Нора Робертс - Visada šalia

— Neprieštarauju. Bet gėlės... — Klerė apglėbė save rankomis ir susimąstė. — Kažkas čia ne taip. Po visko, kas nutiko, siųsti gėles? Tai jau nebe įkyrumas.

— Ir nemanau, kad anksčiau tai buvo tik įkyrumas. Papasakok apie tai Šarlenei ir kitoms savo kolegėms. Ir niekada nedirbk parduotuvėje viena.

— Dieve... — Klere vėl pasitrynė kaktą. — Tu teisus. Turiu prisėsti ir viską gerai apgalvoti. Tuoj pat paskambinsiu Čarliui.

— Aš būsiu čia pat, kitapus gatvės. Visada turėk su savimi telefoną.

— Būtinai. Beketai, ir tu būk atsargus. Semas gali imtis kai ko baisesnio nei padangų pjaustymas.

— Nesijaudink.

Bet ji jaudinosi. Net tada, kai pasikalbėjo su vietos policininkais. Paskui dar paskambino Eiverei, ir ši įkalbėjo dėžutę su gėlėmis bei kortele nunešti į nuovadą.

— Beketas teisus. Semas — subingalvis bailys, bet geriau niekada nelik viena — nei darbe, nei namie, nei kur kitur.

— Eivere, juk nemanai, kad Semas ketina padaryti ką nors siaubinga?

— Jei nuoširdžiai, tai nežinau, bet geriau nerizikuoti. Klere, tik įlipusi į automobilį, iškart užsirakink. Taip pat ir vos grįžusi namo. Ne tik nakčiai ar kai išeini iš namų. Pažadėk man.

— Nesijaudink. Aš tikrai neignoruoju Semo veiksmų, tik leisiu jam manyti, kad ignoruoju. Apsimesiu, kad manęs tai nejaudina, ir greitai jis liausis mane persekiojęs.

Galbūt taip, galbūt ne, pagalvojo Eiverė, stebėdama į savo knygyną grįžtančią Klerę. Luktelėjusi, kol draugė įėjo vidun, Eiverė apsisuko ir nužingsniavo į svečių namus. Pusiau pabaigtoje virtuvėje ji rado visus tris Montgomerius.

— Atrodo puikiai, — trumpai reziumavo ji. — Reikia pasikalbėti.

— Mes jau įpusėję pokalbį, — nukirto Raideris. — Po valandos ketiname užeiti į tavo restoraną. Po galais, kokia spalva čia nusidažei?

Eiverės ranka pataršė plaukus.

— Vyšnine. Na, gal truputį per ryški...

— Kuo tau nepatinka tavo natūrali plaukų spalva? — norėjo žinoti Ovenas.

— Turėjau tokią kone trisdešimt metų. Ar esi ką nors nešiojęs beveik trisdešimt metų? Bet aš čia ne dėl to. Reikia pasikalbėti. Su Klere į policijos nuovadą nunešėme tas prakeiktas gėles, bet nežinau, ką jie su jomis darys.

— Mes irgi nežinome, ką turėtume daryti su Semu, — Ovenas įkišo savo ruletę į įrankių diržą.

— Sulaužyti jam kojas — ne išeitis, nors ir viliojanti. Klausykit, Semą apsėda manijos. Kurį laiką jis ir mane stebėjo, — išdavė Eiverė.

— Ką? — nustėro Ovenas. — Kada?

— Kai tik atidariau restoraną. Tai buvo iki Klerei sugrįžtant į miestelį. Bet tai nebuvo taip beprotiška kaip šįkart. Semas kartais ateidavo, kai rūpinausi įranga. Tada aplink šurmuliavo daugybė žmonių. Jis visai neimdavo į galvą, kai pasakydavau, kad esu labai užsiėmusi ir jis man trukdo. Semas kaip kokia sumauta siurbėlė.

— Kodėl man nieko nepapasakojai?

Eiverė gūžtelėjo pečiais.

— Tai nesitęsė ilgai, gal tik keletą savaičių. Klerė labai mandagi, o mano kantrybė kur kas greičiau išsenka. Vieną dieną išplūdau Semą, rėždama, kad jei nepaliks manęs ramybėje, Liuteris nutarkuos jam kiaušus. Tuo laiku čia dirbęs kalvis Liuteris, žinoma, nebūtų to daręs, bet pamatęs jo niūrią išvaizdą negalėjai abejoti, kad tikrai sugebėtų.

— Neblogai sugalvojai, — nusprendė Ovenas.

— Taip, ir tai padėjo. Bet Semo manija dėl Klerės užsitęsė kur kas ilgiau ir ėmė bauginti. Nujaučiu kažką negero. Turiu nuojautą, o ji manęs dar niekada neapgavo.

— Visi brigados vyrai stebės Frimontą ir saugos Klerę. Taip pat ir miesto policininkai, — tarė Beketas. — Ir aš, ir Čarlis Rideris visus perspėjome.

