Нора Робертс: Visada šalia

Klerė troško padovanoti Beketui tą akimirką ir visas, kurios seks po jos. Ji apsivijo vyrą dar stipriau, trokšdama įsiskverbti, kaip prieš tai padarė jis. Užkariauti jį, kaip pati buvo užkariauta.

Šiąnakt ji atiduos jam viską, dėkodama už tai, kad gali mylėti. Ir mėgausis tuo visą naktį.

Klerė trumpam prispaudė savo skruostą prie Beketo, tada atitraukė.

— Kaip malonu turėti tiek laiko ir niekur neskubėti, — sumurkė sagstydama vyro marškinius.

— Klere, pasakyk, negi tu visą laiką jį vilkėjai po apačia?

Ji tik vylingai pažvelgė ir nusišypsojo. Ar moterys žino, kad toks žvilgsnis vyrus akimirksniu paverčia vergais?.. — pagalvojo Beketas.

— Taip buvo patogiau. Ir buvo gera žinoti, kad atėjusi čia nusimesiu savo suknelę, — Klerė nuvilko Beketo marškinius. — Pažiūrėsim, ar išvydęs be korseto vis dar manęs trokši.

— Trokštu tavęs kiekvieną kartą, kai pamatau. Trokštu tavęs, kai nematau. Aš tiesiog tavęs trokštu, Klere.

— Tai gali mane turėti. Man gera tai žinoti.

Beketas patraukė žemyn užtrauktuką, ir jo viduje viskas suvirpėjo.

— Kai tu taip stulbinamai atrodai, nesugebu net mąstyti, tuo labiau nurengti.

— Padėsiu tau. Prigulk. Šiandien sunkiai dirbai, — žaismingai bakstelėjo Klerė.

Beketas pagalvojo, jei leis Klerei pačiai lėtai nusirengti, tai turbūt jį nužudys. Betgi tada jis mirtų laimingas.

Vyras atsigulė ant nugaros ir pajuto, kaip Klerės rankos slysta jo kūnu. Tada ji atmetė atgal plaukus, apsižergė Beketą ir uždėjo rankas jam ant pečių.

— Jaučiu, kokį krūvį jie patiria. — Ji švelniai pamasažavo raumenis. — Ir čia, — tęsė braukdama per jo bicepsus. — Kaip tai jaudina. O tavo rankos, — Klerė suėmė Beketo delnus į savuosius, — tokios kietos ir stiprios. Žinojimas, kad netrukus jos lies mane ir darys dalykus, apie kuriuos žinosime tik mudu, nepaprastai jaudina.

Jų pirštai susipynė, tada ji pasilenkė ir panardino abu į bučinį.

Akimirką Beketo galvoje šmėstelėjo mintis, kaip vienu metu kūnas gali būti visiškai atsipalaidavęs ir pakvaišęs. Klerė glostė ir sukėlė jo viduje tikrą kunkuliavimą, kuris išlaisvino visus įtampos saitus. Moteris lūpomis perbraukė jam per smakrą ir neskubriai bučiavo kaklo odą.

— Trokštu tave liesti.

— Dar paliesi. Aš irgi to trokštu. Jau greitai... — sumurmėjo Klerė, laikydavo abiejų pirštus sunertus, o jos lūpos slydo jo krūtine, paskui kankinamai lėtai jo pilvu...

Šis neskubus mėgavimasis ir gardžiavimasis Beketo kūnu — tikra dovana, pagalvojo Klerė. Dovana jiems abiem. Be galo gera jausti Beketą po savimi, pažinti jo kūno formas, kvapą ir odos skonį.

Leisti sau malonumą iki soties gardžiuotis jo kūnu. Ir kuo ilgiau juo mėgavosi, tuo apetitas didėjo.

Tokios tvirtos rankos, pečiai ir nugara, o štai dabar jis dėl manęs dreba, pagalvojo ji. Beketo atodūsiai padažnėjo, raumenys įsitempė. Dėl jos. Tai taip pat buvo dovana.

Klerė užgulė Beketą ir laikė, kol jo sunkūs atodūsiai virto ištisiniu liepsnojančiu alsavimu. Tada pasikėlė ir prisitraukė vyro rankas prie savo krūtinės, paslėptos po plonu korsetu.

Žvakių šviesos maudė ją, kai aiktelėjo ir sudejavo iš malonumo, leisdama Beketui ją paliesti.

Vyro pirštai užčiuopė korseto kabliukus. Jis nenorėjo niekur skubėti, nuplėšti korsetą nuo Klerės. Tetroško palengva atsegti kabliuką po kabliuko, stebėdamas, kaip drabužis lengvai slysta nuo moters kūno, atverdamas vis daugiau jos odos.

Kai Beketas pasilenkė gardžiuotis Klerės kūnu, ji visa pulsavo nekantraudama, kada jis baigs.

Oras įkaito, svaiginamai sumišęs su žvakių ir gėlių kvapais, o toje silpnoje šviesoje Klerė vėl paguldė jį ant nugaros ir apkabino per pečius. Žiūrėdama tiesiai į Beketo mėlynų akių gelmę, apžergė jį ir leido įsiskverbti į save.

