Нора Робертс - Visada šalia

— Tai nereiškia, kad noriu ar tikiuosi, jog rūpinsiesi mano problemomis, kurias aš ir pati puikiausiai galiu išspręsti. Labai vertinu tavo pagalbą ir tu tą žinai. Bet tai nereiškia, jog pradėsiu tikėtis, kad manimi rūpinsiesi.

Po šių žodžių sekusi tyla buvo iškalbingesnė už bombos sprogimą.

— Klere, mylimieji rūpinasi vienas kitu — todėl jie ir yra mylimieji. Ir pasipasakoja vienas kitam, kas juos kankina, kas gąsdina.

— Beketai, tu tikrai išpūti visą šį reikalą. Eiverė...

— Nekaltink Eiverės. Ar Frimontas išėjo, kai tu jam liepei?

— Ne.

— Ar jis pasitraukė, kai liepei neliesti tavęs?

— Jis ne visai... — Klerė pajuto, kad jai nuo šios temos jau bloga. — Ne, nepasitraukė, bet jis čia daugiau neateis. Jo niekas neįleis. Perdaviau tai visoms savo darbuotojoms.

— Taigi, pasakei savo darbuotojoms, bet nepasakei man? — neatlyžo Beketas.

— O, Beketai... — susierzinusi Klerė nuleido rankas. — Tik pasakiau joms, kad Semas buvo labai nemandagus, todėl tegul daugiau neįleidžia jo į parduotuvę. Ir viskas, daugiau jokių smulkmenų. Beketai, su tavimi tai visiškai nesusiję. Tai mano bėda.

— Tai susiję su mumis ir mūsų pasitikėjimu vienas kitu.

— Aš tikrai pasitikiu tavimi. Labiausiai nenorėjau tau pasakoti, nes žinojau, jog tu nusiminsi, supyksi, ir visas šis reikalas bus išpūstas. Dabar kaip tik taip yra, o juk tai nekeičia fakto, kad Semas yra tik visiškas subingalvis ir aš jį išspyriau iš parduotuvės.

— Ar būtum jį išspyrusi, jeigu Eiverė nebūtų pasirodžiusi prie knygyno durų?

— Bet ji pasirodė, taigi...

— Tai ne atsakymas. Atsakyk nuoširdžiai, bent jau sau.

Klerė apmirė, nes nežinojo atsakymo į šį klausimą.

— Manau, situacija būtų tapusi sudėtingesnė ir... pavojingesnė, bet...

— Pavojingesnė , — lėtai linktelėjo Beketas. — Būtent šis žodis.

— Beketai, aš kaip visada pareikalavau Semo išeiti.

— Kaip visada? — Beketo veidas dar sugriežtėjo. — Štai dar vienas — kaip visada. Vadinasi, Semas taip pasielgė jau ne pirmą kartą.

— Ne, šitaip jis dar niekada nesielgė. Taip, Semas — baisus įkyruolis, taip, tai nervina, piktina ir gal net truputį baugina. Bet jis tiesiog įsikalęs į galvą, kad jeigu įkyriai kvies mane kartu kur nors išeiti, galų gale aš nusileisiu ir sutiksiu. Bet to niekada nebus.

— Ar jis buvo atėjęs ir prie tavo namų?

Klerė prisiminė savaitgalį, kai sirgo vaikai. Tačiau tai buvo vienintelis kartas.

— Taip, bet...

— Po velnių.

— Beketai...

— Jis daugiau nei įkyrus, Klere. Jis priekabiauja prie tavęs, ir tai būtina sustabdyti. Tu turi kreiptis į policiją.

— Nenoriu to daryti. Tiesiog nenoriu.

— Klere, elkis protingai.

Beketas nusisuko į lentynas, ir Klerė pastebėjo, kad jis bando valdytis, nors akys vis dar žaibavo ugnimi.

— Štai ką pasakysiu, — rėžė Beketas. — Semas ateina čia, kai tu viena.

— Aš jį įleidau. Padariau klaidą.

— Nesvarbu. Tęskim toliau. Taigi, kaip ir anksčiau Semas tave spaudžia, kad eitum su juo į pasimatymą. Tu atsisakai. Paprašai jo išeiti. Jis neišeina. Tada jis išgąsdina tave, užtveria praėjimą, ir tu įstringi prie prekystalio. Tu prašai liautis, bet jis nesiliauja. Liepi išeiti, bet jis neina. Jis uždeda ant tavęs rankas ir tu neįsivaizduoji, kas būtų nutikę, jei tuo metu nebūtų užsukusi Eiverė. Ar tiksliai nupasakojau?

— Beketai... — sumykė Klerė, bet kažkas to vyro veide liepė jai daugiau neieškoti pasiteisinimų. Jis teisus, pripažino ji. — Taip, ganėtinai tiksliai. Bet Semas manęs nenuskriaudė ir net nebuvo arti to.

