Нора Робертс - Visada šalia

— Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau suprantu, kad tikrai reikėjo. — Eiverė įkalė vinį ir pakabino rėmelius. — Tačiau suprantu, kodėl Klerė to nenorėjo. Keista siundyti faras ant to, kurį pažįsti kone visą savo gyvenimą. Netgi jei jis — baisus subingalvis.

— Iš to, ką man papasakojai apie Klerės persekiojimą, sakyčiau, Semas — maniakas, — tarė Hopė traukdama graviūrą.

— Nežinau. Skamba pernelyg baugiai, — pastebėjo Eiverė, bet nuo tos minties jai net pilvą susuko.

— Minėjai, kad Semas nuolat kviečia Klerę į pasimatymą, atsiuntė gėlių per jos gimtadienį, slampinėjo prie jos namų, laukė prie knygyno po darbo ir kelis kartus neva netyčia susidūrė su Klere, einančia iš parduotuvės. O juk Semas gyvena ne Bunsbore.

— Tiesa, — sutiko Eiverė. — Bet jis tikrai ne maniakas. Bent jau ne tokio lygio, kad savo miegamajame turėtų įsirengęs Klerės altorių.

— Iš kur žinai?

— Jei turėtų, patikėk manimi, elgtųsi visai kitaip. Tačiau šiandien vis tiek Semas taip išgąsdino Klerę, kad kuo aiškiausiai peržengė ribą, — Eiverė nervingai pasitrynė smilkinius. — Manai, jis dar ko nors imsis? Ko nors dar baisesnio?

— Nežinau, bet kodėl Klerė nori rizikuoti? Jeigu neketina rašyti pareiškimo policijoje, tai tegul bent jau pasako Beketui.

— Nemanau, kad pasakys, bijos, kad Beketas ko nors Semui nepadarytų. Jis ne toks karštakošis kaip jo brolis Raideris, bet vis tiek ūmus.

— Tuomet tu jam pasakyk, — pasiūlė Hopė.

— Negaliu, tai būtų kaip išdavystė.

— Ar Klerė tavęs prašė niekam apie tai nepasakoti?

— Ne, bet ir taip suprantama.

— Eivere, paklausk savęs, kaip jausiesi, jei Klerei kas nors nutiks. Jei tas vyras ją nuskriaus.

— Tu verti mane jaustis blogai, — tarė Eiverė ir prisispaudė ranką prie pilvo.

— Tu jaudiniesi. Ne tik pyksti, bet ir jaudiniesi dėl visos šios situacijos. Pasitikėk savo nuojauta. Ir manąja, — pridėjo Hopė. — Nes tu mane gąsdini.

— Gerai, pasakysiu Beketui. Eisi kartu?

— Žinoma.

— Tik netrikdyk manęs, kai eisim pro knygyną, — paprašė Eiverė, pasiimdama striukę.

— Galim išsmukti pro galines duris ir eiti aplinkui.

— Ne, noriu įsitikinti, ar Klerei viskas gerai. Jei ten gyvenčiau — išprotėčiau. Visą sumautą laiką stebėčiau pro langą, kaip įvažiuoja ir išvažiuoja automobiliai iš aikštelės.

— Kai ten nueisi, užsidėsiu tamsius akinius.

Draugėms išėjus į lauką, Eiverė paėmė Hopę už rankos.

— Kaip man patinka, kad dabar tu gyveni netoliese. Šiandien buvau taip apsėsta minčių apie Klerę ir tą subingalvį Semą Frimontą, kad net nepaklausiau, kaip tau sekėsi svečių namuose.

— Jie viską puikiai išdėliojo.

— Bet dėliojo ne Hopė.

— Viskas dar prieš akis, — šyptelėjo Hopė. — Daugiausia laiko praleidžiu sandėlyje. Nors pamažu, bet viskas einasi gerai, ypač plytelių klojimas. Vėl buvau nuėjusi apžiūrėti. — Ji atsigręžė atgal ir į pastatą, prie kurio ryškiai degė šviesos. — Dabar jie darbuojasi mansardoje. Turėtum pamatyti tą plytelių raštą ant sienos prie vonios. Pagrindą jie jau padarė, bet dar neišklijavo virtuvėje. Kitą savaitę montuos virtuvines spinteles, kilo tam tikrų nesklandumų, tad turėjo atidėti.

— Viską žinai iki smulkmenų.

— Ovenas man viską atraportuoja. Tačiau iš Raiderio negirdžiu nei bū, nei me.

— Jis mažakalbis.

— Taigi, tiesiai prie reikalo, — pasakė Hopė, priėjusi „Vestos“ priekines duris. — Jei ko nors imsimės Klerei apsaugoti, tai nuspręsime tik po pokalbio su Beketu.

— Teisingai, tiesiai prie reikalo.

Pastebėjusi, kiek restorane žmonių, Eiverė pamojo budėtojui, rodydama, kad tuoj grįš. Kai draugės žvilgsnis nuslydo virtuvės pusėn, Hopė ją lengvai stumtelėjo laiptinės durų link.

