Нора Робертс - Visada šalia

Atrodo, šiomis dienomis tas šiurpas dar sustiprėjo, nusprendė moteris.

— Galiniame kieme pastebėjau tavo automobilį ir pagalvojau — Klerė vėl anksčiausiai pradeda darbą. Mieloji, tu per daug dirbi.

— Kvaila tikėtis, kad verslas eisis sėkmingai, jeigu nedirbsi, — atšovė ji ir pagalvojo: nebent tavo tėtis turi automobilių verslą, o tu padedi tik tada, kai užsimanai.

Moteris padėjo ant bufeto kavą išsinešti.

— Cukrus — dešinėje spintelėje.

Nekreipdamas dėmesio į žodžius Semas tik palinko virš bufeto.

— Kaip tau sekasi, širdele?

— Daug darbo. Būtent todėl man jau reikia eiti, nes...

— Turėtum pailsėti, skirti sau laiko. Argi ne nuolat tau tai kartoju?

— Taip, kartoji. Bet dabar...

— Matei, su kokia dailia mašinyte atvažiavau? Gražuolė, ar ne?

— Nemačiau, bet neabejoju, kad ji kaip tik tokia.

— Eime, pamatysi. Mielai tave pavėžinsiu, — vyras vėl pamerkė akį.

— Aš turiu dirbti. — Klerė pristūmė artyn puodelį su kava, nes Semas neparodė nė menkiausio noro pats ją pasiimti. — Kava — mūsų sąskaita.

— Jei taip už dyką dalinsi kavą, negalėsi nusipirkti gražių daiktų.

Žvelgdamas klastingu žvilgsniu, vyras išsitraukė iš savo pilko su šviesiais ruoželiais kostiumo vidinės kišenės piniginę.

Žybtelėjo auksinės rankogalių sąsagos. Iš piniginės Semas išsiėmė dvidešimt dolerių ir švystelėjo ant prekystalio.

— Pasilik grąžą sau ir ką nors nusipirk.

Klerė pagalvojo, kad jei pasitrauks nuo prekystalio ir pasuks durų link, Semas nuseks paskui ir išeis. Bet tas nuspėjo moters judesį ir staigiai pasisukęs paliko tik siaurą praėjimo tarpelį.

To jau tikrai per daug, nusprendė Klerė.

— Semai, praleisk mane ir išeik.

— Pasakysiu, ką mes veiksime. Šįvakar mudu pasivažinėsime.

— Ne, nevažinėsime.

— Leisimės į ilgą, gražią kelionę, — tarė Semas, braukdamas pirštu per Klerės kaklą, kurį ji susierzinusi nustūmė. — Elgsiuosi su tavimi kaip su karaliene. O tada...

— Nežinau, kaip dar aiškiau tau pasakyti. Aš turiu dirbti. Turiu auginti vaikus. Manęs nedomina nei pasivažinėjimai, nei pietūs, priešpiečiai ar pusryčiai su tavimi.

Pagaliau suprato, pagalvojo Klerė, pastebėjusi, kaip nuo Semo veido dingo šypsena.

— Dabar paprašysiu tavęs nešdintis iš mano parduotuvės.

— Turėtum maloniau elgtis. Klere, liaukis žaidusi su manim žaidimus. Aš tau galiu padėti.

— Aš ir pati galiu viską pasidaryti, — atšovė Klerė ir pabandė prasisprausti pro tą mažą tarpelį, bet Semas uždėjo ranką ir užblokavo praėjimą.

Klerės susierzinimas pamažu virto baime.

— Liaukis. Kas tau darosi?

— Tu visada pernelyg užsiėmusi, kad bent šiek tiek laiko pabūtum su manimi. Bet ne per daug užsiėmusi, kad galybę laiko praleistum su Beketu Montgomerių.

— Čia mano reikalas.

— Tu tik veltui švaistai su juo laiką. Montgomeriai — niekam tikę mužikai. Galėčiau tą Beketą Montgomerį nupirkti ir parduoti.

Semas išsitiesė ir uždėjęs ranką perbraukė Klerės šlaunį ir suspaudė užpakalį. Moterį sukaustė baimė.

— Noriu, kad su manimi pasivažinėtum. Parodysiu tau, kaip reikia linksmintis.

— Patrauk nuo manęs rankas, — trūkčiojančiu balsu iškošė Klerė, nors stengėsi kalbėti tvirtai. — Niekada niekur su tavimi nevažiuosiu. Manęs nedomini nei tu, nei tai, ką gali pirkti ar parduoti.

Noriu, kad nešdintumeisi iš mano parduotuvės ir daugiau niekada čia nesirodytum.

Semo lipšnumas persimainė į aštrų pyktį. Klerės širdis ėmė beprotiškai daužytis.

— Niekas su manimi taip nekalba, Klere. Tokia moteris kaip tu privalai jaustis dėkinga ir tai parodyti.

