Нора Робертс: Visada šalia

— Pasak kitų gandų, jis irgi vienas mėgstamiausių Beketo valgių. Kai turiu laiko, man patinka kepti pyragus.

— Klere, tikriausiai paaukojai tam visą dieną. Viskas tiesiog... Oho.

— Tu vedeisi mane pietauti, vedeisi mano vaikus, padovanojai jiems šuniukus, įrengei jutiklinius šviestuvus mano namuose. Beketai, juk skyrei mums visą savo laiką ir dėmesį. Norėjau ir aš bent kuo nors tau atsilyginti.

Tai Beketą nustebino ir pribloškė.

— Tai turbūt pats gražiausias dalykas, kokį tik man yra kas nors padaręs.

— Nežinau, bet man patiko gaminti. Tai ar įpilsi vyno?

— Žinoma.

Beketas išėjo iš virtuvės ir išvydo, kad Hopė su Eivere jo kuklų atlenkiamąjį stalą jau pavertė prašmatniu staliuku dviem su žvakėmis ir gėlėmis. Iš grotuvo sklido tyli muzika.

Vyras pripylė dvi taures vyno ir nunešė į virtuvę, kur Klerė ant padėklo jau dėliojo alyvuoges.

— Kaip viskas įspūdinga. Tavo draugės tikrai nematomos ar jau išėjo?

— Dabar čia tik tu ir aš. — Klere paėmė taurę ir susidaužė su Beketu. — Išgerkim už mudviejų vakarą.

— Geriau net negalėčiau sugalvoti. Klere, ačiū.

— Beketai, prašom, — prisiglaudusi tarstelėjo Klerė.

Buvo beprotiškai gera paprasčiausiai sėdėti šalia Klerės ir kalbėtis prie vyno taurės bei viliojančių užkandžių. Visus dienos sunkumus atpirko akimirka, kai jiedu prisėdo prie stalo ir jis atsikando pirmąjį troškintos jautienos kąsnį.

— Neabejotinai prilygsta gamintam mano mamos.

— Palyginau savo receptą su josios — jie gan panašūs. Privalėjau pagaminti gardžiai, — pridūrė Klerė, — kad nenusimintum, jog mes niekur neisim.

— Klere, šiandien laiptais užtempiau gal pusę tonos visokiausių vonios detalių. Kai grįžau namo, jaučiausi kaip aštuoniasdešimtmetis, pervažiuotas traktoriaus. Troškinta jautiena ir obuolių pyragas namuose? Tai kaip Kalėdos.

— Girdėjau, kaip sunkiai šiandien dirbai. Bent sekmadienį galėtum pailsėti.

— Paprastai taip ir būna, bet dabar privalome baigti įrengti vonios kambarius, kad nuo pirmadienio ten galėtų darbuotis santechnikai.

— Viskas vis realiau, ar ne? Kalbu ne tik apie pastatą, nors ir jis nuostabus. Viskas pamažu Įgauna formą ir funkciją. Kuo aiškiausiai prisimenu, kaip knygyne pakabinome lentynas, įrengėme prekystalį ir atidarėme pirmas knygų dėžes. Tada pagaliau iš tiesų suvokiau, kad tai — knygynas. Ir jis — mano.

— Dažniausiai svečių namuose tiek daug visko vyksta, kad tik ką nors baigęs, jau karštligiškai mąstai, ko imtis toliau. Bet būna akimirkų, kai stabteli ir suvoki, kad viskas jau gan realu. — Beketas vėl pripildė Klerės taurę, tada savo. — O dabar čia su tavimi tenoriu mėgautis šia akimirka. Pasakyk, kad šiąnakt pasiliksi pas mane?

— Maniau, jau nepaprašysi, — nusišypsojo Klerė.

19 skyrius

Beketas dar būtų mielai užtrukęs prie pyrago, bet Klerė primygtinai norėjo nukraustyti stalą. Supratęs, kad šįkart vadovauja ji, vyras nė nesistengė perkalbėti. Skambant muzikai ir lengvai besiliejant pokalbiui, Beketas mėgavosi stebėdamas, kaip moteris darbuojasi virtuvėje.

— Klere, tai buvo neįtikėtinai puiki staigmena.

— Tikriausiai neprilygsta dviem šuniukams, bet vis tiek neblogai, — šyptelėjo moteris. — O man buvo malonu praleisti vakarą, kuriame svarbiausia ne superherojų kostiumai ir saldainiai. Bet dabar iki pat Kalėdų berniukai svaičios apie Kalėdų Senelį.

— Jie vis dar juo tiki?

— Manau, Haris jau nebe, bet apsimetinėja, kad tiki. Jie jau pateikė dovanų sąrašus. Surašė visus žaislus, kuriuos tik matė reklamuojamus per televizorių.

— Prisimenu, dariau tą patį. Seni geri laikai.

— Liamas nori lėlės Barbės, — nusišypsojo Klerė.

