Нора Робертс: Visada šalia

Klerė nusišypsojo koketiška šypsena.

— Tuomet šiais drabužėliais tikrai buvo verta apsivilkti. Ne, man nešalta, bet girdžiu, kad Liamas jau šnirpščioja.

— Jau nebedaug liko, — nuramino Beketas, kai berniukai perbėgo į kitą gatvės pusę ir pradėjo kaulyti saldainių ten.

— Tu teisus. Be to, po kostiumais jie apsivilkę pašiltintus marškinukus. Bet vis tiek...

— Štai ką tau pasakysiu, Supermamyte. Užsuksime į knygyną ir leisime jiems apšilti. Nupirksiu visiems kakavos.

— Puiku, dar daugiau saldumynų. Bet apskritai tai gera mintis.

Klerei su kompanija sustojus prie knygyno, kitapus gatvės su ledo ritulininko kauke, treninginėmis kelnėmis ir gobtuvu stypsojo Semas Frimontas. Žinojimas, kad dabar niekieno netrukdomas atvirai gali stebėti Klerę, kėlė jaudinantį virpuliuką.

Puiku, vaišės arba pokštas. Labai greitai jie sulauks abiejų, pagalvojo jis.

Patenkintas, kaip klostosi įvykiai, Semas pasuko pagrindinės gatvės link. Įsiliejęs į minią ir jos gretoms retėjant, kaskart jis vis prisišliedavo prie kokios nors grupelės. Kai vaikai šaukdami pribėgdavo prie durų, namų balkonuose ir laiptinėse sužibdavo ryškios šviesos. Į Semą, besišlaistantį šaligatviu su kauke, niekas nekreipė dėmesio. Nekantrumas dėl to, kas netrukus įvyks, jam kėlė kone seksualinį pasitenkinimą.

Semas neskubėdamas priėjo prie Klerės namo, mitriai apsidairė ir šmurkštelėjo į medžių greta tvoros šešėlius.

Jis seniai stebėjo namą ir žinojo jo silpnąsias vietas. Galiniame kieme bėgiojo šuniukai, tačiau jis tam puikiai pasirengė. Pasėmęs saują skanėstų šunims, švystelėjo per tvorą. Tuoj, vizgindami uodegytes, šuneliai ėmė garsiai čepsėti.

Semas perlipo tvorą ir pasirinkęs langą išsitraukė laužtuvą.

Niekam tikęs laužas, pagalvojo jis, kai langas sugirgždėjo ir sutrūkčiojo. Niekam tikęs Klerės gyvenimas. Juk siūlė jai kur kas daugiau, bet Klerė jį atstūmė. Dabar jau per vėlu.

Semas patraukė laužtuvą, įlipo į vidų ir uždarė langą.

Aštuntą, kai saldumynų kaulijimo linksmybės pagaliau baigėsi, berniukai sėdėjo „Vestoje“, valgė ir mainėsi saldainiais. Beketas, sušlamštęs „Butterfinger“, „Snickers“ ir pakelį „Skittles“, jautėsi ne kažin kaip. Matyt, vaikai pagaminti iš tvirtesnės medžiagos, nes Liamas kaip tik siekė dar vieno šokoladinio batonėlio.

— Rytoj, — nukirto Klerė didžiam berniuko nusivylimui. Haris išgirdo tą patį nuosprendį, kai paprašė dvidešimt penkių centų monetos vaizdo žaidimams.

— Jau metas į lovytę, — priminė Klerė ir žvilgtelėjo į Merfį, kuris sėdėjo susitelkęs į savo trečią ir paskutinį saldainį, tarsi nuo to šokoladinio su karamelės įdaru gardėsio priklausytų jo gyvenimas.

— Metas eiti, Vulkane.

— Palydėsiu jus iki namų, — pašoko Beketas.

— O, Beketai. Juk iki dabar daugiau neįvyko jokių... dalykų. Be to, Aiva su Džo žadėjo patikrinti namus. Tuoj pasiteirausiu, ar jie jau eina, ir tada turėsiu palydą. Tinka?

— Tinka.

Klerė nuėjo.

— Sliekus pasiliksiu rytojui.

— Sliekai — lietingai dienai.

— Neturėtų lyti. Gal galime nueiti į svečių namus, kad vėl galėčiau susitikti tą panelę?

— Jei tik tavo mama neprieštaraus.

— Noriu pažaisti dar vieną žaidimą, — suniurzgėjo Haris.

Beketas pasisuko į paniurusį Ernį.

— Štai ką pasakysiu. Jei nori, savaitgalį važiuojam į pasažą ir žaisime kaip maniakai.

— Tikrai? Bet ne šeštadienį, nes einam į Tailerio gimtadienį. Gal galim sekmadienį?

— Man tinka.

Klerė sugrįžo su Džo, kuris priėjęs pataršė Liamo plaukus.

— Mes laimingi, kad galėsime palydėti namo šiuos kovotojus su piktadariais.

— Sekmadienį važiuosim į pasažą, — pareiškė mamai Haris.