Klerė prisiminė, kad jai už nugaros stovi puodelis karštos kavos. Sudavusi Semui į krūtinę, kita ranka ji jau siekė puodelio, kai kažkas smarkiai pabeldė į duris.

— Klere!

Už stiklo pasirodė piktas Eiverės veidas.

— Atidaryk duris, — darsyk pabeldusi ji pasuko galvą ir iškėlė ranką. — Ovenai, ateik čia.

Semas atšoko ir iškošė:

— Pagalvok apie tai, ką sakiau.

Drebančiomis kojomis Klerė vėl užėjo už prekystalio ir atsirėmė.

— Daugiau čia nesirodyk. Neslampinėk prie mano namų. Nebesiartink prie manęs.

Semas priėjo prie durų ir atšovė sklendę. Klerė net nepastebėjo, kada jis spėjo užšauti.

Semui išėjus, įsiveržė Eiverė.

— Bukagalvis! — surikusi ji stipriai užtrenkė duris ir vėl užrakino. — Klere, tau viskas gerai?

— Taip. Turbūt. Taip.

— Ar tikrai tas kvailas šunsnukis su dryželiais prie tavęs lindo? Kiek kartų jį atstūmei?

— Daug kartų, bet, atrodo, vis dar nepakankamai.

— Klere, tu visa drebi. — Eiverė apkabino draugę ir patrynė rankas, pajutusi, kokios šios šaltos. — Po galais, ką Semas padarė? Jis tikrai tave išgąsdino.

— Truputį. Ne, labai. Tik nesakyk Ovenui. Beje, kur jis?

— Iš kur man žinoti? Aš tik pasinaudojau jo vardu, kad išgąsdinčiau Semą. Tas mulkis visada bijojo Montgomerių. Tai ko jis čia atsivilko?

— Aš tikra kvailė. — Klerė priėjo prie šaldytuvo ir pasiėmė mineralinio buteliuką. — Semas pareiškė norįs kavos, todėl pagalvojau, jog bus lengviau jam jos duoti nei įrodinėti, kad knygynas dar uždarytas. Paprastai Semas tik įkyriai merginasi, bet šiandien viskas kitaip. Jis įsiuto ir suįžūlėjo.

Klerė prisiminė, kaip Semas uždėjo jai ant šlaunų rankas, ir ją nukratė šiurpas.

— Jis žino, kad susitikinėju su Beketu, ir dėl to siunta.

— Bukagalvis Semas Frimontas visada gauna tai, ko nori, o tu nesutikai tapti dar vienu jo trofėjumi. Motina amžinai jį lepindavo ir laimindavo visas sūnaus šunybes. Prisimeni — prieš keletą metų sklido kalbos apie moterį, su kuria jis susitikinėjo?

Klerė linktelėjo ir prisiglaudė šaltą buteliuką prie kaklo.

— Jis užstatė vaiką, o motina sumokėjo, kad moteris pasidarytų abortą. Maniau, tai tik paskalos, bet dabar tikiu, kad ne.

— Reikėjo spirti Semui į kiaušus.

— Viskas įvyko taip staiga, kad aš sutrikau. Ketinau šliūkštelėti tą prakeiktą kavą jam į snukį, bet nelabai būtų pavykę, nes įpyliau ją į išsinešti skirtą puodelį su dangteliu.

— Ar nori, kad iškviesčiau policiją?

— Ne, ne. Semas buvo tik įkyrus ir koktus. Kai tu jį išgąsdinai, sumišo ir išsinešdino. Liepiau jam daugiau čia nesirodyti. Tas bukagalvis kavą ir knygas turės pirktis kur nors kitur.

— Tarsi jis išvis jas skaito.

Klerė nuėmė nuo puodelio dangtelį ir išpylė gėrimą į kriauklę.

— Semas paliko suknistus dvidešimt dolerių. Pasilik sau grąžą ir ką nors nusipirk... Subingalvis.

— Suplėšyk juos.

— Neplėšysiu dvidešimties dolerių.

— Tada aš tai padarysiu.

— Ne, — dabar jau juokdamasi Klerė išplėšė banknotą iš Eiverės rankų. — Geriau paštu nusiųsiu juos Semui.

— Nedaryk šito, — Eiverė sumojavo rankomis. — Daugiau jokių reikalų su tuo šunsnukiu. Rimtai, Klere. Bet koks kontaktas tik paskatins jo persekiojimo maniją ar kas ten jam.

— Iš kur apie tai žinai?

— Iš detektyvinių serialų, juk jiems turiu labai daug laiko, kadangi nevaikštau į pasimatymus ir neužsiimu seksu. Rimtai, Klere, suplėšyk tuos pinigus, paaukok, išleisk, bet tik nesiųsk jų atgal Semui.

— Gerai. Tu tikriausiai teisi. Paaukosiu juos bažnyčiai ar dar kam nors. — Klerė įkišo banknotą į rankinę. — Labai džiaugiuosi, kad laiku atėjai.

— Aš irgi.

— O kodėl atėjai?