Нора Робертс - Visada šalia

Klerė atsiduso:

— Tai jau šis tas. Atleisk, Beketai.

— Buvo verta, jei po visko Semas manys, kad mes atsiskaitėme, ir visam laikui atstos. Beje, aš ir taip ketinau pirkti naujas padangas.

— Tu mano didvyris.

Klerė priėjo ir pabučiavo Beketą.

— Ir tai — viskas? Už keturias padangas ir automobilio perdažymą?

Klerė nusijuokė ir vėl pabučiavo.

— Tai — geriausia, ką galiu padaryti šiomis aplinkybėmis, — sušnibždėjo ji ir pakreipė galvą darbininkų, klojančių plyteles, pusėn.

— Čia yra daugybė kambarių.

Klerė papurtė galvą ir nužingsniavo prie nudažytų sienų.

— Labai graži spalva.

Nusiraminusi ji pasuko mansardos link.

— Svarsčiau, kuris kambarys mano mėgstamiausias. Ir kaip išrinkti numerį, kuriame kitais metais mano tėveliai galėtų atšvęsti savo vestuvių sukaktį? Neįmanoma.

— Išrink vieną mudviem. Aš jį rezervuosiu.

— Kaip būtų nuostabu... Bet dabar neturiu laiko, reikia grįžti į darbą.

— Gal papietaukime? Kur nors nusivesiu tave su berniukais.

— Šį vakarą dalyvausiu knygų klubo susirinkime, bet ačiū už pasiūlymą. Paskui kurpsim Helovino dekoracijas, tad jei norėsi, gali užeiti.

— Juokauji? Aš šios srities profesionalas.

— Gerai, tada galėsi pjaustyti moliūgą. Berniukai ūgtelėjo ir jau gali susiprotėti, kad darau tai visiškai nevykusiai. Tai vėliau užeik.

— Mielai. O, ir ačiū, kad taip piktinaisi dėl manęs.

— Nėra už ką.

Pastarosios dienelės visai neblogos, nusprendė Beketas. Tereikia susitvarkyti pikapo reikalus, o visa kita beveik tobula. Ypač kai stovi su broliais priešais svečių namus kitapus gatvės, kaip tada, kai nukabino brezentą.

Šįkart jie apžiūrinėjo baigtą dailinti pastato fasadą ir iškabą

„Bunsboro svečių namai“

— Neblogai, — pakomentavo Ovenas.

— Velniškai gerai, — patikslino Raideris.

— Dabar belieka baigti montuoti įrenginius, atvežti likusius baldus, nusamdyti personalą ir apgyvendinti svečius, — Beketas įbruko rankas į kišenes. — Juokų darbas, palyginti su tuo, ką nuveikėme.

Vyras pažvelgė žemiau ir pritariamai linktelėjo į pastatą, ant kurio puikavosi užrašas, skelbiantis, kad tai Bunsboro svečių namų dovanų parduotuvė.

— Puikiai derinasi.

— Mama su Madlena dievagojasi, kad jau penktadienį bus galima rengti atidarymą.

— Neprieštarauju, jei mums tereikės pasirodyti ir užkrimsti krabų rutuliukų. — Raideris nusuko žvilgsnį pastato šalia užeigos namų link. — Žinai, mama jau kažką užsiminė, kad galėtume ten įrengti kepyklėlę.

— Ne viskas iš karto. Kol kas pasimėgaukime svečių namais, — pasiūlė Beketas.

— Pasimėgausime, kai baigsime, — Raideris pasižiūrėjo į laikrodį. — O laikas nesustabdomai bėga.

— Šįryt privalau padirbėti su Hope ir internetinių tinklalapių kūrėju.

— Paskambink Seviliui, — Ovenui nurodė Raideris. — Jau greitai būsime pasirengę kloti grindis, tad tegul ateina apžiūrėti ir įvertinti padėtį.

— Šis punktas jau įtrauktas į mano darbotvarkę. Bekai, nubėk į dovanų parduotuvę ir patikrink, ar viskas vyksta, kaip numatyta. Tada atnešk mums kavos. Šiandien sumautai žvarbu.

— Šiąnakt numatomos pirmosios šalnos, o mūsų dar laukia aibė darbų lauke. Tik nelįsk į knygyno galinį kambarėlį pasimyluoti su Klere, — pagrasino Raideris. — Laikas spaudžia.

— Gerai jau, gerai, — sumykė Beketas ir palikęs brolius pasuko dovanų krautuvėlės link.

Vyras turėjo pripažinti, kad parduotuvėlė atrodo išties puikiai. Šiltos, maloniai viliojančios gelsvos sienos, lentynose išdėliota keramika ir rankų darbo papuošalai, ant sienų kabantys arba laukiantys, kada bus pakabinti, paveikslai.

Beketas trumpai šnektelėjo su Madlena, kuri atidarinėjo kitas prekių dėžes ir žymėjosi nemalonius darbus, būtinus baigti iki parduotuvės atidarymo.

