Нора Робертс - Visada šalia

Beketas nusprendė palikti augalą knygyne, kad pamatę broliai vėl nepradėtų šaipytis.

— Klerė galinėje patalpoje su klientu, — informavo Keisė. — Pranešiu jai, kad atėjai.

— Nereikia. Tik šį tą atnešiau jai ir grįžtu į darbą.

— Kaip gražu. Man labai patinka sanpaulijos. Kokia proga dovanoji?

— Jokia.

— Tik šiaip? O čia pačios geriausios progos.

— Na gerai, turiu eiti.

Jis vėl grįžo į svečių namus, kur ketvirtame aukšte Raideris jau buvo beveik baigęs darbus. Beketą apėmė kažin koks siurrealistinis jausmas — tarsi buvo išvykęs porai metų, o gyvenimas čia plaukė toliau.

— Taigi, kaip sekėsi?

— Semas elgėsi, kaip jam įprasta — subingalviškai. Vis dėlto suprato, ką norėjau pasakyti.

— Gerai, tai gal dabar jau galėsim susitelkti į darbą?

— Man tinka.

Broliai dirbo iki popietės. Beketas liovėsi miegamajame tvirtinti užuolaidų laikiklius, kai išgirdo moteriškus balsus.

Nusileidęs žemyn jis išvydo Hopę, Eiverę ir Klerę susispietusias virtuvėje.

— Merginos, kuo užsiimate?

— Ovenas minėjo, kad galbūt jau būsite įrengę kambarėlius. Gražiai atrodo.

Hopė uždarė vieno jų, į kurį buvo įkišusi galvą, duris.

— Norėjome ateiti vėliau, kai jau bus sustatyti visi baldai, — ėmė teisintis Eiverė, — bet išgirdome, kad mansardoje plytelės atrodo tiesiog fantastiškai, tai negalėjome ištverti neapžiūrėjusios.

— Dabar ten dirba vyrai, tačiau vis tiek gali pasižvalgyti.

— Jūs eikite, — pasakė Klerė draugėms, neatitraukdama akių nuo Beketo. — Aš netrukus prisidėsiu.

Eiverė kyštelėjo Beketui už Klerės nugaros iškeltus nykščius ir nusivedė Hopę apžiūrėti mansardos.

— Kaip tu? Ar išsiaiškinai su Eivere?

— Jaudinausi dėl tavęs. O su Eivere atsisėdome ir išsikalbėjome. Nekaltinu jos, kad viską išklojo Raideriui. Ji nuoširdžiai rūpinasi mano saugumu. Neturiu teisės ant jos pykti.

— Ką sakė farai?

— Kalbėjausi su Čarliu Rideriu. Semo išpuolis jam neką labiau patiko nei tau. Tačiau jis nedaug ką gali padaryti. Kaip ir sakiau, pati Semą įsileidau, jis manęs nesužeidė ir negrasino. Bet jie viską užregistravo, taigi jei Semas grįš, bus galima reikalauti, kad jis daugiau prie manęs nesiartintų. Jei taip atsitiks, policija su juo rimtai pasikalbės, bet nujaučiu, kad Čarlis su Semu ir taip pasišnekės. Atrodo, žmones jaudina šis įvykis. O tu mateisi su Semu?

— Taip, ir jis apie viską informuotas. Trumpai ir paprastai, tiesiai prie reikalo.

— Ir, anot sanpaulijos, be kraujo praliejimo.

— Aha.

— Ar padovanojai gėlytę, kad suminkštintum man širdį?

Beketas padėjo ant grindų darbo įrankį ir priėjau prie Klerės.

— Nupirkau, kad suprastum, jog neturime dėl ko peštis.

— Ir tai suveikė. Kaip ir žodžiai, kuriuos man pasakei per tą pamokslą.

— Tai nebuvo pamokslas... Na, gerai, iš dalies buvo.

— Sakei, kad įsimylėjėlių poros dalijasi vienas su kitu savo problemomis. Turėjau savęs paklausti, ar nepamiršau, ką reiškia būti poroje. Bet faktas tas, kad didesnę vedybinio gyvenimo dalį Klinto nebuvo šalia. Ir tada viskas krito ant mano pečių. Pripratau prie to ir nė nenorėjau pasakoti Klintui apie problemas, kai jis trumpam grįždavo namo, kare prisižiūrėjęs kraupių dalykų. Argi gali juos palyginti su kažkokiu niekingu potvyniu tualete arba prakiurusiu stogu?

— Pripratai visas problemas spręsti pati.

— Ką Klintas būtų galėjęs padaryti, jei tuo metu, kai jis kovojo Irake, man Kanzase sugedo automobilis?

— Bet aš ne Irake, — tarė Beketas ir atidžiai nužvelgė Klerę.

— Ne, be to, būtina pridurti, kad mes ir ne Kanzase. — Klerė iškėlė rankas, o paskui nuleido. — Neužmiršau, ką reiškia būti poroje, bet mano patirtis gerokai skiriasi nuo tavosios. Gal net nuo daugumos žmonių. Ir po Klinto mirties aš dar ilgai ilgai buvau vieniša.

