Нора Робертс - Visada šalia

— Tai tu man padėsi rinkti ar ne?

— Tuoj ateisiu, — pažadėjo Klerė.

— Ūkininkas Merfis užaugino daugiau bazilikų ir pomidorų, nei mes abi galėsime suvartoti per trejus metus. Tavo namai bus užversti derliumi, — įspėjo mama.

— Tada geriau jau eisiu.

— Aš irgi netrukus prisidėsiu.

Roza dar kelias minutes pastovėjo prie lango, stebėdama, kaip jos vyras paduoda dukrai sodo pirštines ir žirkles, o vaikaičiai šėlsta lauke su rudais šuniukais.

Jos duktė tikrai laiminga — tą Roza galėjo patvirtinti. Ir įsimylėjusi — tai irgi aiškiai matė. Roza gerai pažįsta savo mergaitę. Pernelyg gerai, kad žinotų, jog Klerė visada kuria ateities planus — nesvarbu, prisipažino ji tą ar ne.

Pirmadienį Beketas dėkojo Dievui, kad nereikės vėl tempti ko nors sunkaus į viršų, ir didžiąją dienos dalį praleido su teptuku ir pjūklu rankose. Kai baigė, buvo beveik penkios.

— Vaikinai, liksite dėl Helovino išdaigų? — pasiteiravo jis brolių.

— Aš tai liksiu, — atsakė Ovenas. — Prie svečių namų įėjimo Hopė ketina dalinti saldainius.

— Tai kad mes dar neatsidarę.

Ovenas pamerkė akį.

— Ji dalins „Milk Duds“ ir „Butterfingers“.

— “Butterfingers“? — perklausė Raideris. — Na, gal šiek tiek pabūsiu ir pažiūrėsiu, kaip viskas eisis. Po velnių, ką darai?

— Deduosi savo apsiaustą, — pasakė Beketas, ant pečių segdamasis ryškų raudoną audeklą. Jis užsidėjo suvirintojo akinius, darbines pirštines ir padavė Ovenui izoliacijos ritinėlį. — Ant mano marškinių nugaros padaryk iš jos didelį X ženklą. Pasistenk per vidurį.

— Po galais, ir koks gi čia personažas? — vyptelėjo Raideris.

Beketas pasuko smakrą ir apžiūrėjo Oveno darbą.

— Aš — Dailidė X. Greitesnis už meistriškiausią pjūklą, galingesnis už vinių šaudyklę. Kovoju už tiesą, teisingumą ir lygius kampus.

— Tai idiotiška.

— Lažinuosi, kad vaikai taip nemanys. Ir lažinuosi, kad aš gausiu daugiau saldainių nei tu.

— Nebent iš gailesčio! — šūktelėjo Raideris nueinančiam broliui.

„Vesta“ šurmuliavo. Kone visų lankytojų ketinimai buvo tokie patys — nusipirkti picos ir traukti į pagrindinę gatvę. Beketas pastebėjo Eiverę — užsidėjusi ilgą šviesių plaukų peruką, ji minkė tešlą, o ją stebėjo didžiulė superherojų, princesių ir vampyrų minia.

— Tu Hana Montana? — priėjęs pasidomėjo jis.

Eiverė išsitraukė kočėlą.

— Ne, aš Bafi — vampyrų žudikė.

— Žavinga.

— Nelabai, jei esi vampyras.

Pralinksmintas Beketas ėmė žvalgytis po tuntą superherojų, akimis ieškodamas Klerės su vaikais. Netrukus jis atpažino ją, pasipuošusią baltu pankišku peruku, apsitempusią juodu sijonėliu ir ilgaauliais batais. Velniškai puikiai pasistengė, pagalvojo jis.

— Atleiskite, ponia, ieškau trijų berniukų, — pasakė jis priėjęs ir rodydamas ranka. — Maždaug tokio ūgio. Juos vadina Hariu, Liamu ir Merfiu.

— Atleiskite, nemačiau jų, — atsakė Klerė. — Aš — Audra, o čia — mano draugai ir bendradarbiai: Ernis, Geležinis Žmogus ir Vulkanas.

— Malonu susipažinti. Aš esu Dailidė X.

— Tu Beketas! — sušuko Merfis, pašokęs iš savo vietos ir rodydamas pirštuku.

— Dieną aš esu Beketas — puikus architektas ir gražiausias miestelio vyras, bet naktį, kai gatvėse pasirodo niekšeliai, aš esu Dailidė X — Bunsboro ir jo apylinkių gynėjas.

— Tai tu turi supergalių?

— Turiu be galo aštrų protą, esu judrus kaip katė ir stiprus kaip jautis.

Ištiesęs rankas Beketas čiupo už pažastų mažąjį Vulkaną ir užsikėlė ant pečių.

— Čia mes, — pasilenkęs jam į ausį sušnibždėjo Merfis. — Merfis, Haris, Liamas ir mamytė.

