Нора Робертс - Visada šalia

— Kaip man patinka tas jausmas, — atsiduso prisiminusi Hopė. — Man jo trūksta.

— Tikriausiai trūko ir man, tik to nesuvokiau. Ir šįkart tai truputį baugina. Gal skambės beprotiškai, bet man tai visai patinka. Skraidau kaip ant sparnų.

— Jei laiminga tu, — nusprendė Hopė, — tai laimingos ir mes.

— Labai laiminga. Esu įsimylėjusi auksinės širdies, įdomų vyrą, kuriam patinka mano vaikai. Tai nuostabu.

— Visada žavėjausi tavo skoniu vyrams, — pasakė Eiverė.

Atsivėrė vonios langas, pro jį papūtė vėjelis ir padvelkė magnolijomis.

— Atrodo, patinka ir jai, — sumurmėjo Eiverė.

Viena priežasčių, dėl kurių Klerė mylėjo Bunsborą ir grįžo čia auginti savo vaikus, buvo bendrumo jausmas. Stovint naujoje dovanų parduotuvėje ir iš mažo plastikinio puodelio siurbčiojant vyną, prie jos priėjo daugiau nei tuzinas pažįstamų. Klerė stebėjo juos vaikščiojančius, susispiečiančius į grupeles, besidalijančius naujienomis ir diskutuojančius.

Eiverės tėtis, plačiapetis vyras sutaršytais raudonais plaukais ir tvarkingai pakirpta barzdele, bandė prasibrauti prie Klerės. Kai pagaliau jam pavyko, pastebėjusi Klerė šelmiškai pakraipė galvą.

— Tik pažvelkite, koks pasipuošęs.

Vyras kukliai nuraudo.

— Džastina prisakė nesivilkti jokių darbinių drabužių.

— Manau, tai visai nebūtina, ypač kai esate vienas iš čia savo darbus pristatančių menininkų.

Vyras dar labiau paraudo.

— Oi, aš joks menininkas. Tik suvirintojas, turintis marias laisvo laiko.

— Pone Vili, tokioms dailioms metalo skulptūroms sukurti reikia kur kas daugiau nei suvirintojo įgūdžių ir laisvo laiko. O tie staliniai laikrodžiai stulbinantys. Žinote, Hopė svečių namams jau užsisakė šį ir dar tuos švendrus. — Klerė parodė ranka.

— Jie stovės svečių namuose? Tikrai?

— Laikrodį Hopė pastatys valgomajame priešais akmeninę arką. Visi viešbučio gyventojai matys jūsų darbus.

— Oho, — sutrikęs nusijuokė vyras.

Eiverė irgi prasibrovė pro minią.

— Jau baigiasi krabų rutuliukai. Tuoj atneš daugiau.

— Kiek daug žmonių, — tarė Klerė. — Madlena susijaudinusi ir net apstulbusi.

— Man turbūt reiktų eiti laukan. Jaučiuosi lyg vienas užimčiau pusę kambario.

— Lik, kur esi, — prisakė Eiverė tėčiui. — Madlena norės supažindinti tave su būsimais klientais. Turėsi jiems papasakoti apie savo kūrybinį procesą.

— O, prašau, Eivere.

— O, prašau, Vili, — Eiverė pamėgdžiojo tėtį, baksteldama jam į platų petį. — Dabar turiu patikrinti kitus užkandžių padėklus. Klere, neleisk jam pabėgti.

— Vykdysiu, — Klerė truktelėjo pečiais, bet pagailėjo Vilio. — Galime išeiti į kiemą. Ten taip pat daugybė klientų, kvėpuojančių grynu oru.

— Kaip malonu, kad atėjo tiek daug žmonių, — pasidžiaugė vyras, jiems išėjus iš parduotuvės.

— Tikrai labai malonu matyti tiek daug pažįstamų veidų ir bent trumpai pabendrauti.

Klerė sukiojosi apsupta žmonių ir net nepastebėjo kiek tolėliau automobilyje prie vairo sėdinčio Semo Frimonto.

— Kaip laikosi berniukai? Džastina minėjo, kad tavo šeima pagausėjo dar dviem nariais, — pasmalsavo Vilis.

— Vaikai kaip ant sparnų ir atsakingai rūpinasi šuniukais, na, bent jau kol kas. Turiu pripažinti, kad jie teikia kur kas daugiau džiaugsmo ir mažiau rūpesčių nei įsivaizdavau. Bet vėlgi — bent jau kol kas.

— Tikrai nesigailėsi. Girdėjau, juos atvežė Beketas?

— Atsivedė į knygyną, — patikslino Klerė. — Ir mane nokautavo.

— Žinai, Džastina labai patenkinta, kad judu su Beketu draugaujate. Tave ir tuos berniukus ji beprotiškai myli.

— Žinau. O kad jau prakalbome apie juos, man reikia eiti namo ir paleisti Meisę.

