Нора Робертс: Visada šalia

— Skamba viliojančiai. Tik turiu kam nors paskambinti, kad pasirūpintų vaikais. Galėčiau paskambinti mamai. Ji...

— Vaikai, vaikai... — Semo balse pasigirdo įtūžis. — Mane jau vemti verčia nuo tų kalbų apie vaikus. Dabar jie saugiai miega savo lovytėse su tais apsiseilėjusiais šuniūkščiais. Kai nuvyksime į vilą, pats paskambinsiu savo mamai. Ji suras, kas pasirūpins tavo vaikais. Šiaurinėje Niujorko dalyje yra nuostabi internatinė mokykla. Nuvešime juos ten iškart, kai grįšim. Tu suprasi, kad tau nėra nieko svarbesnio už mane. Galiu būti dosnus ir mokėti už kito vyro vaikų mokslus, bet jie negali būti svarbesni už mane ir mano norus. Supratai?

— Kuo puikiausiai. Tai jau galiu krautis lagaminą?

— Taip. Parodysiu, ką reikia pasiimti. — Dabar jau Semas kalbėjo tarsi pataikaudamas. — Klere, nesigėdink, kad reikia rinktis tik iš to, ką turi. Netrukus nusivesiu tave apsipirkti. Turėsi daugybę laiko tuo pasimėgauti, būti su manimi. Padovanosiu tau tikrą gyvenimą, kurio neapsunkins vaikai ir tas knygynas.

Klerė lėtai atsistojo. Dabar baimė susilpnėjo, viduje kunkuliuote kunkuliavo pyktis. Moteris meldėsi, kad tik Semas to nepastebėtų. Palikti vaikus vienus? Greičiau jau su tavim pasimatysiu pragare!

— Semai, norėčiau tau padėkoti, — nuleidusi akis Klerė nedrąsiai žengtelėjo prie įsibrovėlio. — Anksčiau buvau labai sutrikusi ir susipainiojusi savo jausmuose. Bet dabar man viskas aišku.

Klerė pakėlė akis, pažvelgė į Semą ir su visa jėga bei įsiūčiu vožė šepečiu į jo išsišiepusią fizionomiją. Kai iš vyro burnos pasipylė kraujas, Klerė šoko pro duris. Vienintelė jos mintis buvo sprukti į berniukų kambarį ir juos apsaugoti.

Klerės ranka jau siekė durų rankenos, bet kaip tik tada Semas sugriebė ją ir atitraukė. Ryški kaip kraujas ant Semo veido baimė vėl ją užvaldė, kai vyras nusviedė ją ant grindų. Spyrusi Semui Klerė dar bandė iškabinti jam akis, bet tas taip trenkė per veidą, kad net akyse sužaibavo.

— Kale! — suriko jis. — Tik pažiūrėk, ką man padarei! Aš tau viską duodu, o tu vis nepasimokai! Bet dabar pasimokysi...

Kai Semas nuplėšė Klerei pižamos marškinėlius, ji išakėjo nagais jam veidą. Vyras kone pasiuto, susimaišė viskas — šokas, skausmas, kraujas.

Versdamasi Klerė bandė išsivaduoti, ir staiga Semas atsiplėšė nuo jos. Vos atgaudama kvapą, kūkčiodama moteris nušliaužė prie durų, stengdamasi atsikelti ir turėdama tik vieną mintį — bėgti pas vaikus.

Aplink kaklą apsivijo rankos.

— Klere, Klere, Klere... — Eiverė laikė tvirtai, kai draugė iš inercijos dar bandė priešintis. — Viskas gerai.

— Mano vaikučiai...

— Tss... Hopė nuėjo pažiūrėti, kaip jie. Tyliau.

— Aš turiu...

Pagaliau Klerė suvokė, kas jai sakoma. Staigiai atšokusi nuo Eiverės, atsisuko.

Prie jos lovos sudribęs gulėjo Semas, o apsižergęs Beketas kumščiu talžė jo kruviną veidą.

— O Dieve, Dieve...

Apsvaigusi Klerė jau buvo besusmunkanti, bet prišoko Hopė ir padėjo Eiverei ją sulaikyti.

Po kelių sekundžių įpuolė Ovenas su Raideriu. Pastarasis sugriebė brolio ranką, kai tas jau veržėsi į priekį.

— Reikia jį surišti.

— Gerai, — patraukė pečiais Raideris. — Tik duok man minutėlę.

— Jėzau Kristau, Rai!

Net jei Hopė pritariamai linktelėjo Raideriui, Ovenas jį atitraukė.

— Nagi, Bekai, liaukis. Po galais, liaukis! Jis jau be sąmonės. Raideri, padėk man, kol Bekas dar neužmušė to kalės vaiko!

Beketą patraukti nuo Semo prireikė abiejų brolių. Tik žvilgsnis į Klerę pakeitė jo užmačias.

— Jis tave sužeidė, — prišokęs jis švelniai glostė Klerės veidą, kad neužgautų įdrėskimų. — Jis tave sužeidė.