Beketo kvėpavimas palengvėjo, pasidarė panašus į kūkčiojimą. Klerė vėl susivijo pirštais su jo ir ėmė palengva siūbuoti.

Klerei bežiūrint į akis, jis daugiau nebematė nieko, tik ją; nejautė nieko kito, tik ją. Tik Klerę.

Lėtas ritmas palengva virto siautulingu. Karštis atėmė likusius proto likučius; kūnas akimirką atsiskyrė nuo žemės, o paskui nugrimzdo į sukrečiančią tamsą.

Ryte viskas vyko priešingai — tai Beketas pagamino pusryčius ir atnešė juos Klerei į lovą. Be abejo, tai nebuvo troškinta jautiena su visais priedais, bet jis mokėjo kepti visai gardžią kiaušinienę.

Išvydęs apstulbusį iš netikėtumo Klerės veidą jis nusivylė, kad gali jai pasiūlyti tiek nedaug — tik omletą su sūriu.

— Valgai pyragą pusryčiams?

— Jis su vaisiais. — Beketas atsisėdo šalia, kad galėtų stebėti Klerę valgančią. — Priimta per pusryčius valgyti pyragaičius, tai kuo blogai pyragas?

— Prašau, tik nedėstyk šios logiškos išvados mano vaikams. Dieve, sėdžiu tavo lovoje, geriu kavą ir valgau kiaušinienę. Tikriausiai aš kitoje planetoje.

— Jei joje bus pyrago, ir aš norėčiau ten gyventi. Ką šiandien turi nuveikti?

— Galybę darbų. Padėti tėčiui surinkti vaistažoles, o tai reiškia, kad jų gausiu ir aš. Pakeliui į namus staigiai apsipirkti prekybos centre. Reikia atnaujinti knygyno tinklalapį, padirbėti sode ir taip toliau. O tu?

— Turiu padirbėti su brėžiniais ir dirbtuvėse. Bet mieliau praleisčiau dieną su tavimi.

— Rytoj vakarop gali pas mus užeiti. Ko nors nugriebsime „Vestoje“, o tada eisim kaulyti saldainių.

— Mielai prisidėsiu. Galiu užvažiuoti jūsų pasiimti.

Nurijusi paskutinį kąsnį, Klerė papurtė galvą.

— Pasiėmusi berniukus iš mokyklos, parvešiu juos namo ir perrengsiu kostiumais, tada eisime pas mano tėvus kaulyti saldainių. Ten per skaipą pasikalbėsime su Klinto tėvais, kad jie galėtų pamatyti berniukus, pasipuošusius Helovino kostiumais. Tikiuosi, pas Eiverę būsime apie penktą ir tada padoriai pavalgysime.

— Gerai, tuomet susitiksime ten.

Beketas nenorėjo išleisti Klerės, bet sąžinė neleido bent žodelį tarti dėl to, kad ji lankys savo tėvus ir virtualiai bendraus su mirusio vyro tėvais, kurie nori pamatyti vaikaičius. Reiks paskambinti Ovenui ir perspėti, kad į dirbtuves jis pasistengs ateiti apie pusiaudienį.

Išėjęs iš namų ir visą kelią, kol vairavo, Beketas galvojo tik apie Klerę.

Klerė išklausė tris pasakojimo apie praleistą laiką pas senelius versijas ir išleido vaikus į lauką pabėgioti su šuniukais, kad išlietų susikaupusią energiją.

— Ar jie gerai elgėsi? — pasiteiravo Klerė mamos.

— Jie visada gerai elgiasi, — linktelėjo Roza ir pastebėjusi klausiamą Klerės žvilgsnį patraukė pečiais. — Seneliai neliepia anūkėliams taip griežtai laikytis gero elgesio taisyklių kaip tėvai. Tai mūsų pareiga. Beje, tie šuneliai be galo mieli ir vaikai dėl jų beprotiškai laimingi. O Beketas — tikras auksas.

— Taip, tikrai.

— Tai kaip praėjo pasimatymas?

— Tobulai. Jautienos troškinys niekada neapvilia. Šįryt jis man atnešė pusryčius į lovą.

— Jis elgiasi kaip sutuoktinis, — Roza vėl nužvelgė Klerę. — Tik nesakyk, kad apie tai nepagalvojai.

— Mudu susitikinėjame tik nuo vasaros, tad nenoriu niekur skubėti. Bet, mama, aš labai myliu Beketą.

— Mieloji... — Roza apkabino dukrą ir palingavo. — Kaip nuostabu.

— Viskas tiesiog tobula. Aš laiminga, mes laimingi, bet tai nereiškia, kad... Mama, aš nekuriu jokių ateities planų. Dabar mėgaujuosi šia diena, negalvodama apie... visa kita. Man patinka būti su Beketu, vaikai dėl jo pametę galvas, o jis pametęs dėl jų. Daugiau nieko nenoriu ir esu patenkinta, kad nereikia kurti ateities planų. Labas, — pasisveikino Klerė, kai tarpdury kyštelėjo tėčio galva.