Нора Робертс - Visada šalia

— Ačiū. Labos nakties.

Vyras užsimerkė ir užmigo.

Sekmadienio rytą, Beketui primygtinai išprašius, Klerė, vaikai ir šunys susigrūdo į jo pikapą.

— Tu prižadėjai, kad šiandien važiuosime į pasažą.

— Taip, per popietę. Bet prieš tai noriu jums kai ką parodyti. Tai netoli.

— Tai tikrai kažkokia paslaptis.

Beketas per veidrodėlį žvilgtelėjo į Klerę. Įbrėžimus šiek tiek papudravusi, bet vyras žinojo, kad berniukai juos matė. Kaip ir tai, kad ji papasakojo sūnums apie įvykį.

Beketas išsuko iš miesto, klausydamasis, kaip Liamas su Hariu pešasi, o Merfis dainuoja šuniukams, kurie bandė pritarti jam staugdami.

Viskas atrodė labai įprastai, išskyrus apdraskytą Klerės veidą.

— Galiu vienas nuvesti vaikus į pasažą, jei tu nori likti automobilyje ir pailsėti.

— Beketai, Semas man tik porą kartų sudavė. Skaudėjo ir buvo labai baisu, bet tik tiek. Ir viskas baigta, — ramiu, tik kiek aukštesniu balsu ištarė moteris, kadangi per radiją grojo muzika.

Tačiau Beketas nemanė, kad jam kada nors bus viskas baigta. Jau niekada nebus taip, kaip buvo.

— Hopė kalbėjosi su viena savo drauge, Kolumbijos apygardos psichiatre, — kalbėjo Klerė. — Ji sakė, kad tai klasikinis persekiotojo elgesys, kurį paskatino progresuojantis narcisizmas. Semo apsėdimas vis stiprėjo, nes buvo įsitikinęs, kad noriu būti su juo, vedžioju jį už nosies, o vaikai tėra kliūtis. Sermas manęs nepuolė, kai su niekuo nesusitikinėjau, bet mano santykiai su tavimi paaštrino psichozę. Jis ėmė kraustytis iš proto. Dabar jį uždarys ir suteiks pagalbą. Man tai nerūpi, bet jam ją suteiks.

— Jei ta pagalba bus grotos ir kalinio uniforma, tas šiknius gaus viską, ko jam reikia.

— Visiškai sutinku, — Klerė pažiūrėjo pro langą. — Ar kartais ne šitoje gatvėje gyvena tavo mama?

— Netoliese. Ne, ten neisime, kad ir ji nepradėtų tavęs gailėtis.

— Ačiū Dievui. Man teko priimti tiek užuojautos iš draugų, šeimos, kaimynų ir policijos, kad jau viskas lenda per gerklę. Šiandien jau noriu jaustis normali ir nuobodi.

Beketas pasuko žvyrkeliu dešinėn ir į nuokalnę.

— Raideris gyvena toje pusėje, Ovenas — anoje, — tarė jis, rodydamas ranka. — Netoli vienas kito, bet ir ne per arti.

Beketas sustojo priešais pradėtą statyti namelį.

— Aštuoni akrai. Kitoj pusėj namo — ar to, kas vadinsis namu — teka gražus upeliukas.

— Tai jis tavo? Koks mielas. Kodėl nebaigi jo ir čia neįsikuri?

— Gal taip ir padarysiu.

Vaikai ir šunys išsigrūdo iš automobilio ir pasileido bėgioti. Tam yra daug vietos, pastebėjo Beketas. Jis jau buvo numatęs, kurioje vietoje pasodins medžius, įrengs kiemą, daržą ir kai ką daugiau.

— Tai čia tavo namas? — paklausė Haris. — Gal galim čia stovyklauti?

— Tikriausiai galit.

— Atsisakau, — Klerė iškėlė rankas. — Aš su jumis nestovyklausiu.

— O kas tave kvietė? — prunkštelėjo Beketas ir sugavo Hario jam mestą kamuolį, kurį po jo smūgio pasileido gaudyti visa dvikojų ir keturkojų gauja.

— Nuostabu, — sukdamasi tarė Klerė. — Čia taip gražu ir tyku. Aprodyk namą ir papasakok, koks jis bus, kai baigsi.

Paėmęs Klerės ranką, vyras ją sustabdė, kad neitų prie namo.

— Praėjusią savaitę buvau čia kelis kartus atvažiavęs. Mąsčiau, ką nuveikiau ir ko niekada taip ir nepabaigiau. Ir klausiau savęs, kodėl to nepadariau. Man patinka šios vietos atmosfera ir namukas. Ir kaip jis atrodys, kai baigsiu statyti.

— O kam nepatiktų?

Gilios mėlynos Beketo akys sutiko Klerės žvilgsnį.

— Tikiuosi, tai tiesa, nes supratau, kodėl taip ir nebaigiau statyti namo, ko laukiau. Aš laukiau tavęs, Klere. Berniukų. Mūsų visų. Noriu baigti šį namą dėl tavęs, dėl vaikų ir dėl mūsų visų.

