Нора Робертс - Visada šalia

— Gerai, kad atėjai, padėsi man.

— Išvažiuoju į Heigerstauną.

— Vis tiek gali padėti. Pakelk tą spintelę už kampo. Kaip sekėsi su Klere?

— Nepažinsi žmonių, kol su jais nesusipažinsi — argi ne taip visada sakė tėtis? — Jis palaikė spintelę ties nurodyta vieta, kol Raideris išsitraukė grąžtą. — Klerė užsispyrusi labiau, nei kada nors maniau.

— Leisk man tavęs paklausti: kiek pažinojai neužsispyrusių moterų?

— Geras pastebėjimas, — susimąstė Beketas. — Bet Klerė vis tiek paskambins farams. Ji nenorėjo ir supyko, kai ėmiau kalbėti apie galimas pasekmes.

Raideris įgręžė pirmąjį varžtą.

— Leisk spėti. Paminėjai vaikus, ar ne?

— Tai jos Achilo kulnas. Tačiau nepasakiau nieko, kas nebūtų tiesa. Beje, Klerė įsiuto, kad ketinu pasikalbėti su Frimontu.

— Juk liepiau jai neprasitarti.

— Tai ne mano stilius. Santykiai kuriami ne tokiais būdais.

— Kuriami santykiai, — prunkštelėjo Raideris, vėl įjungęs grąžtą. — Per daug visokių knygučių prisiskaitei.

— Pačiulpk man, — rėžė Beketas ir atsisuko, tarpdury pasirodžius Ovenui.

— Vaikinai apačioje pasakė, kad judu čia sklaidotės, taigi, spėju, mūsų balandėlis jau pasišnekėjo su Klere?

— Aha, pasišnekėjau. O dabar važiuoju pasišnekėti su Semu.

— Gerai. Esi tikras, kad tau nereikia pastiprinimo?

— Su Frimontu galiu susitvarkyti ir vienas.

— Prieš tai jis praktikavosi, tvarkydamasis su Klere, — — įgėlė Raideris ir patikrino, ar lygiai stovi spintelė.

— Na, — Ovenas patraukė pečiais, — Klerė neteisi.

— Ar pamiršai memorandumą? Jeigu moteris neteisi, reikia jos atsiprašyti. Nupirk Klerei gėlių, — pasufleravo Raideris Beketui.

— Neketinu jai pirkti jokių gėlių. Tai ji turėtų man pirkti. Klerė susimovė ir man nerūpi jokie suknisti memorandumai.

Beketui išlėkus pro duris, Raideris pakraipė galvą.

— Negi jam gaila dvidešimt žaliųjų už saulutes ar šiaip kokias, kurios iš karto sušvelnintų padėtį?

— Jis laikosi principų.

— Taip, ir vyrai, kurie laikosi principų, negauna sekso. — Raideris pritvirtino pirmą spintelę ir nuėjo kiek tolėliau jos apžiūrėti. — Gerai, imkimės likusių.

— Dešimtą „Vestoje“ turiu susitikti su Hope. Eiverė užleido galinę patalpą. Ten iškraus priimamojo programinę įrangą, kurią reiks apžiūrėti.

— Tuomet Hopė gali kelias minutes palaukti. Juk neketini jos išbarškinti?

— Gal tu idiotas? Neketinu barškinti mūsų namų šeimininkės.

— Tada tau nereikės pirkti jai gėlių, jeigu pavėluosi. Pakelk šitą.

Važiuodamas Sarpsbergo keliu Beketas nusiramino. Iš patirties žinojo, kad geresnių rezultatų pasiekiama ne piktai konfrontuojant, o pateikiant kategoriškus argumentus. Jis vis turėjo sau priminti, kad trokšta rezultatų, o ne pasitenkinimo, paprasčiausiai išmalant Semui snukį.

Ne, primušti tą kvailį Frimontą Beketas tikrai nebijojo. Kartą antroje klasėje jau trenkė jam, kai tas niekšelis bandė priversti mažąjį Denį Mozerį atlikti jo namų darbus.

Užteko vienintelio smūgio, prisiminė Beketas.

Tada Frimontas verkšlendamas nudūmė skųstis direktoriaus pavaduotojui Kleinui. Bet kadangi Denis jį užstojo, Beketas išsisuko be skaudesnių pasekmių. Po to įvykio Semas stengėsi nesipainioti Montgomeriams po akimis. Ir, aišku, vargiai apsidžiaugs, išvydęs vieną jų savo valdose.

Atvykęs į Semo tėvo įmonę, Beketas pasuko tiesiai į saloną, kurio viduryje nutvieksti prožektorių šviesų puikavosi naujausi automobilių modeliai. Nespėjus nė apsidairyti, prie vyro prišoko pardavėjas.

— Labas rytas. Puiki diena naujam automobiliui įsigyti. Kurį jums pasiūlyti?

— Atėjau čia ne mašinos pirkti. Ieškau Semo Frimonto.

