Нора Робертс - Visada šalia

— Man nerūpi to subingalvio sveikata, bet baiminuosi, kad jis Klerei keršys. Tokiu atveju Klerės padėtis gali tik pablogėti. Taigi, jūs pasitenkinsite pasirūpindami, kad jis už tą incidentą sumokėtų, bet paskui Klerė gali sumokėti kur kas brangiau.

— Mes viskuo pasirūpinsime, — pakartojo Raideris, nurijęs paskutinį alaus gurkšnį. — Sutvarkysime vienokiu ar kitokiu būdu.

— Raideri...

— Eivere, tu gera draugė ir pasielgei teisingai. O dabar liaukis jaudintis. Mes saugosime Klerę.

Jei pažadėjo, tai tikrai padarys, nusiramino Eiverė.

— Gerai. Jei tave už tai areštuos, sumokėsiu užstatą.

— Visada gera žinoti, kad galima tavimi pasikliauti. Gal atsiųstam „Didvyrio“ picą?

— Žinoma.

Palaukęs, kol moterys nusileido žemyn ir dingo iš akių, Raideris išsitraukė telefoną.

— Nesvarbu, ką dabar veikiate, viską meskite ir varykite į Beketo butą.

Baigęs kalbėti vyras prisėdo ant lovos ir ėmė laukti.

Beketas pasišokinėdamas tarsi ant sparnų užskriejo laiptais. Buvo velniškai sėkminga diena, pavyko surengti pačias puikiausias laidotuves. Grįžusi namo Klerė pavadino karstelius „baisingo meno kūriniais“, ir jis užsidirbo skanius pietus.

Atvėręs savo buto duris, iškart užuodė picą.

— Matau, jaučiatės kaip savo namuose. Ar čia mano alus?

— Dabar jis mūsų. Liko vienas picos gabaliukas, — Raideris parodė į dėžutę. — Jei jo nori.

— Pietavau pas Klerę. Tai kas vyksta?

— Kodėl tau neprisėdus? — patarė Ovenas.

Beketas prisėdo.

— Jei būtų kas nors nutikę mamai, jūs čia nešlamštumėte picos su alumi, bet vis tiek kažkas nutiko.

— Štai koks reikalas. Prieš valandėlę užtikau Eiverę ir tą brunetę prie šito buto durų. Kiek pasispyriojusi Eiverė man išklojo, ką norėjo ir tau papasakoti. Šįryt prieš knygyno atidarymą Semas Frimontas įsiveržė pas Klerę ir įkyriai prie jos lindo.

— Kaip tai lindo? Konkrečiau, — Beketo akys susiaurėjo.

— Nebuvau ten, bet, pasak Eiverės, kuri aikštelėje pastebėjusi Semo mašiną žvilgtelėjo pro langą, — Semas buvo prispaudęs Klerę prie bufeto.

Beketas lėtai atsistojo.

— Tas subingalvis savo suknistomis rankomis palietė Klerę?

— Jis ją išgąsdino, — tarė Ovenas. — Klerė liepė pasitraukti, bet jis nepasitraukė, liepė išeiti, bet jis neišėjo. Tada Eiverė pabeldė į duris ir apsimetė šaukianti mane. Semas atsitraukė. Palauk, — sustabdė Ovenas brolį, pamatęs, kad tas jau suka prie durų. — Ar išvis žinai, kur Semas gyvena?

Beketas stabtelėjo, nes nebeįstengė mąstyti.

— Radau jo adresą. — Ovenas panaršė savo telefone. — Bet nemanau, kad nuvykti ten ir sudaužyti jam fizionomiją — gera mintis.

— O aš manau, — įsiterpė Raideris.

— Neabejoju, tačiau šiek tiek luktelk. Dar turiu kai ką pasakyti Beketui. Jei po to jis vis dar norės to paties, tuomet bus dauguma, ir aš pritarsiu.

— Duokš man tą suknistą adresą.

— Duosiu tau tą suknistą adresą, tik pirma suteik man penkias minutes. Jei išspardysi Semui subinę, jis tave apkaltins užpuolimu.

— Eiverė žadėjo sumokėti užstatą.

— Užsičiaupk, Rai. Tau niekas nerūpi, nes tik ir trokšti išspardyti Semui subinę. Negaliu tavęs kaltinti, — pridūrė Ovenas minkštesniu balsu. — Tačiau tave pasodins už grotų, būsi teisiamas, o Klerė dar labiau nusimins. Vaikai — taip pat. O Semas, šlykštus niekšelis, bandys keršyti Klerei. Vėl ją išgąsdins, pagrasins arba apšmeiš, kaip kadaise apjuodino Darią.

— Raideris už tai jam išspardė subinę, ar ne? — priminė Beketas.

— Taip, bet Daria neturėjo vaikų, kurie klausytųsi visokio mėšlo, skleidžiamo apie jų motiną. Tai Semo stilius. Ir Klerės atveju jis tikrai taip padarytų.

