Нора Робертс - Visada šalia

Jis pabudo tos pačios ramios ir optimistiškos nuotaikos, išgėrė puodelį kavos, nužingsniavo į automobilių stovėjimo aikštelę, o tada išvydo savo pikapą supjaustytomis padangomis ir vairuotojo sėdyne.

17 skyrius

Beketas su broliais stypsojo gaiviame rudenio vėjelyje ir skaičiavo padarytą žalą.

— Čia ne šiaip apgadinimas, — konstatavo Raideris. — Tai įsiutusio žmogaus kerštas.

— Tą jau supratau. — Beketas spyrė į supjaustytą padangą. — Aiškiau nebūna.

— Tada taip pat supratai, kieno tai darbas.

— Nieko sudėtingo. Reikėjo iškart trinktelėti tam kalės vaikui. Suknistas bailys! Atslinko čia vidurnaktį, kad man pakenktų. Ir ką padarė? Kaip koks mokinukas supjaustė padangas ir sėdynę.

— Kai kurie žmonės paprasčiausiai nesuauga. Jie nesivysto. Semas — vienas tokių, — ramiai tarė Ovenas, bet įsiūtis pamažu užvirino ir jo balsą. — Jis nesugeba kovoti su tavim kaip suaugęs žmogus, tai ateina čia ir sugadina tavo automobilį. Tipiškas bukagalvių bailių elgesys.

— Ačiū, daktare Froidai, — sumurmėjo Beketas.

— Tiesiog sakau. Tačiau net jei ir puikiai suprantam, kad tai — Semo darbelis, nėra jokių įrodymų, nebent kas nors jį matė. Sūdąs, Beketai, tai užknisa. Dabar eik ir sumalk jam snukį.

— Pasirašau, — pritarė Raideris.

— Tačiau viskas pasikartos. Jo snukis išgis, o mane supakuos už užpuolimą.

Broliai apsigręžė, išgirdę, kaip į kiemą įsuka policijos automobilis. Ovenas padėjo ranką ant Beketui peties.

— Paklausykim, ką pasakys Čarlis.

— Sušikta dienos pradžia, — lipdamas iš automobilio, švilptelėjo Čarlis Rideris.

Aukštas, liesas policininkas apėjo apgadintą Beketo mašiną ir susikišo rankas į kišenes.

— Po galais, Bekai, kaip apmaudu.

— Ar čia oficialus Bunsboro policijos pareigūno pareiškimas?

— Tiesiog asmeniškas pastebėjimas, — įsižeidė Čarlis. — Dar pridurčiau, kad tai — velniava. Užregistruosiu įvykį. Beketai, tu juk apsidraudęs?

— Taip, taip.

Suraukęs antakius Čarlis dar kartą apėjo pikapą ir pastebėjo, kad supjaustytos ir keleivio sėdynės.

— Kadangi dėl žalos atlyginimo turėsi išsikviesti draudikus, aš nufotografuosiu įkalčius. Reikės apklausti aplink įsikūrusius žmones, galbūt rasime įvykio liudininkų. Kelintą valandą pastatei automobilį?

— Manau, apie dešimtą.

— “Vestos“ restoranas dirba iki vienuoliktos, — policininkas pasitrynė kaklą. — Gal matėte ką nors stovėjimo aikštelėje? — pasiteiravo jis, priėjęs prie brolių.

— Mačiau keletą mašinų, bet žmonių — ne. Nors... mačiau Deivo Mecnerio automobilį — dėl jo esu tikras. Deivas dirbo iki pat uždarymo.

— Apklausiu jį ir kitus vakar dirbusius. Gal ką nors sužinosime. Kelintą valandą radai savo automobilį suniokotą?

— Maždaug be penkiolikos septintą.

— Gerai. Sūrinė užsidarė maždaug tuo laiku, kai grįžai namo. — Čarlis pažvelgė į parduotuvę. — Apklausiu jos darbuotojus. Pasiteirausiu policininkų, prižiūrinčių aikštelę, ar nematė ko nors įtartina. Gal mums pasiseks.

— Čarli, juk visi žinome, kas tai padarė, — neišlaikė Raideris. — Kone visi miestelyje žino Beko mašiną ir kur kiekvieną sumautą vakarą jis ją pastato. Ir tėra vienintelis žmogus, su kuriuo jis smarkiai nesutaria.

— Manai, tai padarė Semas, nes tu susitikinėji su Klere?

— Taip, be to, vakar nuėjau į jo biurą pareikalauti, kad daugiau nepersekiotų Klerės.

Čarlis sunkiai atsiduso:

— Kodėl taip padarei?

— O ką tu darytum, jei kas nors tavo mylimą moterį erzintų, gąsdintų, grabinėtų?

— Tą patį. — Čarlis uždėjo rankas ant savo kaulėtų klubų. — Turbūt tu teisus. Tai galėjo būti vaikigalių ar kokio girto išperos darbelis, tačiau daugiau žmonių skundų negauta. Vadinasi, buvo nusitaikyta konkrečiai į tave. Neoficialiai — taip, tai tikriausiai subingalvio Semo Frimonto darbelis. Bet jei niekas nepatvirtins matęs Semą pjaustantį, tą įrodyti bus velniškai sunku.