Klerės ranka suglebo ant vyro rankos.

— O, Beketai...

— Galiu pakeisti namo išplanavimą, suprojektuoti keletą miegamųjų ir žaidimų kambarį. Manau, reikėtų išgrįsti kelią, kad vaikai galėtų važinėtis dviračiais, galbūt įtaisyti beisbolo žiedą. Vaikams ir šunims reikės daug erdvės. Aš noriu jiems tai suteikti. Noriu suteikti tau tai, ko trokšti, tik turi man tai pasakyti. Trokštu vaikams suteikti tai, apie ką jie svajoja. Aš trokštu tavęs, Klere, ir jūsų visų. Prašau... Velnias. Palauk truputėlį.

— Ką? — iš nustebimo žiobtelėjo Klerė. — Kur eini, Beketai?

— Luktelk minutėlę. — Beketas pasileido prie berniukų, kurie mėtė pagaliukus šunims. — Hari?

— Jie juos sugraužia. Žiūrėk, kaip jie juos sugraužia.

— Hari, aš tau kai ką pažadėjau. Prisiekiau, kad prieš paprašydamas tavo mamytės už manęs tekėti pirma atsiklausiu tavęs. Noriu, kad pasakytum, jog neprieštarauji, kad vesčiau tavo mamytę.

Haris pasižiūrėjo į pagaliuką, o jo broliai atsistojo šalia, išpūtę akis.

— O kodėl nori ją vesti?

— Nes aš ją myliu, Hari. Ir jus myliu, vaikinai. Noriu, kad visi būtume šeima.

— Tas blogas žmogus norėjo ją įskaudinti, — pasakė Merfis. — Bet atėjai tu ir kartu su mamyte jį nugalėjote, ir jį pasodino į kalėjimą.

— Taip, ir tau daugiau nereikia dėl nieko bijoti.

— Ar tu miegosi mamytės lovoje? — norėjo žinoti Liamas.

— Šitai irgi įeina.

— Kartais ir mes miegame su mamyte, kai žaibuoja arba susapnuojame blogus sapnus.

— Tada mums reikės nusipirkti didesnę lovą.

Beketas laukė, kol broliukai žvalgėsi vienas į kitą. Jis žinojo, kas yra žodžiais neišreikšta brolių kalba.

— Gerai, jei tik ji nori, — sutiko Haris.

— Ačiū. — Beketas paspaudė berniukui ranką, tada visus juos prisitraukė ir apkabino. — Ačiū. Palinkėkite man sėkmės.

— Sėkmės! — sušuko Merfis.

Jei nebūtų taip nervinęsis, tai eidamas atgal pas Klerę visą kelią Beketas būtų juokęsis.

— Apie ką šnekėjotės?

— Tai vyriškas pokalbis.

— Tikrai, Beketai? Pradėjai kalbėti apie miegamųjų įrengimą ir grindinį, o tada paprasčiausiai nuėjai pasikalbėti vyriškai?

— Negalėjau pasakyti iki galo, kol šio to neišsiaiškinau su Hariu. Mes buvome susitarę, o vyrai turi laikytis žodžio.

— Na, gerai, bet...

— Turėjau gauti iš Hario leidimą tave vesti, prieš paprašydamas to tavęs. Jis sutiko, jei tik tu to norėsi. Prašau, norėk. Neleisk man tavo vaikų akyse atrodyti kaip nevykėliui.

Klerės ranka, kuria ji ketino pasitaisyti plaukus, sustingo ore.

— Tu paprašei mano aštuonmečio sūnaus palaiminimo?

— Taip. Juk jis vyriausias.

— Žinau... — moteris nusisuko.

— Aš viską supainiojau. Reikėjo pradėti nuo to, kad aš tave myliu. Visada mylėjau, bet dabar ši meilė kitokia nei mokykloje. Dabar ji nepaprastai tvirta. Tu esi tvirta, patikima, stipri ir protinga. Klere, myliu tave, kokia esi. Ir privalai žinoti, kad myliu tuos tris berniukus.

— Žinau, kad myli. — Klerė pažiūrėjo į krintančius nuo medžių lapus ir nusišluostė ašaras. — Mylėčiau tave, net jeigu nemylėtum mano vaikų, nes kartais meilė tiesiog yra. Bet negalėčiau už tavęs tekėti, jei jų nemylėtum ir nebūčiau tikra, ar su jais elgsiesi gerai. Aš irgi myliu tave, Beketai. — Moters akyse vėl sublizgo ašaros ir ji norėjo nusisukti. — Tu padovanojai jiems šuniukus, dėl kurių nebuvau tikra, ir taip stengeisi mane įtikinti, jog nepastebėjai, kad tiesiog ištirpau. Beketai, myliu tave, visiškai dėl to neabejoju ir nebijau. Ir lygiai taip pat sutinku tekėti už tavęs, — pažadėjo Klerė ir apsivijo rankomis Beketą. — Tu net neįsivaizduoji, kas tavęs laukia.