— Kai Semas sužinos, tai paglostys jo savimeilę. Dovanoti Klerei gėlių po to, kai ji užsiundė ant jo farus? Juk tai — iškrypimas. Nežinau, ką dar galime padaryti, kad jį sustabdytume. O aš negaliu pakęsti, kai nežinau, ką daryti.

— Pranešk visiems Klerės kaimynams. Taip daugiau žmonių ją saugos.

— Puiki mintis, — pritarė Ovenas. — Tegul žino ne tik kaimynai. Paskleiskite šią žinią visam miesteliui. Žmonės Klerę labai myli. Visa bendruomenė rūpinsis jos saugumu.

— Visada žinojau, kad tu nekvailas, — pagyrė Eiverė Oveną ir pirmą kartą po ilgo laiko atsipūtė. — Tai jau šis tas gero.

— Vakare einu pas Klerę, — tarė Beketas. — Turiu keletą idėjų. Viena jų — prie Klerės namo įrengti jutiklinį šviestuvą.

— Tai dar vienas labai geras dalykas, — linktelėjo Eiverė. — Gerai, jau turiu grįžti į darbą, bet galite manimi pasikliauti — papasakosiu apie tą čia slankiojantį subingalvį visiems, ką tik sutiksiu.

Beketas pats įrengė po sensorinį šviestuvą priekyje bei užpakalinėje namo dalyje ir pagalvojo, kad būtų užtrukęs dvigubai trumpiau, jei Klerės vaikai nebūtų pasišovę jam padėti. Bet buvo labai smagu stebėti berniukus, tuzinus kartų bėgiojančius pirmyn atgal, kai šviesa įsijungdavo. Paskui jie visi maloniai pavakarieniavo.

Tik jis turėjo pripažinti, kad pora kitų idėjų jam dar labiau patinka, todėl kitą rytą knygyne pristatė jas Klerei.

Beketas aptiko moterį priestate, į lentynas dėliojančią atsargas.

— Labas, atsivedžiau kelis vaikinus, su kuriais norėčiau tave supažindinti.

Klerė atsisuko su knygomis rankose.

— Oi, kokie mieli šunyčiai. Iš kur juos gavai?

Ji padėjo knygas į šoną ir pritūpė. Abu šuniukai pasileido straksėti aplink ją ir laižyti rankas bei veidą.

— Tik pažiūrėkite, kokie gražuoliai. Beketai, kaip tu laikysi du šunis savo bute? Čia juk labradorai?

— Jei tiksliau, labradoro retriverio mišrūnai — kaip ir šuniukų mama. Jie — broliukai, penkių mėnesių, nuo visko paskiepyti ir išdresuoti neteršti namuose.

— Geri šuniukai. — Klerė paglostė jų rudą kailį ir pakasė paausius. — Jie nuostabūs, bet juk tokiems reikia daug erdvės, kad galėtų lakstyti ir... — Ji nutilo ir prisimerkusi pažvelgė į Beketą, nors šuniukai aktyviai varžėsi dėl dėmesio. — Juk neketini jų laikyti savo bute?

— Ne, nes jie myli vaikus.

— Beketai... — Klerė dar labiau prisimerkė. — Koks tavo antras vardas?

— Railis.

— Beketai Raili Montgomeri...

Vyro veide nušvito šypsena.

— Oho, Didžioji mamytė išsitraukė ginklus.

— Čia tik pirmoji salvė.

— Tavo vaikams reikia šuniukų, o šuniukams reikia vaikų, — nesiliovė šypsojęsis Beketas. — Juk ir taip ketinai pirkti.

— Taip, bet tik vieną.

— Jie broliai. Juk negali atskirti broliukų. — Beketas irgi pritūpė, pakasė šuneliams pilvukus. — Sudaužytum jiems širdeles. Be to, galės žaisti vienas su kitu, kai vaikai išeis į mokyklą. Išgelbėjau šuniukus, nes šeimininkai nebenori jų laikyti. Tai tarsi atsisakyti vaikų.

— Liaukis...

Gal pernelyg spaudžiu, pamanė Beketas.

— Šuniukams reikia gerų namų. Jei nenori jų, aš pasiimsiu.

— Ir laikysi savo mažame butuke?

— Na, — Beketas gūžtelėjo. — Nenoriu jų atskirti ir tikrai nepaliksiu prieglaudoje.

— Tu mane šantažuoji.

— Šios veislės šunys puikiai sutaria su vaikais. Jie ištikimi, geraširdžiai, mėgsta žaisti ir tikrai džiaugsmingai šėls su trimis berniukais.

— Tai domėjaisi, ar ne?

— Taip, truputį. Mama pažįsta kelis kinologus. Jie man ir papasakojo apie šios veislės ypatumus. Be to, šunys visada praneš, jei kas vaikščios netoli namų. Netgi tokie draugiški šunys kaip šie yra puikūs sargai. Klere, daug ramiau jausčiausi, jei namie laikytum porą šunų.