Нора Робертс: Visada šalia

Nuo rytojaus griežtai laikysimės disciplinos, pažadėjo Klerė. Prisiminusi, kad paliko plaukų šepetį, ji nutipeno į vonią. Kai tik nusivalysiu makiažą ir užsikaisiu arbatos, dar kartą patikrinsiu, ar berniukai miega, o tada nusiraminsiu.

Reikėjo padirbėti prie knygyno informacinio biuletenio, bet Klerė jautėsi pernelyg pavargusi. Ryt atsikelsiu anksčiau ir tai padarysiu.

Eidama pro miegamąjį, Klerė pastebėjo kažkokį judesį ir grįžtelėjo. Kai miegamojo tarpdury išdygo Semas, plaukų šepetys iš jos rankų su trenksmu nukrito ant žemės.

— Geriau jau tylėk, — su šypsena lūpose tarė jis. — Juk nenori trikdyti savo vaikų. Jie gali nukentėti.

„Vestoje“ Beketas gurkšnojo alų. Buvo labai smagu paprasčiausiai sėdėti ir pliaukšti su Eivere apie nereikšmingus dalykus.

— Ar eisi į Čako ir Lizos vakarėlį? — pasiteiravo ji.

Tik už kelių kvartalų bus daugybė jo draugų ir abu broliai.

— Praleisiu.

— O tai be savo draugės jau niekur neini?

— Protinguolė. O koks tavo pasiteisinimas?

— Ketinau eiti, bet mane pavedė kojos. Bekai, kas mums negerai? Juk visada būdavome pasirengę drožti į vakarėlius.

— Tu teisi. Štai ką pasakysiu. Mudu kokiai valandai galime nueiti į pasimatymą. Bafi ir Dailidė juk turi išlaikyti savo reputaciją.

— Gal gali ir mane panešioti ant pečių? — paklausė Eiverė, bet tą akimirką įėjo Hopė.

— Tikėjausi jus dar čia rasti.

— Rūpesčiai? — pasiteiravo Beketas.

— Negaliu įeiti į svečių namus. Mano raktas nerakina tų prakeiktų durų, o viduje mačiau blykčiojančią šviesą. Norėjau patikrinti, gal įvyko koks gedimas, bet negaliu atidaryti durų.

Hopei bešnekant, Beketas atsikėlė ir žvilgtelėjo pro priekines restorano duris. Pro stiklines „E&D“ balkono duris kaip žaibas blykčiojo šviesa.

— Pastaruoju metu ji buvo aprimusi, — pasakėjis, o Hopė išlenkė antakį. Beketas truktelėjo pečiais. — Tik sakau. Eisiu patikrinti.

— Eisiu su tavim. Tas raktas tikrai mane sunervino. Juk dar prieš kelias valandas kuo puikiausiai rakino.

— Palaukit manęs! — sušuko pasivijusi Eiverė. — Nepamiršot, aš juk Bafi — vampyrų žudikė?

— Nemanau, kad svečių namuose rasi kokių vampyrų, — mestelėjo Beketas jiems einant per gatvę.

— Niekada negali žinoti. Be to, susidūrimai su energingais vaiduokliais Vampyrų žudikei yra patys maloniausi.

Žengdamas šaligatviu šalia galinės pastato sienos, Beketas išsitraukė savo raktus.

— Gal pirma išbandyk manuosius? — Hopė ištiesė savuosius.

Beketas įkišo raktą į spyną ir pasuko. Durys atsidarė be jokių trikdžių. Beketas nustebęs žvilgtelėjo į Hopę.

— Prisiekiu, prieš penkias minutes jie visiškai nerakino. Jei čia tavo vaiduoklis žaidžia su manim žaidimus, tai nežinau, kodėl jis ant manęs pyksta.

— Kaip jau sakiau, — Beketas uždegė šviesą priimamajame, — pastaruoju metu Ližė buvo aprimusi.

Tą pačią akimirką šviesos ėmė blykčioti, o durys viršuje — trankytis kaip patrankų šūviai.

— Dar ir kokia energinga, — sumurmėjo Eiverė.

— Einu pažiūrėti, kas ten vyksta. Tu lik čia.

— Dar ko. — Eiverė sugriebė Hopės ranką ir abi nusekė Beketą. — Gal Ližė taip švenčia Heloviną?

— Nelabai panašu, kad švęstų, — pastebėjo Hopė.

— Man rodos, kelias pastarąsias dienas ji buvo liūdnoka, — tarė Beketas.

Jam tai ištarus, atsidarė „E&D“ balkono durys. Viduje šviesos ėmė mirksėti dar dažniau.

— Gal ji supykusi?

— Mums reikia išsikviesti vaiduoklių medžiotojus, — sušnibždėjo Eiverė.

— Gerai, Liže, baik, — susierzinęs Beketas pakėlė balsą. — Po velnių, kas negerai? Tau nepatinka plytelių raštas, sumauta vonia? Tai kraustykis į kitą kambarį.

