Нора Робертс - Visada šalia

Jai verkiant reikia naujų drabužių. Semas įsivaizdavo, kokia susijaudinusi ir pamaloninta bus Klerė, kai pasiūlys jai išsirinkti naujų apdarų. Nors tikriausiai pačiam juos teks išrinkti, kol Klerė pripras prie savo naujojo statuso.

Taip, taip bus geriausia. Aš išmokysiu ją, kaip reikia rengtis.

Apimtas smalsumo, Semas atidarė Klerės tualetinio staliuko stalčių ir ėmė čiupinėti apatinius. Akivaizdu, kad Klerei būtina patarti dėl naktinių marškinių ir apatinio trikotažo. Jis juk bus po naujais drabužiais. Mano moteris privalo būti stilinga ir atrodyti deramai pagal statusą net intymiais momentais.

Semas aptiko ir keletą drabužėlių, nepanašių į likusius. Jie buvo seksualūs ir viliojantys. Perbraukęs juos ranka ir įsivaizduodamas jais vilkinčią Klerę, Semas pajuto, kaip jo pulsas padažnėjo.

Tada suvokė, kad juos moteris nusipirko ne dėl jo. Ji dėvėjo juos dėl to prakeikto Montgomerio. Nieko, daugiau nedėvės, nusprendė jis ir grubiai nuplėšė nuo korseto nėrinius. Priversiu Klerę juos sudeginti ir manęs atsiprašyti. Pati supleškins šitą kekšišką apdarą, kurį įsigijo dėl Montgomerio. Po to dėvės tik tai, ką aš jai nupirksiu ir paliepsiu dėvėti. Ir ji privalės jaustis dėkinga.

Aštrus pyktis taip užtemdė protą, kad Semas vos išgirdo kieme lojančius šunis.

Vyras staigiai uždarė visus stalčius ir atsargiai įlindo į spintą, o po kelių sekundžių apačioje Klerė jau atidarė duris. Tada jis išgirdo vaikėzų šūksnius — tie bėgiojo po koridorių ir rėkė kaip bepročiai.

Jie irgi bus pamokyti. Greit išmoks gyventi pagal mano taisykles, jei tik supras, kas jiems geriausia, prisiekė Semas.

Jos mažieji superherojai nuskubėjo prie galinių durų įleisti vidun šuniukus. Dabar penkias minutes vyks chaosas. Duosiu jiems dar penkias minutes nurimti, o tada keliaus į lovą. Rytoj jie tikrai nebus vieninteliai vaikai Bunsboro mokykloje, persivalgę saldumynų ir nuėję per vėlai miegoti, pagalvojo Klerė.

Helovino saldumynų maišelį ji padėjo atokiausioje bufeto vietoje, kad nepasiektų smalsūs šuniukai ir smaližiai vaikai. Tada pagalvojo, kad pagaliau reikia nusiimti tą peruką, nusirengti kostiumą ir nusivalyti Audros makiažą.

Buvo tikrai smagu, o dabar metas tą smagumą baigti. Klerė leido vaikams dar pasikalbėti apie šį išskirtinį vakarą, pašėlti su šuniukais, betampant juos už uodegų, o tada paskelbė nuosprendį:

— Gerai, vaikučiai, metas į lovytę.

Kaip ir tikėjosi, tuoj pasipylė lavina „Bet, mamyte...“ protestų, atsikalbinėjimų ir derybų, tačiau Klerė nenusileido — ir dėl jų, ir dėl savęs.

Moteris tetroško apsivilkti patogią pižamą, puodelio arbatos ir galbūt dar tyloje paskaityti knygą.

— Kaip suprantu, nelabai norit sekmadienį eiti į pasažą?

— Tikrai norim! — sušuko Haris.

— Mamos neklausantys berniukai tikrai neina į pasažus. Noriu, kad kuo greičiau vilktumėtės pižamas ir geriau nei bet kada išsivalytumėte dantukus. Žygiuokite, kariai.

Klerė palydėjo vaikus iki laiptų ir pastovėjo norėdama įsitikinti, kad jie pradėjo ruoštis.

— Tik nemeskite savo kostiumų ant grindų. Sudėkite juos į dėžę. Nejuokauju. Aš irgi tuoj apsivilksiu pižamą.

— Ar galėsim apsirengti šiuos kostiumus eidami į pasažą? — paklausė Liamas.

— Pažiūrėsim. O dabar tvarkingai sudekit juos į dėžę.

Klerė pasuko į savo kambarį. Traukdama nuo galvos peruką, ji žvilgtelėjo į save veidrodyje ir nušvito: na, gal aš ir ne Heile Beri, bet visai nebloga.

Nusitraukusi peruką, Klerė giliai atsiduso.

Lindėdamas spintoje, kvėpuodamas pridvisusiu oru ir tegalėdamas pažvelgti pro durų plyšiuką, Semas susimąstė, ką padarė. Kai suvokėjo širdis nusirito į kulnus.

