Нора Робертс - Visada šalia

— Visada prašom.

— O dabar tikrai turiu eiti.

— Norėčiau susitikti su tavimi šį savaitgalį.

— Aš taip pat noriu pamatyti tave šį savaitgalį, — Klerė įkrito Beketui į glėbį ir akimirką pastovėjo. — Tik reikia patikrinti darbotvarkę.

— Vėliau tau paskambinsiu.

— Gerai. — Klerė atidarė duris ir jau ketino eiti, bet dar stabtelėjo. — Tiesa, vos nepamiršau. Ačiū už arbatpinigius.

Beketas priėjo prie lango, lukteldamas, kol Klerė išeis, kad galėtų stebėti ją, einančią per gatvę. Moteris skubėjo, jos sijonas plaikstėsi aplink kojas. Pasiekusi kitą gatvės pusę, Klerė atsisuko ir pastebėjo Beketą, stovintį prie lango, pamojavo ir nuskubėjo savo knygyno link.

Jis stovėjo ir mąstė apie Klerę ir jųdviejų meilę. Kiek ji kainuoja ir ką už tai gauna. Tada išpakavo „Calzone“ dėžutę ir įkišo seniai atšalusią picą į mikrobangų krosnelę.

Kai baigė darbus kabinete ir galėjo užsukti į svečių namus, darbo diena jau ėjo į pabaigą. Nudažytų sienų kvapą jis užuodė dar prieš jas pamatydamas. Teks dažyti ir antrą kartą, bet rami gelsva spalva jau atspindėjo šviesą ir išryškino plytelių atspalvius. Beketas išgirdo plytelių pjaustymo staklių ūžimą ir plaktukų smūgius. Priėjus laiptus, jo ausis pasiekė motinos balsas.

Idealu. Susitiks su visais iš karto.

Vyras aptiko mamą su teta Kerole „Ievos & Rorkės“ 8numerio vonios kambaryje.

— Labas. Tikėjausi tave čia rasti, — pasisveikino jis.

— Tik pažvelk, — mama padavė jam lankstinuką. — Idealus gyvatukas šiam kambariui.

— Tai tu jau?..

— Ano neužsakiau, nes nebuvau šimtą procentų tikra, o šitas, jaučiu, tiesiog idealus..

— Jis tikriausiai labai...

— Žinau, jis brangokas, betgi čia tobulai tinka. Atrodo labai futuristiškai.

— Visai neblogas, — apžiūrėjęs nuotrauką, Beketas sumetė galvoje visas likusias šio kambario detales. — Tiktų prie šviestuvų ir visų kitų įrenginių.

— Gerai, nes aš jau jį užsakiau. Bet tai dar ne pačios svarbiausios naujienos.

— Ką, nejau tu nėščia?

Džastina juokdamasi sudavė sūnui per ranką.

— Kerolė...

— Kerolė nėščia?

— Gal baigsi? Ne, ji ne nėščia ir ačiū Dievui, nes Kerolė taps mūsų svečių namų šeimininkės asistente.

— Tikrai didelė naujiena, — nustebęs Beketas pažvelgė į tetą. — Net nenutuokiau, kad nori čia dirbti.

— Tiesiog mirštu kaip noriu, — sužibo Kerolės akys. — Dievinu šią vietą. Atsisakydama dabartinio darbo nė kiek nesisielosiu. Juk žinai, kaip mėgstu bendrauti su žmonėmis ir juos užimti. Atsiųsiu savo gyvenimo aprašymą.

— Tarsi tau tai būtina, — Džastina niuktelėjo seseriai alkūne.

— Tai verslas, Džastina. Nors ir šeimos, bet vis tiek verslas.

— Mano balsas už tave, — neprieštaravo Beketas. — Žinau, tau puikiai seksis.

— Matai? Vienbalsiai už tave.

— Aš tokia susijaudinusi. Tikrai myliu šiuos svečių namus. Dabar galėsiu ateiti į darbą pėsčiomis, užuot važiavusi ilgą kelią į... — moteris užsikirto ir papurtė galvą. — Bet pirmiausia pažiūrėsim, kaip sutarsiu su Hope. — Kerolė sukryžiavo pirštus. — Tada viskas bus oficialu.

— Na, tai didelės naujienos, bet manosios jas visiškai sutriuškins, — pamerkė akį Beketas.

— Klerė nėščia?

— Jėzau, mama... — Beketas net žioptelėjo.

— Akis už akį, mano berniuk. Tai kokios tos tavo naujienos?

— O kur broliai?

— Viršuje, Hopės apartamentuose. Patys suklojo plyteles virtuvėje ir vonioje, kadangi raštas ten nesudėtingas.

— Pakvieskime juos čia. — Beketas priėjo prie laiptinės ir šūktelėjo: — Šeimos susirinkimas! Kuo greičiau. „Ievos & Rorkės“ numeryje!