Pardavėjo šypsena liko kaip ir buvusi, bet akys nustojo švytėjusios.

— Ponaitis Frimontas jau turėtų būti savo kabinete. Galiu jį pakviesti.

— Ne, nereikia, geriau pats nueisiu. O kur tas jo kabinetas?

Vyras parodė ranka kryptį.

— Eikite ten, o tada pasukite į kairę ir iki galo. Jo kabinetas — paskutinis prie kampo.

— Ačiū.

Beketas praėjo pro kabinetus, kuriuose pardavėjai dirbo prie kompiuterių arba gniaužė rankose telefono ragelius. Jis rado Semą, susikrovusį kojas ant stalo ir vartantį GQ žurnalą.

— Atleisk, kad trukdau, kai tu toks užsiėmęs.

Semas nuleido žurnalą. Jo veidą iškreipė pašaipi šypsenėlė, tada jis lėtai nusikėlė kojas nuo stalo.

— Ieškai naujo pikapo? Turime vieną tokį ekonominės klasės modelį, tau turėtų tikti. Atleisk, pigiuose automobiliuose nėra pribumbasų.

— Tu tikrai moki įsiūlyti prekę.

Beketas įėjo vidun ir uždarė duris.

— Palik duris atviras.

— Jei nori, kad visi girdėtų, apie ką mudu kalbėsimės, puiku.

Beketas vėl atidarė duris ir pagalvojo, kad galbūt geriau viską iškloti stovint, bet paskui kuo nerūpestingiau atsisėdo.

— Jei neketini pirkti automobilio, tai aš užsiėmęs.

— Taip, matau — naujausiais kaklaraiščių mados klyksmais. Aš neužtruksiu. Paskui galėsi grįžti prie to, ką veikei. Taigi vakar su Klere peržengei ribą.

— Nesuprantu, apie ką čia šneki.

— Žinau, jog ją persekioji ir nepaisai, kad ji tave atstumia. Šėmai, Klerė tavimi nesidomi.

— Tai dabar kalbi už ją?

— Kalbu už save. Ji jau viską tau pasakė, o aš sakau, kad paliktum ją ramybėje.

— Arba kas? — Semas sprigtelėjo savo atlapą. — Atėjai pagąsdinti? Manai, man tai rūpi?

— Manau, taip. Manau, turi užtektinai košės galvoje ir suprasi tai, ką pasakysiu. Tai visai nesudėtinga. Tai štai: tu stengiesi prievarta užkariauti Klerę. Ji to nenori. Privalai šitai baigti.

— Tu čia man neįsakinėsi.

Tarsi nesutikdamas Beketas pakilo nuo kėdės ir išvydo, kaip Semas krūptelėjo.

— Kloju tau faktus — Klerė nepasiekiama. Tai viskas.

— Nes tu taip sakai? Nepasiekiama, nes porą kartų su tavim pasivoliojo? — iškošė Semas, išraudęs ir supanašėjęs su savo kaklaraiščiu. — Ne tavo reikalas, jei vakar tarp mūsų su Klere įvyko mažas nesusipratimas.

Kai kurie žmonės nesikeičia, suprato Beketas. Jis net neabejojo, kad ir anuomet mokykloje aiškindamasis direktoriaus pavaduotojui Kleinui dėl savo išpuolio prieš Denį Mozerį Semas vaidino, jog tai — tik mažas nesusipratimas.

— Tai neabejotinai mano reikalas, ir kaip tik dabar apie tą tavo „mažą nesusipratimą“ Klerė pasakoja policininkams.

Semas dar labiau išraudo, o paskui išbalo.

— Ji niekada to nepadarytų.

— Semai, daugiau prie jos nesiartink. Tu gyveni ne Bunsbore, tad neturi priežasčių ten lankytis.

— Kas manaisi esąs — Bunsboro valdytojas?

— Manau, kad Klerė man reiškia daug daugiau nei tąsyk mokykloje Denis Mozeris. Ne todėl, kad jis man nepatikėtų, — lėtai ištarė Beketas. — Jis vis dar man patinka. Bet jeigu dar ką nors panašaus iškrėsi Klerei, tikrai sužinosi, kiek daug ji man reiškia.

— Dar pasigailėsi, kad man grasini.

— Aš tau negrasinu. Tačiau labai tikiuosi, kad nepriversti manęs griebtis drastiškesnių veiksmų. Beje, gražus kaklaraištis, — pridūrė Beketas ir išėjo.

Beketas gėlių Klerei nenupirko — tai būtų panašu į kapituliaciją. Jis nupirko vazoninę gėlę, nusprendęs, kad tai ne tas pat. Ir pridėjo kortelę su tekstu:

Kraujas nepralietas.

Beketas

Jokio atsiprašymo. Trumpai ir paprastai. Dabar nebėra jokios priežasties pykti, nes abu jau padarėme tai, ką privalėjome padaryti, nusprendė jis.