— Vėliau.

— Nesugalvočiau patikrinti, kaip einasi restorane, jei jame nebūčiau, — ėmė teisintis Eiverė.

Draugės užlipo viršun ir priėjo prie Beketo numerio.

— Net nežinau, kaip pradėti. Mums derėjo pasipraktikuoti.

— Dėl Dievo... — mestelėjo Hopė ir pabeldė į duris.

— Žinai, Klerė tikrai įsius ant manęs, kad išplepėjau Beketui. Pasakysiu jai, kad čia — tavo sumanymas.

— Eivere, darome tai, nes Klerė mums brangi ir jaudinamės dėl jos saugumo. Ji neturėtų dėl to pykti.

— Nemanau, kad Beketas namie. Galbūt jis dirba mamos dovanų parduotuvėlėje. Po galais, jis dabar gali būti net pas Klerę. Gal ji vis dėlto pati jam papasakos, ir mums nebereikės vargintis. Turbūt turėčiau... — Eiverė nutilo, išgirdusi žingsnius.

— Atrodo, jis grįžta, — pasakė Hopė, bet atpažinusi Raiderį įsitempė. Kodėl tas vyras, vos ją išvydęs, visada susierzina?

— Labas. Tai Beketas rengia vakarėlį ir manęs nepakvietė?

— Ne. — Eiverė stengėsi nusijuokti, bet tik nenatūraliai vyptelėjo. — Aš tik norėjau... tiksliau, Hopė norėjo jo paklausti... kai ko. Kadangi buvome čia... — ji bandė meluoti, bet to daryti labai nemėgo, nes visada susimaudavo. — Na, bet Beketo nėra namie.

— Norėjau jo paklausti, iš kur gauti kavos aparatą ir du elektrinius virdulius valgomajam.

Raideris tik abejingai nužvelgė Hopę.

— Tau puikiai sekasi, o Eiverė — apgailėtina.

— Atsiprašau?

— Puikiai moki knisti protą visokiomis nesąmonėmis. Apie kavos aparatus kalbėkis su mano mama. Taigi, kas atsitiko? — kreipėsi Raideris į Eiverę.

— Nieko.

— Liaukis, kiek laiko aš jau tave pažįstu?

— Klausyk, tai tik...

— Dėl Dievo meilės, — nekantraudama tarė Hopė, o tada kreipėsi į Raiderį. — Ar turi raktą nuo Beketo buto?

— Aha.

— Kaip manai, jis neprieštaraus, jei užeisime vidun? Negalime to aptarinėti laiptinėje.

Nieko netaręs Raideris išsitraukė raktus.

— Norite alaus?

— Ne, — tarė Eiverė ir įėjusi vidun susikryžiavo rankas.

— O aš įsipilsiu. — Pasijutęs kaip namie, Raideris įjungė šviesą ir pasuko į virtuvę. — Nagi, klokite.

— Nori, kad aš jam viską papasakočiau? — Hopė žvilgtelėjo į Eiverę, kuri tik stovėjo ir tylėjo.

— Ne, — draugė nervingai persibraukė plaukus. — Privalau tai padaryti pati. Tai štai, Raideri, klausyk. Čia mes dėl Semo Frimonto.

— To subingalvio?

— Taip, to subingalvio. Šiandien anksti ryte pastebėjau Semo mašiną prie knygyno.

Hopė stebėjo Raiderį, kuris klausėsi Eiverės pasakojimo. Vyro veido išraiška nesikeitė, tik kartais jis linkteldavo arba gurkšteldavo alaus. Tačiau atidžiau įsižiūrėjusi Hopė pastebėjo, kaip vis dėlto įsitempė Raiderio veidas ir kokiu šalčiu padvelkė akys. Moteris spėjo, kad po Eiverės pasakojimo apie Semą jis įkais iki raudonumo, bet išvydusi tokį šaltį suprato, kad Raideris dar pavojingesnis.

— Tada nusprendžiau, kad Hopė teisi, — baigė Eiverė. — Jei yra bent menkiausia tikimybė, kad Klerei gali kas nors nutikti, paskui negalėčiau sau atleisti, jog nieko nedariau, kad tam sutrukdyčiau. Taigi, ketinome visa tai papasakoti Beketui.

— Gerai, mes tuo pasirūpinsime.

— Tu juk nesumuši Semo? — atsargiai pasiteiravo Eiverė. — Žinoma, už tai, kad išgąsdino Klerę, jis nusipelnė spyrio į subinę, tačiau jei jį sumuši, Klerė dar labiau nusimins. Miestelyje pasklis kalbos, visi aptarinės Klerę. Jai tai labai nepatiktų.

— Šios smulkmenos Raideriui nerūpi, — pastebėjo Hopė. — Jam terūpi išspardyti tam bukagalviui subinę. Ir apskritai aš su juo sutinku.

— Sveikas protas ir greitai rezgamas melas. Nebloga kombinacija, — pakomentavo Raideris.