Kaip vagis jis įsilaužė į Klerės namus ir dabar tupėjo jos spintoje kaip... Semas net bijojo apie tai pagalvoti. Kas bus, jei ji atidarys duris? Ką jis pasakys? Padarys?..

Bet juk tai ji privertė mane šitaip pasielgti. Tik dėl jos elgesio patekau į šią padėtį.

Klerei prireikė šiek tiek laiko, kol pagaliau nusiplėšė nuo savęs Helovino kostiumą. Palaidi plaukai užkrito ant nugaros. Sulanksčiusi viską padėjo ant kėdės.

Dabar ji dėvėjo paprastą baltą liemenėlę ir baltas kelnaites. Nežinojau, kad paprasti balti apatiniai gali taip jaudinti, pagalvojo spintoje tupintis Semas ir nusprendė išlįsti.

Žinau, ką darau, imu tai, ko noriu, nuramino jis save ir jau siekė durų.

— Mamyte, Haris man neduoda dantų pastos, — įbėgęs pasiskundė Merfis.

— Jos visiems užteks. Tuoj ateisiu.

Visai užmiršau tuos vaikėzus, tyliai nusispjovė Semas ir nuleido drebančią ranką. Reikia dar šiek tiek luktelėti, kol jie suguls. Privalau kantriai laukti ir stebėti.

Klerė nusiavė kelnaites ir nusisegė liemenėlę, įdėjo juos į skalbinių dėžę ir apsivilko medvilnines kelnes bei išblukusius marškinėlius. Išgirdusi berniukų šūksnius, kurie buvo visai nepanašūs į dantų valymąsi, ji čiupo plaukų šepetį ir išlėkė iš kambario.

Haris su Liamu pristabdė savo dantų šepetėlių mūšį, o Merfis liovėsi leisti bombų sproginėjimo garsus prie kriauklės, kurią beveik iki viršaus buvo pripildęs vandens ir įmetęs kamuoliuką. Paklaikę iš džiaugsmo šuniukai šokinėjo ant Merfio ir varvančio kamuoliuko.

— Mes jau išsivalėm dantis, — angeliškai nusišypsojo Merfis. — Dabar prausiu kamuoliuką, nes jis apseilėtas.

— Išleisk vandenį, Hari, — Klerė pasilenkė prie Liamo. — Išsižiok.

Kai tas išsižiojo ir papūtė, Klerė užuodė vaikų mėgstamiausios kramtomosios gumos kvapo dantų pastą. — Išlaikei. Marš į lovą. Hari?

Tas pavartė akis, bet išsižiojo ir papūtė.

— Tu irgi laisvas. Į lovą.

Pagriebusi rankšluostį Klerė priėjo prie Merfio.

— Kamuoliukas jau švarus.

— Kurgi ne. Tavo pižama šlapia. — Ji nuvilko sūnaus pižamos viršutinę dalį, nušluostė jo rankutes ir krūtinę. — O dabar išsižiok.

— Aš labai gerai išsivaliau dantis.

Berniukas išsižiojo ir papūtė, kad įrodytų.

— Šaunuolis. Eik ir apsivilk kitos pižamos viršutinę dalį.

— Tai tada turėsiu persimauti ir kelnes, nes jos nesiderins.

— Merfi... — Klerė prikando lūpą. — Bėk greičiau ir persirenk.

Tuo pačiu rankšluosčiu Klerė nuvalė aptaškytą spintelę, grindis ir dušo kraštus, tada išgręžė ir įmetė į skalbinių dėžę.

Nuėjusi į berniukų miegamąjį, išvydo Merfį, susirangiusį šuns guolyje su Jodą, o Benas vizgino uodegą Hario lovoje po paklode. Liamas jau snūduriavo savo lovytėje.

— Merfi, tu nemiegosi šuniuko guolyje.

— Jam labai liūdna vienam.

— Jis neliūdės — su juo miegos Benas.

— Bet, mamyte!..

Haris prisispaudė arčiau šuniuką, o Klerė pagalvojo, kiek kartų šiandien jau girdėjo šiuos du žodžius.

— Hari, šuniukas negali miegoti lovelės antrame aukšte. Jis gali iškristi arba bandyti nušokti, o tada susižeis. Juk nenori, kad jam skaudėtų? Duok man šuniuką ir visi eime miegoti. Jau vėlu.

Nukėlusi šuniuką Klerė paguldė į guolį, bet Merfis ir toliau raičiojosi su Jodą.

— Nieko nebus. — Klerė pakėlė Merfį, nuvalė nuo jo šuns plaukus ir paguldė į lovelę apačioje. — Gulėt, — paliepė ji šuniukams, paskui pabučiavo Merfį, Liamą ir galiausiai Harį. — Ir tai galioja tiek šuniukams, tiek vaikučiams. Labos nakties.

Klerė jau buvo beveik pasiekusi savo miegamojo duris, kai išgirdo specifinį šuniukų kojų nagų krebždenimą į grindis, tada Merfio krizenimą ir galėjo nuspėti, kad šuniukas įsirabždino pas jį į lovą.