— Gal jis paliko pirštų atspaudų?

Čarlis kreivai nužvelgė Beketą.

— Kaipgi, o dar jis turbūt nusispjovė ant padangų ir paliko savo DNR. Klausyk, Beketai, jei tai būtų Bunsboro jurisdikcija, Semą mes jau būtume uždarę. Padarysiu viską, ką galėsiu, kad šis reikalas pajudėtų. Pats nueisiu pasikalbėti su Frimontu. Bet sakau tau tiesiai šviesiai — tikimybė įrodyti tiesą šiuo atveju velniškai maža.

— Jau supratau.

— Dabar nufotografuosiu, surašysiu tavo pareiškimą ir užpildysiu dokumentus. Paklausinėsiu žmonių ir truputį bakstelsiu Frimontą.

— Dėkui. Gal visą įsiūtį Semas dabar nukreipė į mane ir paliks Klerę ramybėje. Vis šis tas.

— Padaryk mums visiems paslaugą — daugiau nesikabinėk prie Semo, — įspėjo Čarlis ir paplekšnojo Beketui per petį. — Jei pamatysi jį slankiojantį čia ar netoli Klerės namų — paskambink man, ir aš viską sutvarkysiu. Dabar skambink savo draudimo agentui ir pasakyk mano pavardę. Pasirūpinsiu, kad jie gautų policijos raporto kopiją.

Neturėdamas didelio pasirinkimo, Beketas parašė oficialų pareiškimą. Kai su draudikais baigė tvarkyti reikalus ir plyštančia iš skausmo galva pagaliau grįžo į svečių namus, visa brigada jau aptarinėjo tą vandalo išpuolį. Beketas sulaukė užuojautos, teisėto piktinimosi ir galybės patarimų. Apmaudui numalšinti jis stvėrė savo įrankius ir kibo į darbą. Kiekvieną kartą kaldamas vinį įsivaizduodavo, kad smūgiuoja į subingalvio Frimonto marmūzę. Pykčio šitai nenumaldė, visgi jis pasijuto šiek tiek geriau.

Kai į patalpas įpuolė susinervinusi Klerė, Beketas pasijuto dar geriau. Atlėkusi laiptais, ji buvo visa išraudusi, sunkiai alsavo ir kunkuliavo pykčiu.

Ir Beketas sužinojo apie Klerę dar kai ką naujo. Pasirodo, įsiutusios Klerės akys būna žalios kaip katės.

— Dar ryte apie tai išgirdau, bet vis negalėjau ištrūkti iš darbo. Pirmiausia nuėjau apžiūrėti tavo pikapą. Juk žinai, kad tai — to šlykštaus subingalvio Semo darbas. Po galais, dabar jau aš noriu jį sumušti!

— Norėčiau pamatyti. Nusileidęs nuo kopėčių Beketas pajuto, kad grįžta šypsena.

— Nejuokinga, Beketai.

— Ne, nejuokinga. Bet juk ten — tik guma ir dažai.

— Ne tai svarbiausia, — nusisuko Klerė.

— Ne, bet stebiuosi, kad Semas būtent taip nusprendė man atkeršyti. Jei dabar dėl to nervinčiausi, tai tik pamalonintų jo savimeilę.

— Tas sumautas šunsnukis...

— Klere, tu niekada nesikeiki, o štai dabar pratrukai. Mano savimeilė labai pamaloninta.

— Semas taip pasielgė tik todėl, kad nuėjai į jo biurą ir jį prispaudei.

— Taip, ir ką?

— Tu neprivalėjai to daryti.

— Privalėjau, Klere.

— Jau tie vyrai... — Klerė nuleido rankas ir ėmė sukti ratu kambaryje. — Vyrai, vyrai, vyrai... Numanau, kad dabar vėl ketini pas jį eiti ir taip dar labiau įkaitinti padėtį.

Beketas pasvarstė.

— Leisiu tau mane atkalbėti. — Klerei atsisukus, Beketas nusišypsojo. — Manau, tai paglostytų jo savimeilę.

— Tu rimtai?

— Mėgavausi įsivaizduodamas, kaip apstulbusių bendradarbių bei pašiurpusių klientų akivaizdoje čiumpu Semą už pakarpos ir velku žeme per visą automobilių salono aikštelę. Moterys alpsta iš siaubo, o Semas maldauja pasigailėti. Mielas vaizdelis.

— Jau tie vyrai... — pakartojo Klerė. — Tie patys berniūkščiai, tik didesnio dydžio drabužiais.

— Galbūt. Bet jei būčiau įgyvendinęs savo viziją, tai atėjęs už mane sumokėti užstatą Ovenas nusišaipytų: „Juk aš taip ir sakiau.“ Šįkart neleisiu Ovenui patirti pasitenkinimo.