Нора Робертс - Visada šalia

Vyras leidosi ir kopė laiptais dešimtis kartų, vilkdamas brolio ar Hopės smulkmeniškai pažymėtas vonias, klozetus, dušo kabinas ir visokiausius kitus priedus. Paskutinį kartą nusileidęs jis pastebėjo prie sandėlio stovinčią Hopę su bloknotu rankose.

— Nežinojau, kad tu čia?

— Buvau kitame sandėlyje, kuriame pagaliau atsirado vietos. Patikrinsiu šį, tada pereisiu per svečių namus, kad įsitikinčiau, jog visi įrenginiai jiems skirtuose kambariuose.

— Juk jie sužymėti, — priminė Beketas. — Nesijaudink, jie tikrai visi numatytuose kambariuose.

— Tai tu taip sakai, — nusišypsojo Hopė. — Turiu įsitikinti savo akimis. Beprotiškai daug detalių: praustuvės, čiaupai, vonios, dušo sistemos, gyvatukai, veidrodžiai, drabužių kabliukai... — ji išlenkė elegantišką antakį. — Ar man tęsti?

— Nebūtina, nes visa tai ir dar daugiau pats užtempiau į viršų.

— Bus verta. — Moteris nuleido bloknotą ir pasitaisė savo įmantriai užrištą šalikėlį. — Be to, šįvakar per savo karštą pasimatymą galėsi pailsėti.

— O kur mes vyksime?

Hopė nusijuokė:

— Manai, imsiu ir išpliurpsiu? Pats pamatysi. Beje, tai buvo mano mintis. — Moteris atsegė rankinę ir ištraukė kažkokį dienoraštį ar žurnalą su stilizuotomis fėjomis ant viršelio. — Pasiskolinau iš Klerės knygyno norėdama parodyti Džastinai. Pagalvojau, kad kiekviename kambaryje pagal jo tematiką reikėtų padėti po tokį žurnalą. Juose svečiai galėtų palikti atsiliepimus.

— Neprieštarauju.

— Tai gerai. Mums dar reikėtų ir dailaus registracijos žurnalo. Žinau, jis nebūtinas, bet jei gautume kokį klasišką, galėtume padėti bibliotekoje ant stalo. Tai dar vienas būdas svečiams išreikšti nuomonę. Šiandien kaip tik gavau tokį pavyzdį.

Hopė vėl panaršė rankinėje ir ištraukė kreminės spalvos aplanką.

— Čia — laiškinis popierius. Tokio galėtume padėti kambariuose šalia lovos kartu su kortele, dovanų parduotuvėlės prekių sąrašu ir Eiverės restorano valgiaraščiu.

— Matau, tu tiesiog mėgaujiesi darbu.

— Tikrai taip, bet palauk, kol pradėsiu pirkti raštinės reikmenis. Beje, vakar pagalvojau dar apie kelis dalykus.

Hopė vėl panaršė savo milžiniškoje rankinėje ir ištraukė didžiulį bloknotą.

— Beketai! — iš trečio aukšto balkono šūktelėjo Raideris. — Ar plepėsi ten su namų šeimininke visą dieną, ar imsiesi ko nors konkretaus?

— Pabučiuok man į užpakalį, — atkirto Beketas.

— Geriau jau paleisiu tave.

Hopė vėl įsidėjo bloknotą į rankinę.

— Tik štai ką man pasakyk: ar kada nors Raideris pavadins mane vardu, ar aš jam amžinai liksiu tik svečių namų šeimininkė?

— Pradėk jaudintis tik tuo atveju, jei jis tave pavadins sumauta namų šeimininke.

— Aišku.

Saitu žvilgsniu Hopė vėl žvilgtelėjo viršun, bet Raideris jau buvo dingęs.

Pirmąkart Beketas susimąstė, kad būtų visai neblogai pertvarkyti savo buto vonios kambarį ir įsirengti sūkurinę vonią. Nors ir nesu treniruoklių gerbėjas, atrodo, esu ganėtinai geros formos. Ar bent jau buvau, apmaudžiai pagalvojo vyras, nes po vonių, klozetų, praustuvių, veidrodžių ir velniai žino ko tampymo maudė visą kūną.

Kurgi ne, sūkurinė vonia, sumykė Beketas, nusitraukęs ir ant vonios grindų numetęs prakaituotus drabužius. Užteks ir naujos dušo kabinos su purkštukais, kokius įtaisė svečių namuose. Kaip būtų gera turėti ir gyvenančią kartu masažuotoją...

Tačiau vonią tikrai patobulinsiu, pažadėjo sau Beketas, lįsdamas į dušo kabiną. Žinoma, veikdamas tokiais tempais kaip iki šiol, jis greičiau sulauks pensijos, nei rekonstruos tą prakeiktą dušą. Reiktų rimtai susiimti. Tačiau dar nebaigti restauruoti svečių namai, o kitą savaitę teks kalti šunims būdas, kurias prižadėjo Klerės vaikams.