— Berniukai norės panaudoti ją kaip įkaitę, auką arba nekaltą liudininkę.

— Kaip tik taip ir pagalvojau, tik man neatėjo į galvą liudininkės variantas, — tarė Klerė, čiupusi indų pašluostę. — Vyrai išties yra berniukai, tik vilkintys didesniais drabužiais.

— Nupirk Liamui Barbę su automobiliu. Ji išvažiuos pasivažinėti, o berniukai suorganizuos pagrobimą. Bus šaunu.

— Mes žaisdavome su Mike Pūkuotuku ir dėžute su iššokančia figūrėle.

— Laikai keičiasi, — neabejojo Beketas.

— Tai jau taip... Tik pagalvok, kitais metais tu jau dekoruosi svečių namus.

— Reikės pasistengti.

— Šventėms galėtum papuošti koridorius ir surengti ekskursiją, — pasiūlė Klerė.

— Hmm... Gal ir nebloga mintis.

— Žinau, žmonės dega iš nekantrumo, norėdami pamatyti, kaip ten viskas įrengta. Kai viskas bus baigta, suorganizuok ekskursiją. Hopė tikrai puikiai išmano šiuos dalykus ir tau pagelbės. Kaip ir mudvi su Eivere. Pagalvok, kokia puiki bus reklama dar prieš atidarant svečių namus.

— Aptarsiu tai su savo šeima, — prižadėjo Beketas, bet jau galėjo įsivaizduoti, kaip patenkinta mama pritaria.

— O aš mąstau, kad knygynas galėtų veikti ir šeštadieniais. Kai atidarysite svečių namus, galbūt dalis jų klientų užsuks ir pas mane? Tai padėtų mano verslui dar labiau suklestėti. Gerai, išpilk likusį vyną, o aš einu atsišviežinti.

Kaip gerai, kad susirinkau nešvarius drabužius ir šlapius rankšluosčius, pamanė Beketas.

Vyras išpilstė vyną ir pasiėmęs taurę nuėjo prie lango. Klerė tikriausiai teisi dėl papuošimų, ekskursijos ir netgi dėl knygyno darbo šeštadienį. Visiems daugiau darbo, bet tai — tik į gera. Beketas žvilgtelėjo į iš tolo šviečiančius svečių namus ir įsivaizdavo, kaip jie atrodys papuošti šventiniu laikotarpiu.

Tikrai bus verta.

Vos daugiau nei prieš metus tas pastatas dunksojo tamsoje, o štai dabar šviečia. O kai pakabins šviesų ir girliandų dekoracijas, jis tiesiog mirguliuos.

Nuostabu, kiek visko gali nutikti vos per metus.

Klerė su juo, čia. Ir Beketas puikiai įsivaizdavo juos drauge ir kitais metais. Tiksliau, jis negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

— Beketai, ar gali trumpam ateiti?

Velnias, nejau jis pamiršo paslėpti kokius nors daiktus? Jei taip, tai jie tikriausiai sutrikdė Klerę, todėl skubėdamas vyras pagriebė ir antrą vyno taurę.

— Neturėjau daug laiko... — priėjęs prie miegamojo durų, Beketas staiga nutilo, tarsi prarijęs liežuvį.

Klerė žvakių šviesoje.

Ji išdėliojo žvakes visame kambaryje ir pamerkė gardžiai kvepiančių gėlių, kad sukurtų malonią romantišką atmosferą. Ant lovos jaukiai pūpsojo pagalvių krūva, o atverstas patalas viliojo atsigulti. Tame tūkstančius svajonių gimdančiame apšvietime išryškėjo Klerės kūnas — subtilūs figūros linkiai ir lygi oda, o jos ilgi palaidi plaukai krito ant nuogų pečių, kaip auksas spindėdami žvakių šviesoje.

Beketas tiksliai nežinojo, kaip moterys vadina tai, ką Klerė dėvėjo. Korsetas skambėjo pernelyg kasdieniškai ir nuvalkiotai. Jis pavadino tai „Žaibiška pagunda“.

— Tikiuosi, neprieštarausi?

— Tu gniauži kvapą.

— Tikėjausi užgniaužti. Ateik pas mane, Beketai, ir užgniaužk man kvapą.

Beketas pastatė taures ir priėjo prie Klerės. Pirštų galiukais perbraukė per jos nuogus pečius, nugarą, rankas....

— Nupirksiu tavo vaikams visą šunų veisyklą.

Klerė nusijuokė, ir vyras tą pačią akimirką įsisiurbė į lūpas, užgniauždamas jai kvapą.

Ji be galo troško pažinti šią nepaprastą absoliutaus kūno ir sielos susitelkimo akimirką. Tą įstabią akimirką, kurioje šuolininkas stovi ant stataus skardžio prieš šokimą ir, užvaldytas pojūčių bei troškimų, nebepaiso jokio pavojaus.