Нора Робертс - Visada šalia

— Aš irgi. Dar vakar rytą teturėjau pažadinti vaikus į mokyklą, juos pamaitinti, sudėti priešpiečius ir duoti smulkiųjų. Šįryt, kai tris vaikus ir du šunis radau susigrūdusius Merfio lovoje, privalėjau juos išversti iš patalo, nes jie rimtai manė neisią į mokyklą, o prižiūrėsią šuniukus. Ir visa tai po to, kai naktį du kartus kėliausi išvesti juos į lauką.

— Vėliau nereikės.

— Tikiuosi. Tada dar reikėjo pasirūpinti, kad jie atsigertų ir paėstų, paskui juos išleisti laukan, įleisti ir vėl išleisti. Tada pasijutau kalta, kad paliekam juos vienus kieme, todėl dar kelis kartus atbėgau iš knygyno pažiūrėti, kaip jie laikosi. Dabar, kol grįšiu namo ruoštis atidarymui, su jais tvarkysis Meisė. Tikriausiai reikėtų vėl nubėgti ir pažiūrėti, kaip jie laikosi.

— Viskas jiems bus gerai. Vaikai ir šunys — natūrali sąjunga. Nekantrauju juos pamatyti. Kokie, sakei, jų vardai?

— Manau, po daugybės diskusijų ir ginčų nusprendėme, kad Benas ir Jodą, kaip iš „Žvaigždžių karų".

— Žavinga.

— Atleiskite, kad vėluoju. Gavom užsakytus įrenginius. O tu čia apsivertusi darbais, — kreipėsi į Eiverę į virtuvę įskubėjusi Hopė.

— Per atidarymą bus sausakimša. Apžiūrėdami meno dirbinius, žmonės norės šio to pakramsnoti, o kol dar neatidarė parduotuvės, visi sugužėjo pas mane papietauti.

— Ranka ranką plauna. Tai kuo galiu padėti?

— Manau, galime nešti padėklus. Madlena jau laukia parduotuvėje.

Paėmusios padėklus jos pasuko pro galinį išėjimą.

— Negaliu patikėti, kad jau greitai lapkritis. — Hopė pasitaisė plaukus, kuriuos šiek tiek sutaršė nestiprus vakaro vėjelis. — Vis dar jaučiuosi kaip ką tik atvykusi.

— Spalį baigsime su trenksmu ir Helovino pokštų vakaru, — priminėjai Eiverė.

— Paskui bus dar vienas trenksmas — Padėkos diena, o tada — Kalėdos.

— Oi, tik nesakyk „Kalėdos“, — Klerė trumpam užsimerkė. — Iki jų privalau tiek daug visko nuveikti...

— O tada — Naujieji metai, — tęsė Hopė, — ir mes gyvensime svečių namų atidarymo nuotaikomis. Kiemo tvarkymo ir plytelių klojimo darbai tikrai pasistūmėjo. Užeik pasižvalgyti. Gal spėsim dar prieš atidarymą?

— Kaip dailu, — Klerė žvilgtelėjo į dovanų parduotuvėlės parijų. — Tai pažadina norą ką nors panašaus įsirengti ir namuose.

— Tai kodėl neįsirengi? — pasiteiravo Eiverė.

— Nedidelė smulkmena — pinigai. — Klerė luktelėjo, kol Eiverė su padėklais rankose išlaviravo atidaryti galines duris. — Bet jau galvoju pradėti taupyti parijui.

Joms atėjus, savo kaštoninius plaukus išsidžiovinusi Madlena lakstė pirmyn atgal, siūbuodama auskarais.

— Sveikos. Oi, Eivere, kaip gražiai atrodo užkandžiai. Aš tokia susijaudinusi. Mano mergaitės ten. Padės viską sudėlioti, kur nurodžiau.

— Madlena, — giliai įkvėpė Klerė. — Kaip gardžiai kvepia.

— Ten, tarp žvakių ir difuzorių, — Bunsboro svečių namų skiriamasis ženklas. Pristatysime „Margaritos ir Persio" granatų kvapą. Sėkmė garantuota.

— Oi, toks kvapas vilioja jau vien apie jį pagalvojus. — Klerė stabtelėjo virtuvės kampe. — Kaip apgalvotai įrengta. Dabar užsimaniau atnaujinti savo virtuvę. Tik pažvelkite, koks dailus šis ąsotis ir dubenys. Per atostogas ketinu nusiaubti parduotuves.

Moterys perėjo parduotuvėlę, apžiūrinėdamos eksponuojamus juvelyrinius dirbinius, ryškių spalvų paveikslus, blizgančius keramikos gaminius.

— Madlena, puikiai padirbėjai.

— Noriu šito, — ištarė Hopė, stovėdama priešais paveikslą, kuriame žydro dangaus fone prie svajingai tyvuliuojančio ežero žydėjo vyšnios. — Noriu pasikabinti jį savo kambaryje ir kiekvieną dieną matyti pavasarį.

