man reikia prie veidrodžio. — Klerė įėjo vidun, palikusi duris praviras, ir ėmė šukuotis. — Kol tu prižiūrėjai berniukus, su Eivere ir Hope buvome užėjusios į svečių namus. Viršuje išgirdome žingsnius ir užuodėme magnolijas. Balkono durys buvo atidarytos.

Klerė paėmė plaukų gumytę ir susirišo plaukus į uodegą.

— Kaip ir tave užsipuoliau drauges, kad jos svaičioja apie vaiduoklį. Nors ne, netiesa — pasitaisė Klerė. — Jas užsipuoliau dar smarkiau. Buvau tiesiog įsiutusi.

Moteris išsitraukė lūpdažį ir ėmė gražintis.

— Kodėl?

— Būtent tai ir yra esminis klausimas. Dabar suvokiu, kodėl taip pykau. Jei vaiduokliai tikrai egzistuoja, jei tikrai įmanoma dvasioms sugrįžti, tai kodėl...

— Po galais... Klintas. Atleisk, Klere, nė nepagalvojau.

— Ne, tai aš atsiprašau. Tau ir nėra reikalo apie jį galvoti. O aš neturiu teisės pykti ant tavęs, Hopės ir Eiverės. Ant brangių žmonių negalima pykti, — nutarė Klerė ir dar išsitraukė iš rankinės kompaktinę pudrą.

— Šie įvykiai tave skaudina, taigi skaudina ir mus.

— Dabar, kai supratau, kodėl taip jaučiausi, daugiau nebeskaudins.

— Taip paprastai?

— Vakare paguldžiusi berniukus, iš širdies išsiraudojau ir viską apgalvojau. Ne, šitai daugiau manęs neskaudins, — pakartojo Klerė ir susidėjo visus makiažo reikmenis į rankinę. — Nesuprantu, kodėl kai kurie mirusieji sugrįžta — na, bent sprendžiant iš apie juos pasakojamų istorijų. Todėl negaliu žinoti, dėl kokios priežasties negrįžo Klintas. O gal jis buvo grįžęs, bet nebuvau tam pasirengusi ar atvira, todėl nepamačiau ar nepajaučiau. Vis dėlto žinau, kad jo nėra ir negaliu pykti ant jo, tavęs ir visų kitų. Todėl atsiprašau ir dėkoju, kad pataisei tą vamzdį, aprodei berniukams namus ir vakar juos prižiūrėjai, kol bandžiau suvaldyti savo baimes.