— Aš jį — kur kas labiau. O tada — tu... Beketai... — drebėdama Klerė prisiglaudė. — O Dieve, Beketai...

— Atvyko farai. — Pasigirdus sirenoms Hopė pažvelgė pro langą. — Nusileisiu žemyn ir paprašysiu, kad elgtųsi tyliai ir neprižadintų vaikų. Reiktų iškviesti ir greitąją pagalbą. — Moteris pažvelgė į be sąmonės tysantį sumuštą Semą. — Bet nėra reikalo skubėti.

Po šių žodžių Raiderio veide ji pastebėjo atšiaurią šypseną ir išskubėjo iš kambario.

— Nuvesiu tave žemyn, kuo toliau nuo Semo. — Beketas apkabino Klerę ir ėmė vestis. — Ten ir papasakosi, kas nutiko.

Klerė tik linktelėjo ir padėjo galvą vyrui ant peties, tikėdamasi, kad viskas aplink liausis sukęsi, kai ji atsisės apačioje.

— Eivere?

— Nesijaudink, dar kartą nueisiu pažiūrėti, kaip vaikai.

— Semas man pareiškė, kad tuoj pat išvykstame, — ėmė pasakoti Klerė, Beketui ją vedantis laiptais. — Išvykstame į kelionę, o vaikus paliksime vienus, kol jis neatiduos juos į kažkokią internatinę mokyklą, nes šie jam trukdo.

— Semas daugiau nepalies nei tavęs, nei tavo vaikų. Niekada gyvenime.

— Kai jis man tai pasakė ir liepė susidėti keletą daiktų, aš iš visų jėgų trenkiau jam plaukų šepečiu. Atrodo, išmušiau dantį.

— Viršuje, — jau pasiekęs paskutinį laiptelį pasakė Beketas Čarliui Raideriui. — Tu trenkei Semui plaukų šepečiu?

— Daugiau nieko neturėjau.

— Ne, — tarė Beketas, tvirtai laikydamas Klerę savo glėbyje. — Tu turi kur kas daugiau.

Kol Klerė davė parodymus, Beketas sėdėjo šalia ir net nežvilgtelėjo, kai policininkai nutempė Semą žemyn ir prirakino prie neštuvų. Hopė atnešė Klerei arbatos, o paramedikas apžiūrėjo sužeistus Beketo krumplius.

Kai policininkai aptiko išlaužtą langą ir jį nufotografavo, Raideris atsinešė įrankius ir ėmėsi taisyti.

Pareigūnams išvykus, iš virtuvės išėjo Eiverė.

— Išviriau sriubos. Kai esu nusiminusi, puolu gaminti, taigi eikim visi užvalgyti sriubos.

Jai samčiu pilstant sriubą į dubenėlius, Raideris prisitraukė kėdę.

— Dabar, kai farai išvažiavo, pasakykite tai, ko jiems nesakėte. Tai kaip sužinojote, kad Klerė pakliuvo į bėdą?

— Ližė.

Beketas paėmė Klerės ranką ir papasakojo visą istoriją.

— Kaip vaiduoklis ji labai protinga, — pakomentavo Raideris, žiūrėdamas į Hopę. — Svečių namų šeimininkė turės ką veikti.

— Svečių namų šeimininkė turi vardą, — atšovė Hopė.

— Žinau, — atsakė Raideris.

— Mudvi su Hope šiąnakt pasiliksime su Klere. — Eiverė pastūmė sriubą Ovenui. — Jei eičiau namo, negalėčiau užmigti. Mes liksime čia.

— Būtų puiku, — apsidžiaugė Klerė ir gailiai atsiduso. — Elizabeta tau pranešė, kad man reikia pagalbos, ir tu atėjai. — Klerės pirštai susivijo su Beketo. — Jūs visi atėjote. Tikriausiai tai daug svarbesnė pagalba nei šepetys.

Beketas nepaliko Klerės, kol toji neužmigo. Į savo pikapą įsimetęs Henrio Žmogaus-voro miegmaišį, jis nuvažiavo į svečių namus ir pasitiesė jį „Elizabetos ir Darsio“ numeryje.

— Tavo dėka Klerei viskas gerai. Semas ją truputį sužeidė, tačiau jei nebūtum mums pranešusi, ją būtų daug labiau įskaudinę.

Beketas atsisėdo ir nusiavė savo darbinius batus.

— Semas ligoninėje ir yra stebimas. Bus patupdytas į vienutę iškart, kai tik gydytojai jį paleis. Aš ir Klerė su savo šepečiu jį gerai pamokėme. Semui sulaužytas žandikaulis, išmušti du dantys ir suknežinta nosis. O, jis dar lengvai išsisuko. — Išvargęs vyras išsitiesė. — Jei neprieštarauji, praleisiu čia naktį. Namo eiti nenoriu, o tau galbūt norisi kompanijos. Tikriausiai aš pirmasis gyvas Bunsboro svečių namų svečias.

Beketas gulėjo spoksodamas į lubas ir pajuto vėsą ant nubrozdintų krumplių. Tada išsijungė šviesa, kurią jis pamiršo užgesinti vonioje.