Нора Робертс - Visada šalia

Mažesnis šuniukas uždėjo letenėles Klerei ant kelio ir liūdnai į ją pasižiūrėjo. Iš moters lūpų išsprūdęs ilgas atodūsis išdavė, kad ji kapituliavo.

— Vaikai išsikraustys iš proto. O Dieve, jei laikysim, jiems reikės ėdalo, žaislų, dresavimo reikmenų... o man — psichoanalitiko paslaugų.

— Viskas, ko jiems reikia, guli mano automobilyje: ėdalas, indeliai, guoliai, žaislai. Taip pat jie turi antkaklius ir pasaitėlius.

— Tu tikrai sugebi šantažuoti. Tai, sakai, jie išmokyti neteršti namuose?

— Taip, — atsakė Beketas, nusprendęs neminėti, kad neseniai vienas šuniukas apšlapino jo batus. — Galbūt porą kartų jie ir nusižengs, kol pripras prie naujos vietos.

— O ką reikės daryti, kai lauke atšals? Aš dirbsiu knygyne, berniukai — mokykloje. Suniukai turės gyventi kieme.

— Sukalsime jiems būdas.

— Tikrai?

— Žinoma. Bus smagu.

— Ak, Beketai... — Klerė prisiglaudė prie šuniukų. — O kokie jų vardai?

— Šaunsis ir Aristotelis.

— Turbūt juokauji?

— Bijau, kad ne. Jie tikrai trokšta kitų vardų.

— Ir kas juos galėtų dėl to kaltinti? — nusijuokė Klerė, kai mažesnis šunytis sulojo į didesniojo ausį. — Tikiuosi, neteks gailėtis.

— Bus puiku. Rūpinimasis augintiniais ugdys berniukų atsakomybę.

— Tiesa, — sutiko Klerė, stebėdama du besiritinėjančius kamuoliukus. — Sakai, pradžioje namuose jie gali pridaryti...

Beketas pasilenkė per šuniukus ir ją pabučiavo.

— Ačiū, mamyte.

— Pričiupai mane jau ties tuo „jie broliai“. Tikriausiai tai mano silpnybė. Tikėkimės, kad ir mano tėvai ją turi. Penktadienį berniukai pas juos nakvos.

— Tikrai?

— Taip. Iš tiesų tai jie norėtų, kad mes apskritai pas juos persikraustytume.

— Jie jaudinasi dėl tavęs.

— Privalau jiems kiekvieną vakarą paskambinti, užtikrinti, kad užsirakinau duris ir taip toliau. Išsisukau nuo nakvojimo pas juos šeštadienį, pameluodama, kad einu su tavim į pasimatymą.

— Pasistengsiu, kad tai taptų tiesa.

— Puiku. Užeisiu pas tave apie septintą.

— Tu mane pasiimsi? Kur eisime?

— Sužinosi šeštadienio vakarą, — mįslingai nusišypsojo Klerė ir pažvelgė į šuniukus, uostinėjančius kampus. — Jie ne vieninteliai, mokantys šantažuoti. O dabar, — Klerė atsistojo, — turėsi sugalvoti, kur palikti šuniukus, kol vaikai grįš iš mokyklos. Tada atvežk šiuos mažylius pas mus su visais priedais.

— Gal dar ir picą? Numanau, kad visi namuose bus taip pasinėrę į žaidimus, kad apie valgio gaminimą visiškai pamirš.

— Suniukai ir pica? Vaikai bus devintam danguj.

Beketas nebuvo pagalvojęs apie riziką vežti šuniukus kartu su pica, bet greitai suprato, kad aktyvius smalsuolius būtina atskirti nuo maisto. Vyras picos dėžutę padėjo pikapo gale ir dar kiek sugaišo vesdamas šuniukus atgal, kai tie pasileido į skirtingas puses. Bet visas vargas atsipirko tą pačią akimirką, vos tik Merfis atidarė duris.

Kai abu šunyčiai draugiškai jį puolė, išplėtęs akis vaikas tik žioptelėjo. Pliumptelėjęs ant žemės, pradėjo kvatoti, kai šokinėdami šuniukai kaip pašėlę ėmė jį laižyti.

— Beketas atsivedė šuniukus! — sušuko jis ridinėdamasis kartu ir bandydamas apkabinti.

Broliai kaip kulkos šovė iš žaidimų kambario, ir tada užvirė pats mieliausias Beketo akiai chaosas. Šuniukai bėgiojo, šokinėjo, lojo. Vaikai juos vaikėsi, šūkčiojo ir vertėsi kūliais.

Išbėgusi iš virtuvės Klerė užsidėjo rankas ant klubų ir pradėjusi kraipyti galvą prašė taip garsiai nešūkauti. O tada, viską supratusi, tik įsispoksojo į Beketą.