— Taigi tik nusisukau minutėlei, o tu jau bandai suvilioti mano moterį? — Beketas draugiškai kumštelėjo Viliui į petį.

— Nemoku atsispirti gražioms moterims. Tikrai puikiai atrodo, — Eiverės tėtis smakru parodė svečių namų pusėn. — Tomis jumis didžiuotųsi.

Vilis buvo geriausias Beketo tėčio draugas nuo pat vaikystės. Jis nesigėdydamas raudojo per draugo laidotuves ir, atrodo, ilgėjosi jo ne mažiau nei žmona bei sūnūs.

— Taip, turbūt. Ir, manau, būtų mėgavęsis šiuo vakaru.

— Be abejonės. Norėčiau apsižvalgyti svečių namų viduje.

— Gali užsukti, kada tik panorėsi, — patikino Beketas.

— Tai užsuksiu kada pavėpsoti.

— Vili, — šūktelėjo pro duris Džastina Montgomeri. — Grįžkite vidun ir prisidėkite prie kompanijos.

— O, Džastina... — atsiduso jis ir atsisuko į Klerę. — Nėra prasmės ginčytis. Tikiuosi, ten nieko nenuversiu.

— Jis pats žaviausias vyras, — konstatavo Klerė, kai Džastina nusitempė Vilį atgal į parduotuvę.

— Jis didesnio nei dviejų metrų ūgio ir nešioja turbūt penkiasdešimto dydžio batus! Kaip jis gali būti žavingas?

— Tiesiog toks. Na, nors ir labai noriu čia dar pasilikti, deja, reikia skubėti namo. Neužmiršk — rytoj septintą susitinkame.

— Pala, pala, — Beketas pagriebė Klerės ranką. — Juk viena nevažiuosi?

— Beketai, iki mano namų nėra nė mylios, be to, pagrindine gatve.

— Važiuosiu iš paskos ir įsitikinsiu, kad saugiai pasiekei namus, o tada nuvešiu namo Meisę. Girdėjai, ką sakė Vilis. Nėra prasmės ginčytis.

Kai Beketas dar primygtinai paprašė Klerę kartu nueiti prie jo pikapo „Vestos“ stovėjimo aikštelėje, mat norįs nuvežti ją tuos keliasdešimt metrų iki automobilio prie knygyno, moteris pamanė, kad tai jau pernelyg globėjiška.

Žinodama, kad Beketas laukia, kol ji atsirakins duris, prieangyje Klerė uždegė šviesas. Prieš išsukdamas į plentą su Meise, kurią vežė į namus, Beketas dar pasignalizavo.

Kitapus gatvės Semas stebėjo, kaip Klerei įėjus į namus šviesomis sužimba pirmas aukštas. Po kelių minučių šviesa nutvieskė ir užpakalinį namo kiemą. Išleido tuos mišrūnus pasivaikščioti, suprato Semas.

Sūnys ir sensoriniai šviestuvai. Ar šitaip pasistengė dėl jo? Negi Klerė laiko jį kažkokiu suknisti įsilaužėliu?

Ne, šitaip su manim nesielgiama, įsiuto Semas. Aišku, čia to Montgomerio darbelis. Klerė juk pernelyg minkšta ir mandagi, kad lieptų tam įkyriam tipeliui nekišti nosies ne į savo reikalus.

Jis viskuo pasirūpins. Pasirūpins ja.

Jis žino, Klerei reikia rimto, stilingo, išvaizdaus vyruko, kuris įkištų tuos vaikigalius į internatą, idant jai nereiktų tiek vargti. Vyro, kurį ji visur lydėtų, o jis ją visiems rodytų.

Ji tą supras. Jis privers Klerę tai suprasti.

Semas patogiai įsitaisė automobilyje ir toliau stebėjo namą, kol šviesos apačioje užgeso, užsidegė kambaryje ir vėl užgeso.

Taip jis kiurksojo beveik valandą, spoksodamas į šviečiančius Klerės miegamojo langus, ir dar ilgokai po to, kai juose užgeso šviesos.

Kai pagaliau nuvažiavo, jis jau turėjo planą.

Kadangi visi darbininkai vyrai buvo užsiėmę, Beketas pasiraitojo rankoves ir pats atitempė vonią į trečią aukštą, trokšdamas sužinoti, kaip ji patinka Ližei. Palyginti su kitais svečių namuose prašmatniai įrengtais vonios kambariais, šis su balta vonia ir neįmantriu šviesių, šiltų spalvų sienų plytelių raštu buvo artimiausias įprastam. Tačiau paprastumui atsvaros suteikė ištaigingi sendintos bronzos įrenginiai, o telefono formos čiaupas vonioje nepašykštėjo žavesio.

Tikėdamasis bent kokios nors reakcijos, Beketas luktelėjo, bet tvyrojo tyla. Tikriausiai Ližė savo nuomonę išreikš tik tada, kai baigs darbus santechnikai.