Po pažastimi pasikišęs bloknotą, Beketas pasuko į knygyną.

— Labas, Romeo, — pasisveikino Čarlio Riderio žmona Šarlenė. — Klerė viršuje.

— Romeo? — nesuprato Beketas.

Moteris sudėjo lūpas širdele ir pasiuntė oro bučinį:

— Tu toks saldainiukas.

— Eikit jau... Norėčiau tris didelius puodelius kavos. Kol paruošite, nueisiu į viršų pasisveikinti su Klere.

— Ji bus patenkinta.

Šarlenė pamerkė akį, ir Beketas pakraipė galvą, mintydamas, kažin ko šiomis dienomis deda į knygyne parduodamą kavą. Tada užkopė girgždančiais laiptais ir pasuko į Klerės kabinetą.

Prispaudusi prie ausies telefono ragelį Klerė iškėlė pirštą ir plačiai nusišypsojo. Laukdamas, kol ji baigs pokalbį, Beketas priėjo prie lango pasimėgauti ant svečių namų pritvirtintu ženklu, spėliodamas, ar Klerė jau matė.

— Beketai.

Vos jis pasisuko, moteris apsivijo jį rankomis.

— Labai tau ačiū, — tarė ji ir įsisiurbė į ilgą, svajingą bučinį.

Kad ir ko jie ten deda į kavą, tegul ir toliau deda ir kuo didesnes dozes, nusprendė Beketas.

— Prašom. O už ką?

— Už gėles. Jos be galo gražios ir buvo nuostabi staigmena. Aš pradėjau taip džiūgauti, kad Liamas ėmė pavydėti ir bandė nukreipti mano dėmesį gagendamas. Mes iškėlėme tikrą sceną, — nusijuokė Klerė, stipriai apsikabino Beketą ir prisiglaudė jam prie skruosto. — Ateik pas mus, sutaisysiu pusryčius.

— Kokias gėles?

— Tu dar klausi! — Klerės akys sublykčiojo. — Taigi rožes, radau jas prie laiptų, kai vežiau vaikus į mokyklą.

— Klere, nesiunčiau tau jokių gėlių.

— Jos tokios nuos... Ką?

— Nepalikau jokių gėlių prie tavo namų.

— Bet kortelėje buvo parašyta...

— Kas?

— “Visada galvoju apie tave.“ O Dieve... — sudejavo Klerė ir pajutusi, kaip dreba kojos, prisėdo. — Prie lauko durų radau paprastą baltą dėžutę, o joje — rožes su kortele. Jaudinausi, kad galėjo nuvysti, nes buvo žvarboka, bet neatrodo, kad jos ten stovėjo ilgai. Rožės nuostabios. Taigi jos ne nuo tavęs.

— Ar vakar matei Semą?

— Ne. Tiesa, gal ir mačiau krautuvėje, bet nesu tikra.

— Kodėl man nesakei?

— Nes nebuvau tikra, ar ten tikrai buvo jis. Maniau, gal pasirodė. — Klerė čiupo Beketo ranką. — Prašau, nieko nedaryk. Paskambinsiu Čarliui dabar pat ir viską jam papasakosiu. Bet, prašau, tik nieko nedaryk. Tikrai manau, kad kuo daugiau dėmesio kreipsime į Semą, tuo bus blogiau.

— Skambink Čarliui. O kitą kartą, kai pamatysi Semą, skambink man.

— Gerai, pažadu. Jis ir anksčiau man yra siuntęs gėlių.

— Kada?

— Per mano gimtadienį. Visada raudonas rožes, beje, kaip ir šiandien, bet šįkart tikrai pagalvojau, kad... Ir jis visuomet ant kortelės užrašydavo savo vardą. Beketai, mačiau Semą dar kelis kartus, tačiau po to įvykio knygyne ir su tavo mašina pamaniau, kad man jau paranoja.

— Kur dar matei Semą? — ramiai paklausė Beketas negyvu balsu.

— O... — Klerė pasitrynė kaktą. — Dieve, kai dabar apie tai pagalvoju... Gerai. Kelis kartus mačiau jį prekybos centre, tačiau žmonių minioje aš nuolat apsipažįstu, todėl pamaniau, kad ir vėl apsirikau. Paskui du ar tris kartus pastebėjau prie banko.

Beketas stebėjo karštligiškai bandančią prisiminti Klerę, moters veidas vis labiau blyško.

— Vaistinės automobilių aikštelėje, medelyne, kuriame perku augalus, ir dar keliose vietose. Tik ten, kur buvau viena. Niekada nemačiau Semo, kai vaikščiojau su vaikais, Eivere, mama ar kuo kitu. — Klerė trumpam nutilo. — Tai ne sutapimas.

— Tikrai ne, po velnių. Semas tave persekioja. Viską papasakok Čarliui. O aš kasdien po darbo ateisiu pas tave į namus, kol Semas galiausiai bus sutramdytas.