— Ir tikiesi, kad aš nieko nedarysiu?

— Tikiuosi, kad rytoj tu aplankysi Semą jo tėvo automobilių salone ir kaip reikiant šnektelėsi. Jei nesugebėsi įbauginti to kalės vaiko — tu man ne brolis. Kai įbauginsi, gal jis baigs Klerę persekioti. Mes su darbininkais ją prižiūrėsime. Jei nesiliaus, imsimės jo.

— Alternatyvus būdas išspardyti tam šikniui subinę — padaryti tai prie liudininkų, — pasiūlė Raideris.

— Jei reikės, viešai jį pažeminsime. Iš to bus daugiau naudos.

— Galbūt, — kiek aprimęs Beketas čiupo pusiau nugertą Oveno alaus butelį. — Galbūt.

— Tau reikia pasikalbėti su Klere.

Beketą vėl užplūdo pykčio banga.

— Patikėk manimi, aš tikrai su ja pasikalbėsiu. Po galais, kodėl pati man apie tai nepapasakojo?

— Tai būtų mano pirmas klausimas, — lyg kirviu nukirto Raideris. — Ir sutinku su Ovenu, kuris prieš tau ateinant sakė, kad Klerė turėtų parašyti pareiškimą ar skundą policijoje. Tada šis įvykis būtų užregistruotas, ir Semas elgtųsi atsargiau. Taigi, mes su juo kalbėsimės ar išgražinsime jam veidelį?

Nors veiksmų teks imtis jam vienam, Beketas į tą daugiskaitą „mes“ pernelyg nė nesureagavo.

— Pirma pasikalbėsime, o paskui vožtelsime.

— Gerai. Atsinešk savo alų, — tarė Ovenas ir atėmė butelį iš Beketo.

16 skyrius

Antrą rytą iš eilės Klerė įėjo į knygyną dar gerokai iki jį atidarant. Tik šįkart — su šypsena veide.

— Labas. Ką tik atėjau. Palūkėk keletą minučių, išvirsiu kavos.

— Ne kavos čia atėjau.

Beketas uždarė už savęs duris.

— Kažkas nutiko? — Klerė instinktyviai griebė jam už rankos. — Nemalonumai svečių namuose?

— Ne. Noriu, kad paaiškintum, kodėl nepapasakojai man apie Semą Frimontą?

Kad tave kur velniai, Eivere, viduje nusikeikė Klerė, jausdama kylantį susierzinimą ir apmaudą.

— Nenorėjau apie tai kalbėti.

Klerė užėjo už prekystalio. Pirma neketinusi gerti kavos, dabar suskubo ją piltis, nes šitai suteikė galimybę atitolti nuo Beketo ir kuo nors užimti savo rankas.

— Nenorėjai apie tai kalbėti su manimi ?

— Su niekuo. Tai buvo labai nemaloni situacija. Deja, dirbant aptarnavimo srityje su tokiomis kartais tenka susidurti — tai neišvengiama.

— Kiek kartų klientas buvo čia užėjęs, kai buvai viena, ir graibė įspraustą prie prekystalio?

— Aš nebuvau įsprausta, — paprieštaravo Klerė, vydama šalin mintis, kad ji tokia bejėgė. — Ir pirmiausia tai buvo mano klaida, kad įsileidau Semą, dar neprasidėjus darbo laikui.

— Kodėl taip padarei?

Kadangi Klerė save už tai jau tuzinus kartų prakeikė, šis klausimas jai buvo kaip antausis, vis dėlto pasistengė atsakyti ramiai:

— Klausyk, Beketai, tai įvyko nieko bloga nepagalvojus. Prie durų pamačiau klientą, kurį, be viso to, dargi labai seniai pažįstu.

— Toks, kuris tave persekioja ir erzina.

— Taip, dabar labai patogu man priekaištauti, kad neturėjau įsileisti Semo. Bet patikėk — daugiau šitos klaidos nepakartosiu. Aiškiai tai pasakiau jam ir Eiverei. Jai nereikėjo bėgti pas tave ir viską išpasakoti. Čia — mano problemos.

— Tikrai? Vadinasi, nesu tau toks artimas, kad dalintumeisi su manimi savo problemomis?

— Ne tai turėjau omeny, — Klerės balse pasigirdo nekantrumas.

— Bet būtent tai pasakei. Ir tai mane skaudina.

Klerė vėl pasijuto įstrigusi, tik šįkart tarp perdėto susirūpinimo ir to, ką ji laikė nepagrįstu pykčiu.

— Beketai, tu sutirštini spalvas.

— Aš taip nemanau. Kiekvieną kartą, kai noriu tau padėti, dar turiu įkalbinėti, kad leistum.

— Nenoriu tavimi naudotis vien dėl to, kad....

— O kodėl ne? Mes juk kartu miegame, vos tik gauname progą.