— Jei Eiverė tuo metu nebūtų ėjusi pro šalį, Semas galėjo tave nuskriausi. Jis ateina čia, sukinėjasi prie tavo namų. Pagalvok apie tai ir apie savo vaikus — kas nutiktų jiems, jeigu ši situacija nebūtų suvaldyta. Kas tada nutiktų berniukams?

— Taip nesąžininga. Nereikia velti į visa tai mano vaikų.

— Niekas ir nevelia. Nes viskas, kas liečia tave, liečia ir tavo vaikus. Klere, iškviesk farus ir tiksliai papasakok viską, kas nutiko. Viskas bus užregistruota. Juk nori, kad tai baigtųsi? Kreipimasis į policiją — vienas iš būdų atgauti ramybę. Akivaizdu, kad Semas net neketina tavęs klausyti. Galbūt prie parduotuvės jis daugiau ir neateis, tačiau slampinės prie tavo namų. Tavo vaikai gali atidaryti jam duris. Pagalvok, kas galėtų nutikti, jeigu jį įleis vidun.

— Dabar jau tu mane baugini. Puikumėlis, — sumurmėjo Klerė. — Gerai jau, iškviesiu policiją ir viską papasakosiu. Labiausiai dėl to, kad tu teisus — Semas iš tiesų visiškai nepaiso mano norų. Ignoruoja, kad jį atstumiu, nors aiškiai pasakiau, kad visiškai manęs nedomina. Tikriausiai, jei kreipsiuosi į policiją, Semas pagaliau suvoks, kad kalbėjau rimtai.

— Gerai. Nujaučiu, kad po to Semas ir į mane rimčiau žiūrės.

— Taip ir žinojau, — Klerė smeigė pirštu. — Tu būtinai nori susidurti su juo ir pridaryti dar daugiau problemų.

— Dėl Dievo meilės, Klere... — ištarė Beketas išvargusio žmogaus balsu, kokiu dažnai girdėdavo pati save kalbant, kai vaikai elgdavosi kaip visiški neklaužados. — Bet tai juk ir yra problema. Manai, iškviesiu Semą į dvikovą ir sumušiu?

— O nekviesi?

— Tai man suteiktų didelį pasitenkinimą ir, pripažįstu, toks buvo mano instinktyvus sprendimas, vos tik išgirdau apie jo išpuolį. Bet ne, aš to nedarysiu. Tik pasikalbėsiu su juo ir užtikrinsiu, kad jei tave dar trukdys, tikrai geruoju nesibaigs.

— Vadinasi, jei Semas dar mane trukdys, tu jį sumuši?

Beketas negalėjo nesišypsoti.

— Gali būti. Mes — pora, ir tavo problemos yra ir mano problemos. Pasakau tau, ką darysiu, nes manau, kad kai žmonės susitikinėja, rūpi vienas kitam, jie pasipasakoja.

Šie žodžiai užkliudė kažkokią jautrią Klerės širdies stygą ir atvėrė tuštumą. Pagalvosi apie tai vėliau, o dabar tvarkykis su esama situacija, paliepė ji sau.

— Nesuprantu, kas išsispręstų, jei sumuštum Semą.

— Klere, — Beketas suėmė jos rankas. — Aš nesakiau, kad mušiuosi. O dabar padaryk tai, ką privalai, — paskambink policijai. Aš padarysiu, ką aš privalau. Po to, jei Semas turi bent lašelį sveiko proto, paliks tave ramybėje. — Jis lengvai spustelėjo Klerės rankas ir paleido. O paskui pridūrė: — Gali ant manęs kurį laiką siusti, nes aš vis dar šiek tiek siuntu ant tavęs. Bet mes tai įveiksime.

— Žinai, ką visą laiką pastebėdavau tavyje ir broliuose? Kietaširdiškumą ir nepalaužiamą įsitikinimą, kad visada žinote geriausiai.

— Kai žinai atsakymą — tai ne kietaširdiškumas. Tai tiesiog žinojimas, kad esi teisus. — Beketas atidarė duris. — Tu — mano moteris. Nori sužinoti dar vieną dalyką apie mane ir mano brolius? Mes rūpinamės savo moterimis. Kitaip nemokame.

Vyras išėjo, susigrūdo rankas į kišenes ir pasuko per gatvę. Pykstu labiau nei tik truputį, prisipažino jis sau. Ant Klerės, sumauto Semo Frimonto ir visos šios suknistos situacijos.

Bet kai reikėjo, jis mokėjo nusiraminti. Žinojo, kaip susitvardyti, netgi kai visiškai nesinorėjo to daryti.

Beketas žvilgsniu perskrodė svečių namus, ieškodamas bent vieno iš brolių. Užuodus šviežiai dažytas sienas ir išvydus plušančius darbininkus, pilve pulsuojantis pyktis apmalšo, bet tik šiek tiek.

Užlipęs į trečią aukštą, vyras užuodė magnolijas ir išgirdo prasiveriančias „E&D“ numerio balkono duris.

— Ne dabar, — sumurmėjo Beketas kopdamas į ketvirtą aukštą. Ten, svečių namų šeimininkės numeryje, jis rado Raiderį statantį pirmuosius baldus.