Na, bet artimiausiu metu jis tikrai prisės prie savo braižymo lentos, „AutoCAD“ programos, logaritminės liniuotės ir mėlyno šviesoraščio popieriaus, o paskui jau tik kitiems nurodinės, kur pjauti, gręžti ir kalti.

Taip, tai tikrai įvyks, sumurmėjo Beketas, mėgindamas įsivaizduoti karštas sroves, plakančias ir besisukančias verpetais apie jo nualintus raumenis. Išvargusi jo vaizduotė nesugebėjo pasiekti tinkamo lygio.

Prisiminęs, kad užvažiavusi Klerė gali užsukti į vonią, vyras prisivertė surinkti nuo grindų drabužius ir sumetė į skalbinių dėžę.

Kadangi nežinojo, kur eis, Beketas susimąstė, kaip apsirengti. Pavargęs jo kūnas prašėsi tik džinsų ir medvilninio nertinio, vis dėlto nusprendė, kad taip vilktis nederėtų.

Taigi pasirinko juodas kelnes bei marškinius su žaliais ir mėlynais langeliais. Jei tikrai būtina, galės užsirišti ir kaklaraištį bei apsivilkti švarką, vis dėlto jis tikėjosi, kad to neprireiks.

Jei Klerė nebūtų parengusi plano, mieliau praleistų su ja ramų vakarą namuose — užsisakytų maisto ir žiūrėtų filmus.

Bet visą savaitę darbe ir namuose triūsianti moteris šeštadienio vakarą juk nusipelno išeiti pasilinksminti. Tačiau jei ji norės pašokti, tikriausiai apsiverksiu, nervingai pagalvojo Beketas.

Apžvelgęs savo kambarį, jis nusprendė, kad reikėtų išsiurbti dulkes. Seniai tai darė, nes visą savo laiką paaukojo Klerei, darbui, šeimos susitikimams, šunims, vaikams, pasisėdėjimui su broliais prie alaus.

Net neprisimenu, kada žiūrėjau savo mėgstamiausią ESPN sporto kanalą, pagalvojo vyras. Minutėlę susimąstęs, ar pasiilgo televizoriaus, Beketas nusprendė, kad nelabai. Visa veikla teikė daug privilegijų, ypač susijusi su Klere ir jos žavia šeimynėle, mėgstamu architekto darbu bei nenutrūkstamu ryšiu su savo šeima. Gana verkšlenti, verčiau pasitepti raumenis skausmo malšinamuoju tepalu, nusprendė jis.

Vos tik Beketas nusprendė nors penkioms minutėms išsitiesti ant sofos, pasigirdo skubus beldimas į duris. Pašokęs jas atidarė, už jų stovėjo susikibusios Hopė su Eivere.

— Apsimesk, kad mūsų nėra, — sučiulbėjo Eiverė ir nudrožė į virtuvę.

— Ką? — nesuprato Beketas.

— Labas, — pasisveikinusi pro duris įėjo Klerė ir pasuko veidą laukdama bučinio. — Mes tik kai ką suruošime. Tai ilgai neužtruks.

— Ką suruošite?

— Šį tą, ką man vienai per sunku.

— Mes nematomos. — Eiverė nukraustė atlenkiamąjį stalą, prie kurio jis kartais valgydavo. — Tu mūsų nematai.

Hopė vienu mostu uždengė stalelį balta staltiese, o Eiverė atkimšo vyno butelį ir įstatė į sidabrinį laikiklį.

— Tikiuosi, neprieštarauji, jei pavakarieniausime namuose?

Suglumęs Beketas nusekė paskui Klerę į virtuvę, kurioje ji į orkaitę įkišo kepimo skardą.

— Tai nenori niekur eiti?

— Tau nepatinka mintis vakarieniauti namuose?

— Ne, bet...

Klerė buvo apsirengusi trumpą tamsiai mėlyną suknelę ir apsiavusi blizgančius raudonus aukštakulnius.

— Atrodai puikiai, — pagyrė Beketas ir užuodė kažkokį nepaprastą kvapą. — O kas orkaitėje?

— Troškinta jautiena.

— Nejuokauji?

Akivaizdžiai pamaloninta moteris nusijuokė.

— Kalbėjau su tavo mama ir ji man išdavė, kad tai — tavo mėgstamiausias valgis. Viliuosi, pagaminau bent šiek tiek panašų į jos.

— Pati jį pagaminai?

— Ir dar kelis dalykus. Kadangi vynas jau atidarytas, gal pripilk taures? Aš čia dar turiu kai ką nuveikti.

— Gerai, — neprieštaravo Beketas, bet jo akys užkliuvo už pažįstamos formos ant bufeto.

Priėjęs arčiau vyras pakėlė dangtį.

— Obuolių pyragas? Nejuokauji? Tu dar ir obuolių pyragą iškepei?