— Pala, pala... — Beketas nusikėlė Merfį ir atsuko jį veidu į save. — Tai tu nori pasakyti, kad visą laiką buvai Vulkanas ir man to nesakei?

— Esu juo tik per Heloviną, — paaiškino Merfis nusiimdamas savo kaukę. — Matai?

— Eik tu sau, tikrai? — Beketas stvėrė Merfį į glėbį ir suspaudė. — Tu tikrai mane apmulkinai. O, pačiu laiku, — pasakė jis, kai Hetera atnešė picą.

— Mes turime vadinti vienas kitą superherojų vardais, — pranešė jam Liamas. — Merfis visą laiką susipainioja.

— Beketui galiu pasakyti, nes jis mūsiškis.

— Nenoriu picos, — Haris pastūmė lėkštę mamai. — Aš nealkanas.

— Tai gerai. Tada visus saldainius, kuriuos davė močiutė su seneliu, gausi rytoj.

— Mielai suvalgysiu tavo dalį. Aš alkanas kaip Halkas.

Beketas pavaizdavo, kad jau tiesia ranką į Hario picą.

— Galiu ir pats suvalgyti, — sumurmėjo Haris ir prisitraukė lėkštę.

— Vaikinai, ar neprieštarausite, jei ir aš su jumis dalyvausiu tame „Pokštas arba saldainis“ žaidime?

— Tu per senas, kad prašinėtum saldainių.

— Erni, tu klysti, — Dailidė X papurtė galvą. — Saldainiams niekada nesi per senas. Kaip ir picai. Visi žino, kad tai — mėgstamiausias superherojų valgis.

Šeštą valandą visi superherojai, piktadariai, popžvaigždės, princesės ir kiti persirengėliai užplūdo pagrindinę miestelio gatvę. Paaugliai bėgiojo gaujomis, tėvai stumdė vaikiškus vežimėlius, kuriuose pūpsojo kiškučiai, katinėliai, šuniukai ar klounai. Vieni vedėsi ar nešėsi vos pradedančius vaikščioti vaikučius, kiti tiesiog sekė paskui savo atžalas nuo parduotuvės iki parduotuvės, nuo namo prie namo, nuo durų prie durų.

Hopė atsisėdo ant viešbučio laiptų ir ant kelių pasidėjo didelį dubenį saldainių. Kai pribėgę Klerės berniukai sušuko: „Pokštas arba saldainis“, ji ištiesė jį į priekį.

— Kaip puikiai atrodote. O tu kas toks, Rangovas X?

— Dailidė X. Mano įrankių diržas visada pilnas.

— Matau.

Beketas nusikvatojo ir tarsi kaltindamas parodė į Klerę. Hopė ištiesė saldainių dubenį kitai vaikų grupelei ir atsakinėjo į gausybę jų tėvų klausimų apie svečių namus.

— Visi tik ir klausinėja, — pasakė ji Beketui. — Kai pasakysi man bent apytikslę atidarymo datą, jau galėsiu priiminėti užsakymus.

— Pasistengsime kuo greičiau.

— Kaip man čia patinka. — Hopė vėl prisėdo ant laiptų. — Nežinojau, ko tikėtis, bet labai šaunu dalinti vaikams saldainius ir stebėti žmones. Tačiau kaip reikiant prašoviau apskaičiuodama saldainių kiekį.

— Gali pasiimti iš Eiverės arba knygyno, — pasiūlė Klerė. — Mes jų visada gauname per daug.

— Mamyte! — suriko Liamas, pamiršęs, kad yra superherojus. — Greičiau eikime, kol dar yra saldainių.

— Kai suvalgysite savo, galėsite prašinėti kitoje gatvės pusėje, — patarė Klerė.

— Kaip smagu. — Beketas atsistojo greta Klerės, kai vaikai prišoko prie dar vieno žmogaus su saldainiais. — O su vaikais — dar smagiau. Šiandien jie itin gyvybingi.

— Oi, tas cukraus perteklius, — palingavo galvą Klerė. — Kadangi šventė, šįkart turiu jiems leisti valgyti, bet paskui jie dar ilgai triukšmaus ir neužmigs, o rytoj mokykloj sėdės išvargę.

— Tuomet, Audra, — Beketas paėmė Klerės ranką, vaikams nuskubėjus prie kito kampo, — padaryk taip, kad pasnigtų. Pademonstruok savo galias.

Jiedu toliau ėjo susikibę rankomis, prisitaikydami prie berniukų tempo ar pasivydami juos, jei kas nors sustabdydavo ir užkalbindavo. Oras atvėso ir sausi lapai, papūsti žvarbaus vėjelio, leidosi ant šaligatvio.

— Verčiau jau būtume pasiėmę striukes, o ne palikę mašinoje, — sunerimo Klerė.

— Sušalai? Nes, turiu prisipažinti, atrodai tikrai karštai.