— Beketai, ką tokio aptarinėsime? — pasiteiravo Džastina.

— Kai ką, ką šiandien baigiau. Oi, dar turiu pasakyti, kad vėliau šiek tiek laiko praleisiu dirbtuvėje — darysiu karstelius.

Nedaug kas galėjo nustebinti Džastiną Montgomeri, ypač kai buvo kalbama apie jos berniukus, vis dėlto ši žinia ją lengvai šokiravo.

— Karstelius? Kam?

— Vaikams, tiksliau — mūšyje kritusioms jų herojų figūrėlėms. Tikriausiai aplankysiu juos, kai... O, štai ir jie.

— Kaip sekasi? — pasiteiravo Ovenas. — Mes jau baigėme darbą.

— O aš noriu alaus, — pridūrė Raideris.

Kvailiukas atšliopino paskui juos ir ėmė sukti ratu po kambarį, visus uostinėdamas.

— Gali ir man vieną nupirkti. — Beketas ištraukė iš portfelio natūralaus dydžio firminio ženklo maketą. — Štai jis. Kam nepatiks, tą su kūju pritrenksiu. Gaila, jei tai bus mama ar Kerolė, bet nesvarbu.

— Hmm... — Raideris įsispitrijo į maketą.

— Koks čia šriftas?

— Tas, kurį išrinkau, — atšovė Beketas Ovenui. — Galiu tave nudėti. Juk turiu dar vieną brolį.

— Džastina, tik pažvelk į spalvas.

Kerolė padėjo Beketui ant peties ranką ir pasilenkė.

— Jos kaip tik tokios, kokių ir norėjau. Sodri ruda, kreminė, smėlio spalva...

— Čia palikta pakankamai vietos internetiniam adresui bei telefono numeriui, o ir pavadinimo neužgoš.

— Neblogai, — kasydamas Kvailiuko paausį linktelėjo Raideris ir nusišypsojo Beketui. — Visai neblogai.

— Man vis tiek reikia žinoti, koks čia šriftas. Jeigu liksime prie šio varianto...

— Liksime, — neleidžiančiu prieštarauti tonu patvirtino Beketas.

— Man reikės jį panaudoti raštinės reikmenims, vizitinėms kortelėms, lentelėms prie durų, raktų pakabukams...

— Gerai, gerai, baik. — Beketas ištraukė iš aplanko diskelį ir padavė Ovenui. — Jame viskas yra.

— Jis kaip ir tas gyvatukas, — tarė Džastina ir apsivijo rankomis Beketo juosmenį. — Tobulas.

— Taip pat sukūriau dovanų parduotuvės firminį ženklą. Galėtų būti iš abiejų pusių, iškeltume virš parduotuvės.

— Puiku, — jį paėmusi sukrykštė Džastina. — Kerole, eime, gal Madlena vis dar ten. Ji tikrai norės tai pamatyti. Puikiai padirbėjai, — Džastina suspaudė glėby Beketą. — Tikrai puikiai.

— Tikriausiai nupirksiu tau alaus, — nusprendė Raideris.

— Tikriausiai taip.

— Susitiksime „Vestoje“. Man reikia nusiprausti, nes visą dieną praleidau ne prie stalo kaip kai kurie.

— Gal pasakysi, koks dydis...

— Ovenai, visi duomenys yra diskelyje, — patikino Beketas.

— Gerai, pažiūrėsiu. Po to, kai Rai nupirks man alaus.

— O kodėl turėčiau?

— Nes tavo eilė.

— Nesąmonė.

Besiginčydami broliai nuėjo.

15 skyrius

Prieš atidarant knygyną, Klerei nespėjus net gurkštelėti kavos ir įsijungti kompiuterio, sutraškėjo durų rankena. Ji žvilgtelėjo pro stiklinę durų įsprūdą ir išvydo Semą Frimontą. Velnias, jau per vėlu slėptis, nusikeikė supratusi, kad Semas ją pastebėjo, nes kvailai išsišiepė ir pamojavo. Ji niekada nesuprato, kodėl Semas mano esąs beprotiškai patrauklus.

— Atleisk, Semai, mes dar neatsidarę, — atrakinusi duris tarė Klerė pro siaurą plyšį.

— Bet aš užuodžiu kavą.

— Ką tik atėjau ir užsikaičiau, bet atsidarysime tik po valandos. Man tikrai reikia...

— Mielai išgerčiau puodelį kavos. Juk gali pavaišinti draugą kava, ar ne?

Vyras nesiveržė įeiti, bet Klerė nesąmoningai pasitraukė, ir durys atsidarė. Bus lengviau, jei duosiu jam tos prakeiktos kavos, o pati užlįsiu už prekystalio, iškart sumetė. Lengvą šiurpą Semas jai kėlė dar nuo mokyklos laikų.

— Kokią gersi?

— Karštą ir saldžią. Įkišk savo pirštelį į ją — tai visas cukrus, kurio man reikia.