— Bet dabar jau nebe. Ir aš nekovoju kare. Esu šalia, — švelniai ištarė Beketas. — Nemanyk, kad nežinau, jog moki naudotis kanalizacine pompa, jei užsikemša klozetas.

— Patikėk manimi, — nusikvatojo Klerė.

Beketais delnais apgaubė jos smakrą.

— Tačiau jei prakiūra stogas, tau nebūtina kabarotis ant jo ir lopyti.

— Taigi, yra tam tikros ribos. Man prireiks šiek tiek laiko tai įsisąmoninti.

— Laiko mes turime. Juk dabar tarp mūsų vėl viskas gerai?

— Bent jau panašiai. Ginčai mane vargina. Gal užeisi pas mus papietauti? Čia mano sanpaulijos versija.

— Mielai. — Beketas uždėjo Klerei ant pečių rankas. — Aš būsiu šalia. Net jei ir nesitiki iš manęs pagalbos, viliuosi, kad bent ją priimsi. Galbūt ji tau netgi patiks.

— Tu man patinki, — ji pabučiavo Beketą. — Ir man patinka mūsų pora.

— Tai — gera pradžia.

— Pasimatysim vakare, — Klerė darsyk pabučiavo Beketą. — Ačiū už tikrą ir nuoširdų rūpestį bei gėlę.

— Visada prašom.

Beketas grįžo prie darbo ir nusišypsojo, užuodęs magnolijas.

— Tai užeini ir į šį kambarį? Man tinka kompanija, ypač dabar, kai vėl viskas einasi puikiai.

Patikrinus, ar lentyna kabo stabiliai, vyro nuotaika galutinai pasitaisė.

Dirbant nuotaika nė kiek nesubjuro. Beketas išgirdo, kaip mama su teta Kerole užėjo pasižiūrėti išklotų plytelių ir pasidomėti, kaip sekasi dažymo darbai. Moterims vaikštant iš kambario į kambarį, jų balsai aidėjo visame pastate.

Prieš eidamas pas Klerę, Beketas dar turėjo laiko grįžti namo ir nusiprausti.

Nėra nieko malonesnio, kai trys berniukai maldauja pažaisti, o graži moteris gamina tau pietus, pagalvojo Beketas sukdamas namo. Žinoma, jei po to, kai tie trys padaužos sumigo, jis būtų dar bent šiek tiek laiko praleidęs su ta gražia moterimi, tuomet ši diena apskritai būtų ideali.

Mudu jau apgludinome kampus, nusprendė Beketas, pagalvojęs, kad pastarųjų įvykių dėka jie kur kas geriau pažino vienas kitą, sužinojo dalykų, kurių galbūt nė neįtarė esant.

Klerė jau nebuvo toji nerūpestinga mergina, su kuria susipažino mokykloje ir įsimylėjo. Be abejo, jis tą žinojo — argi gali būti kitaip, kai ji tiek daug visko gyvenime patyrė? Ir kopdamas aukštyn į savo butą Beketas suvokė, kad pažinęs šią Klerę įsimylėjo antrąkart, ir kur kas stipriau.

Šešiolikos jis sužinojo, kas yra širdies skausmas, kai esi įsimylėjęs Klerę Merfi — merginą, kuri priklauso kitam ir žiūri į tave tik kaip į vieną iš daugybės pažįstamų. Kai jauna našlė su dviem mažais vaikais ir trečiuoju po širdimi grįžo į miestelį, Beketas vėl prisivertė užgniaužti jausmus, nusprendęs, kad gali Klerei rodyti tik draugiškumą. Tai ji mielai priėmė ir atsakė tuo pačiu.

Ir dabar, pagaliau atsikratęs tų atsargių, saugių jausmų, jis gyveno atrastais džiaugsmais ir nusivylimais, jausdamas širdy tarsi pulsuojančią bombą, kaip ir tada, paauglystėje.

Net po daugiau nei dešimtmečio tie jausmai niekur nedingo, suprato vyras. Jausmai, kuriuos jis bandė ignoruoti, numalšinti, užmiršti. Beketas nujautė, kad jų pamatai niekada ir nebuvo sugriauti, tik tūnojo kažkur giliai. Nesvarbu, kaip per tą laiką jiedu su Klere pertvarkė savo gyvenimus; bet patys viduje beveik nepasikeitė.

Beketas pastovėjo kelias minutes prie lango, žvelgdamas į svečių namus. Šis senas pastatas išliko, nes stengėmės jį prižiūrėti, pagalvojo jis. Kai kuriems dalykams lemta išlikti. Bet jiems reikia priežiūros, supratimo, pagarbos ir velniškai daug pastangų. Kad ir kokios permainos ištiko, jo širdis išlaikė.

Beketas atsigulė, trokšdamas apgalvoti visas permainas svečių namuose, su Klere bei vaikais ir pasvajoti apie ateitį.