— Tikrai? — Klerė pakėlė antakius.

Po stalu Haris įspyrė Beketui.

— Mes diskutavome apie šią galimybę, — tarė Beketas.

— Tai tikrai bus įmanoma, jei dabar šie trys superherojai nesiskųsdami žygiuos namo.

Papirkinėjimas suveikė. Berniukai staigiai pašoko ir pasileido prie durų. Beketas pakilo nuo stalo palydėti.

— Pasimatysime rytoj, — pakštelėjo jis Klerei į skruostą. — Smagaus Helovino.

Moteris lengvai spustelėjo jam ranką.

— Nepersivalgyk saldainių.

Vyras stebėjo juos einančius per gatvę ir pajuto, kaip trokšta eiti kartu. Ne tik saugiai palydėti, bet ir pasilikti. O paskui galbūt padėti Klerei paguldyti vaikus.

Tik nepersistenk, sudrausmino jis save. Be jo Klerė viską atliks kur kas greičiau. Juk tik sukeltų šurmulį, nes berniukai nenorėtų jo paleisti. Ir dar Klerė tikriausiai baisiai išvargusi, todėl suguldžiusi vaikus norės vienintelio dalyko — tylos.

Jiedu pasimatys rytoj ir to pakanka.

Tačiau Beketas nesijautė taip, kad pakaktų.

Vyras grįžo į piceriją ir prisėdo prie baro. Velniai nematė, išgersiu alaus.

— Šiandien tu kaip išgręžta, — pasakė jis Eiverei, kai ši padavė butelį.

— Helovino vakarą visada taip. Buvo smagu, bet kojos manęs jau nebelaiko. Eisiu nusiauti ir pasakysiu Deivui, kad užrakintų restoraną.

— Gal pirma nori su manim išgerti?

Eiverė pasvarstė.

— Aišku.

Nusirišusi prijuostę, moteris taip pat pasiėmė alaus. Apėjusi bufetą, atsisėdo prie Beketo ir susidaužė buteliais.

— Už Heloviną.

20 skyrius

Vaikščiojimas po tuščią Klerės namą teikė Semui jaudinantį pasitenkinimą. Jis galėjo eiti kur panorėjęs ir kada panorėjęs. Vyras apžiūrinėjo Klerės šeimos fotografijas, išdėstytas ant stalelių bei lentynų, ir įsivaizdavo jose save.

Netrukus nereikės įsivaizduoti. Tik laiko klausimas, kada Klerė supras, kas jai geriausia. Kol pagaliau pripažins, kad priklauso jam.

Tikri vyrai gauna tai, ko nori. Jis buvo daugiau nei kantrus, taigi pats laikas ir Klerei tai suprasti.

— Pamokos prasidės šįvakar, — tarė Semas ir užlipo į viršų.

Tik pažiūrėkit, kaip ji gyvena. Mama pasakytų: kažkokioje lūšnoje atsilikusiame miesteliūkštyje, nusiviepė Semas. Aš tai pakeisiu, pažadėjo jis.

Vyras užėjo į vonią ir dar labiau susiraukė, išvydęs, kokia ji nedidukė, paprastai ir nebrangiai įrengta. Ji ne didesnė už mano koridoriaus spintą. Apgailėtina, su kuo Klerė taikstosi.

Semas įkišo nosį į Klerės vaistų dėžutę ir pastebėjo kontraceptines tabletes. Labai teisingai. Būtina apsisaugoti nuo klaidų, kurios paskui neištaisomos.

Gaila, kad Klerė jau spėjo susilaukti trijų vaikigalių, apgailestavo jis. Bet surasiu gerą internatą, kur jais bus tinkamai pasirūpinta. Tai bus protinga investicija, paliksianti laisvą kelią.

Dar patyrinėjęs ir apuostinėjęs rastus kremus bei kūno losjonus, Semas nusprendė, kad reiks Klerę nusiųsti pas motiną, kuri nuves ją į SPA centrą. Tai bus ne tik malonumas, bet ir dar viena pamoka jai. Mano moteris privalo atrodyti prideramai — tiek visuomenėje, tiek namuose.

Tada Semas įžengė į Klerės miegamąjį.

Vaje, kaip ji stengėsi su tais niekingais daikteliais, kuriuos įstengė įpirkti, kad paverstų miegamąjį patraukliu. Semas jau įsivaizdavo, kokia dėkinga pasijus Klerė, kai jis parodys jai, kaip iš tiesų prabangiai reikia gyventi.

Tai šitoj lovoj ji mylėjosi su Montgomerių? Mes būtinai apie tai pasikalbėsim. Laikas parodyti savo tvirtą ranką. Na, žinoma, atleisiu jai tą akimirkos silpnybę. Moterys juk silpnos.

Atidaręs Klerės spintą, Semas perbraukė ranka sukneles ir palaidinukes. Prisiminė matęs Klerę dėvinčią daugumą jų — gatvėje, prekybos centre stumiančią prekių vežimėlį, stovinčią už prekystalio tame kvailame knygyne.