— Tikrai gražus, — sutiko Eiverė ir pažiūrėjusi į Klerę linktelėjo. — Nupirkta. Mudvi su Klere dovanojame jį tau įkurtuvių proga.

— Nejaugi? Kaip šaunu. Mielai priimsiu, — Hopė apkabino drauges. — Jūs pačios geriausios.

— Ar jau galiu pažymėti kortelėje, kad paveikslas parduotas? — pasiteiravo Madlena.

— Tikrai taip, — nusišypsojo Klerė.

— Pirmoji parduota prekė. Ir ją nupirkau ne aš, mano mergaitės, Džastina ar Kerolė. Ponios, tai verslo pradžia.

— O ką dar galėtume čia daryti, jei ne pirkti? — šyptelėjo Eiverė.

— Aš jau beveik pasirengusi atidarymui. Susijaudinusi, nervinga, bet pasirengusi.

Eiverė žvilgtelėjo į laikrodį.

— Dėl visa ko grįšime po dvidešimties minučių. Jei ko prireiks, skambink į mobilųjį. O dabar eime į svečių namus — Hopė aprodys, ką tokio stebuklingo jie ten nuveikė.

— Mano galvoje kirba visas sąrašas daiktų, kuriuos dar reikės nupirkti svečių namams, — tarė po lentynas žvalgydamasi Hopė, nors Eiverė jau laukė atvėrusi duris. — Rytoj grįšiu su užrašų knygele. Matai tą bambukinį dubenį? Tobulai tiks virtuvėje.

Joms priėjus svečių namus, Hopė išsitraukė raktus.

— Duris turėtų baigti kitą savaitę. Noriu pamatyti tuos tikmedžio suolus, kuriuos Džastina nupirko balkonui.

Kai įėjo vidun, Hopė užrakino duris.

— Eime viršun. „Niko ir Noros“ 9numeryje jau baigtos kloti plytelės. Turite jas pamatyti. Brigadai baigus darbą, aš kiekvieną vakarą ateinu apžiūrėti, kas padaryta. Žinau, kad tikrina ir Beketas, bet jaučiuosi ir aš privalanti tą padaryti.

— Ar kada?.. — Klerė linktelėjo į „Elizabetos ir Darsio“ numerį.

— Kartais užuodžiu magnolijas arba girdžiu beldimą. Bet, manau, ji manęs truputį drovisi. Tik pažvelkite. Argi ne nuostabu?

Galinė siena nuo grindų iki lubų mirguliavo jūros žydrumo plytelėmis, kurios sukūrė stulbinamą kontrastą šokoladinėms grindims. Didelės plytelės, primenančios dryžių raštą, kitoms sienoms suteikė rafinuotumo.

— Niekada nesugalvočiau derinti tokių spalvų, — prisipažino Klerė. — Kaip dailu, elegantiška, modernu, originalu.

— Būtent. O koks fantastiškas apšvietimas. Virš lovos — krištolinis sietynas, prie veidrodžio — krištolinės žvakidės.

— Prisiekiu, kiekvieną dieną vis labiau ir labiau įsimyliu šią vietą, — prisipažino Hopė ir pridėjo prie širdies ranką.

— O aš įsimylėjau Beketą, — nusikvatojo Klerė ir draugės tuoj pat atsisuko. — Oi, atskleidžiau paslaptį.

— Ar tai tikra meilė? — paklausė Eiverė. — Toji, iš didžiosios M?

— Ta pati, — patvirtindama Klerė kaip ir Hopė pridėjo ranką prie širdies. — Tikrai nesitikėjau kada nors gyvenime vėl įsimylėti. Turbūt taip buvo todėl, kad netikėjau, jog antrąkart gyvenime mane gali aplankyti tas beprotiškai stiprus jausmas. Ne, tai ne tas pat kaip su Klintu ir nemanau, kad tai galėtų ar turėtų pasikartoti. Bet ši meilė tokia pat gili ir tikra. Negaliu patikėti, kad esu tokia laiminga.

— Tu su Beketu? — sumirksėjo Eiverė. — Didžioji meilė...

— Dėl Beketo tai nežinau. Jo meilė tikriausiai iš mažosios M.

— Klere, jis įsimylėjęs tave jau visą amžinybę.

— Tai visai kas kita. Bet ir meilė iš mažosios m nepaprastai puiku. Nieko daugiau iš Beketo man ir nereikia — nei pažadų, nei įsipareigojimų. Kaip ir sakiau, šįkart viskas kitaip. Dabar išmanau apie gyvenimą kur kas daugiau nei tada, šešiolikos. Ir dabar turiu kuo rizikuoti.

— Bei pasiūlyti, — pridūrė Hopė.

— Taip, tiesa. Bet meilė reikalauja atsakomybės, — Klerė pakartojo vakarykščius Beketo žodžius. — Moteris, trys vaikai, o dabar dar ir du šunys. Labai daug darbo. Aš laiminga ir patenkinta dėl to, kaip viskas klostosi. Laiminga ir dėkinga likimui, kad vėl galiu patirti meilę. Laiminga žinodama, kad apskritai galiu ją jausti.