— Beketai... — drebančiu balsu ištarė Hopė ir uždėjo jam ant peties ranką. — Pažiūrėk į veidrodį...

Aprasojusiame veidrodyje matėsi raidės, lyg kažkas būtų užrašęs pirštu.

— Padėk, — perskaitė jis. — Liže, jei pakliuvai į bėdą... — pradėjo Beketas, bet nutilo, perskaitęs kitus žodžius:

PADĖK KLEREI! PASKUBĖK!

— O Dieve... — Eiverė pasileido bėgti, o Beketas pavymui sušuko:

— Skambink farams, mano broliams. Tuoj pat. Visiems liepk vykti pas Klerę.

— Turiu farų numerį, — bėgdama Hopė spaudė telefono mygtukus.

— Susisiekiau su Ovenu. Atbėgsim paskui.

Nerėk, liepė sau Klerė. Išgirs berniukai ir ateis čia. Negalima taip rizikuoti.

— Tu įsilaužei į mano namus.

— O kokį pasirinkimą man palikai? Pats metas mudviem asmeniškai pasikalbėti ir tau suvokti, kaip viskas bus. Kodėl tau neprisėdus?

— Nenoriu sėstis.

— Liepiau sėsti. Vienas iš dalykų, kuriuos privalėsi suprasti, — turėsi daryti tai, ką sakau ir kada pasakau.

Klerė įsitempusi prisėdo ant lovos krašto.

— Semai, įsilaužęs į mano namus, tu suklydai. Jei dabar išeisi, nieko tau nebus. Tai buvo tik klaida.

— Ne, tai tu padarei klaidą, kai ant manęs užsiundei farus, — Semas bedė pirštu į Klerę. — Na, aš tau atleisiu, bet tu išmoksi mane gerbti. Visada prisiminsi, kas aš toks.

— Žinau, kas tu toks.

— O aš žinau, kad tau trūksta pasitikėjimo savimi ir dėl to vaidinai tokią nepasiekiamą, vertei mane stengtis. Kai sugrįžai, argi nedaviau tau pakankamai laiko? Negalėjau būti dar dėmesingesnis ir kantresnis po to, kai tu pabėgai su Klintu Brusteriu.

— Klintas buvo mano vyras.

— Ir jis miręs, ar ne? Paliko tave su dviem vaikiščiais ir dar vienu pilve, kad tu ant kelių paršliaužtum į šitą skylę.

Klerės pyktis kovojo su baime ir ji paliepė sau tvardytis. Jei pastums, Semas gali ją sužeisti. Ir Dievas žino, ką tada padarys berniukams, jeigu ji neįstengs jo sustabdyti.

— Aš sugrįžau namo. Čia gyvena mano tėvai, todėl...

— Tu apskritai neturėjai iš čia išvažiuoti. Bet tai — smulkmena. Tu apgavai mane, Klere.

— Kaip aš tave apgavau?

— Manai, nežinau, ką darei kiekvienąkart, kai man nusišypsodavai? Kiekvieną kartą, kai sakydavai, kad negali eiti su manim papietauti ar paprasčiausiai pasivažinėti? Mačiau, kaip į mane žiūrėjai, Klere. Argi aš nebuvau kantrus? Nebuvau? — Semo pakeltas balsas jau panėšėjo į rėkimą.

— Prašau, nepažadink vaikų.

— Tuomet išgirsk ir suprask, ką sakau. Noriu baigti šį žaidimą čia ir dabar. Klere, tu pasinaudojai Montgomerių, kad sukeltam man pavydą, ir tai niekinga. Nenoriu, kad su juo susitikinėtum ar kalbėtumeisi. Ar aišku?

— Taip.

— Gerai. O dabar...

— Paskambinsiu jam tiesiog dabar ir viską nutrauksiu.

Klerė atsistojo ir žengė prie durų.

Semas sugriebė Klerės ranką.

— Pasakiau, kad su juo nesikalbėtum. Sėsk, kol neliepsiu kitaip.

— Atsiprašau.

Klerė vėl prisėdo ir tarsi kokio ginklo nusitvėrė plaukų šepečio. Žiūrėdama į jį rankose, jautėsi apgailėtina.

— Taip jau geriau. — Semas atsikvėpė ir nusišypsojo. — Daug geriau. O dabar štai ką padarysime. Tu susikrausi lagaminą. Tau reikės tik būtiniausių daiktų. Visa kita iškart tau nupirksiu. Kelioms dienoms išvyksime į kelionę — tik tu ir aš. Jau užsakiau viename mano mėgstamiausių kurortų apartamentus privačioje viloje. Jie ten mane pažįsta, taigi pasiruošk būti priimta karališkai.

Semo veide Klerė išvydo tą iki skausmo pažįstamą savimi patenkinto šikniaus vypsnį.

— Pamatysi, kiek daug visko galiu tau duoti, Klere. Tau tik reikės daryti tai, ką pasakysiu, ir duoti man tai, ko abu ilgą laiką troškome.