Vaikai ir šuniukai griuvinėjo vienas per kitą ir ritinėjosi prie kojų, o Beketas plačiai šypsojosi, stovėjo prasižergęs, kad berniukai ir šunys galėtų laisvai pralįsti tarp kojų. Kai vienas šuniukų nusprendė išbandyti savo dantukų tvirtumą ir krimstelėjo Beketo batą, jis tik nusikvatojo ir bakstelėjo paragindamas šuniuką.

Jam pažvelgus į Klerę, ši pajuto iš jo mėlynų, pilnų džiugesio akių sklindančią begalinę šilumą.

Gal ji ir buvo suabejojusi jų santykiais, todėl visą tą laiką stengėsi elgtis atsargiai. Tačiau čia buvo finišo tiesioji — akimirka, kai ji be menkiausios abejonės suvokė mylinti Beketą. Ir gan nesunkiai galėjo įsivaizduoti save šalia jo po mėnesio, metų ir amžinai.

Šis suvokimas į širdį įliejo lašelį panikos, bet meilė joje dabar skambėjo taip stipriai, kaip ir vaikų juokas.

Viskas, pagalvojo Klerė.

— Mamyte, mamyte, ar matei? — Liamas čiupo į glėbį lekuojantį šuniuką, kurio liežuvis buvo taip išsikišęs, kad atrodė, jog jis šypsosi. — Beketas atsivedė šuniukus.

— Mes jiems patinkame. — Haris sukinėjo veiduką į kairę ir dešinę, kitam šuniukui vis stengiantis jį palaižyti. — Mes jiems tikrai labai patinkame.

— Ateik čia, — pašaukė Merfis ir ištiesė rankas į šuniuką Hario glėby. — Kokie jie mieli, švelnūs ir visai nesmirda. Mamyte, gal galime laikyti šuniuką? Prašau, mamyte?

— Ką, dar vieną? — Klerė išplėtė akis, vaidindama apstulbusią. — Ar jums neužtenka dviejų?

— Kokių dviejų?

— Šitų dviejų.

Ir štai dar viena akimirka, pagalvojo ji. Akimirka, kai ji pasakė sau, jog visai nesvarbu, kad ir kiek kartų teks valyti šuniukų pridergtas vietas, lipti iš šiltos lovos ir išleisti juos į lauką, — tai bus tik mažytė kaina už tai, kad dabar savo mažylio veidelyje gali matyti tokį spinduliuojantį džiaugsmą.

— Jie — mūsų?! — sušuko Merfis.

— Paklausk Beketo. Tai jis išgelbėjo juos ir įkalbėjo mane pasilikti.

Trys veidukai sutartinai atsisuko į Beketą.

— Tu juos išgelbėjai dėl mūsų? Kad mes juos pasiliktume?

— Na, taip, nes jie broliai.

— Kaip ir mes! — sušuko Liamas.

— Taip, ir jiems reikia jaukių namų bei gerų draugų, kurie šuneliais rūpintųsi, maitintų, žaistų su jais ir mylėtų.

— Aš juos myliu, — prisipažino Merfis ir prišliaužė apkabinti Beketo koją. — Tikrai tikrai myliu.

— Meilė reikalauja ir atsakomybės, — paaiškino Beketas pritūpdamas. — Netgi kai esi pavargęs ar užsiėmęs. Pažadėk, kad visada duosi šuniukams paėsti ir gerti, vedžiosi ir žaisi su jais. Ar esi tam pasirengęs?

— Pažadu.

— Na, manau, tada galite juos pasilikti.

— Tai pati geriausia diena mano gyvenime. Ačiū, — padėkojo Liamas ir apsikabino Beketą, o paskui Klerę. — Mamyte, mes laikysime šuniukus.

— Tai tu juos išgelbėjai dėl mūsų, — pakartojo Haris ir apdovanojo Beketą angeliška šypsena. — Mes tikrai visada jais rūpinsimės.

— Tikiuosi.

— Gal išveskite juos į kiemą, kad susipažintų su aplinka? — pasiūlė Klerė.

— Eime su mumis. — Merfis įsikibo Beketui į ranką. — Išvesime juos į kiemą. O kokie jų vardai?

— Ne kažin kokie, todėl sugalvokite naujus. Mano automobilyje dar guli daugybė jiems skirtų daikčiukų. Kai pasivaikščiosime, atnešiu juos į namus.

— Padėsiu tau atnešti, — prišoko Haris.

— Gerai, pagalba man praverstų.

Liamas su Merfiu bėgo prieky, kviesdami šuniukus ir jau taikydami jiems visokius vardus, o Haris nusitvėrė Beketo rankos.

Klerė stovėjo spinduliuodama meile ir pamačiusi ant grindų šuniukų plaukų bei šlapimo balučių pagalvojo — taip, tai tik nedidelė kaina.

18 skyrius

— Du šunys? — aiktelėjo Eiverė, dovanų parduotuvės atidarymo šventei dėliodama ant lėkštės sūrio gabaliukus. — Negi čia ta pati konservatyvioji Klerė? Negaliu patikėti, kad taip spontaniškai pakeitei gyvenimą.