Нора Робертс - Visada šalia

— Ėjau pro knygyną ir išvydau Semo automobilį. Spindintis, dar su etikete — kieno gi kito, jei ne to pasipūtėlio? Pamaniau, reikia užsukti ir išgelbėti tave nuo mirtinai nuobodžių Semo kalbų. Tik nesitikėjau, kad užtiksiu jį tave kone prievartaujantį.

— Ačiū. Labai ačiū.

— Kada ateis kuri nors tavo darbuotoja?

— Bet kurią minutę, — Klerė žvilgtelėjo į laikrodį. — Dieve, taip nieko ir nepadariau.

— Nieko, atsigriebsi. Dabar eik dirbti. Kadangi jau atėjau, tai kelias minutes pasižvalgysiu po knygų lentynas.

— Eivere, Semas negrįš. O jei ir norėtų, nieku gyvu neįleisiu jo vidun.

— Primenu: artimiausiu metu — jokio sekso ar pasimatymų. O man praverstų gera knyga.

Susikišusi rankas į kišenes, Eiverė ėmė apžiūrinėti naujausius leidinius lentynose.

Klerė atsiduso ir paėmė du puodelius. Kadangi draugė nusprendė pabūti skydu ir kalaviju, ji tikriausiai bus nieko prieš pasistiprinti kava.

Beketui patiko, kaip susiplanavo laiką. Pas Klerę suspės nueiti iškart po darbo namuose, tad galbūt galės pas ją ir papietauti. Nemenki šansai smagiai praleisti šeštadienio vakarą, o sekmadienio popietę bus galima nueiti su vaikais į parką.

Šią savaitę darbe kol kas nekilo jokių didesnių nesklandumų, tad tikėjosi, kad sėkmė ir toliau jo neapleis. Bet privažiavęs Klerės namus jos automobilio neišvydo, tik Haris balkone kažką matavo padovanota rulete.

Beketas išlipo iš pikapo ir čiupo atsivežtą dėžę.

— Matuoju, kokio mums moliūgo reikia Helovinui. Padėsime jį ant pašto dėžutės.

— Gera mintis. Kuo tu persirengsi per Heloviną?

— Erniu arba Džokeriu.

— Herojus ar piktadarys? Hmm, sunku apsispręsti.

— Gavom katalogą, kuriame labai labai daug kostiumų, bet reikia kuo greičiau išsirinkti. O mamytė knygyne dalins saldainius!

— Tikrai? Tada reikės ateiti. O kur dabar tavo mamytė?

— Dėl kažko turėjo grįžti į darbą. Pas mus yra ponia Raidenur. Kas toje dėžėje?

— Kai kas jums, ką sumeistravau su broliais.

— Mums? Kas ten?

— Eime vidun, parodysiu visiems.

Haris pribėgo prie durų, atlupo ir ėmė garsiai šaukti:

— Atėjo Beketas, jis kažką dėžėj mums atnešė!

Pasigirdo paniškas skubančių kojų dundesys, suglumusi Aiva išlindo iš virtuvės. Iš skirtingų pusių subėgę berniukai krykštaudami apspito Beketą.

— Beketai, kokia staigmena. Vaikai, nerėkaukite. Klerė turėjo išbėgti į knygyną. Ką tik su ja prasilenkei.

— Aš tik kai ką vaikams atnešiau.

— Jis sumeistravo su savo broliais, — paaiškino Haris. — Kas ten?

— Nagi, pažiūrėkim.

Beketas pastatė dėžę ant grindų ir atidarė.

— Oho... — pagarbiai ištarė Liamas.

— Panašu į?.. — pradėjo Aiva ir, pažvelgusi į Beketą, pakraipė galvą.

— Tu pagaminai karstus? — nepatikėjo Haris.

— Taip, — nusišypsojo Beketas. — Herojai ir piktadariai nusipelno deramų laidotuvių, ar ne, vaikinai?

— O čia kas? — Liamas bakstelėjo į miniatiūrinius antkapius. — Jų skydai?

— Ne, čia antkapiai. Jais pažymimi kapai, kad žinotum, kas ten palaidotas.

Liamas spoksojo į Beketą kone kaip į Dievą.

— Čia tai jėga.

— Ant visų yra superherojų simboliai ir visa kita.

Merfis ištraukė vieną karstelį, atidarė ir vėl uždarė mažą dangtį.

— Šitas — Betmenui, o šitas — Halkui. Matai? Jis didesnis, kad tiktų.

— Kaip žinojai, kokio dydžio pagaminti? — apžiūrėdamas Halko karstelį, nesuprato Haris.

— Išmatavau, — Beketas bakstelėjo jam į pilvuką.

— Čia patys kiečiausi žaislai, kokius tik kada nors turėjome, — susižavėjęs tarė Liamas. — Tai dabar mes iš tikrųjų galėsime laidoti karius?

— Juk tam karstus ir sumeistravau.

— Tik laidokite smėlio dėžėje, — perspėjo Aiva. — Kieme nekasinėkite.

— Reikia pasiimti žuvusius.

Haris pasuko į žaidimų kambarį.

— Viršuje jų daugiau.

Liamas nuskuodė į antrą aukštą. Merfis ištraukė visus karstelius ir paminklus.

— Šitas — Mėnulio riteriui, šitas — Kapitonui Amerika, o šitas — Žaliajam Žibintui.

— Ponia Raidenur, duokite mums kolą maišą, kad galėtume susidėti figūrėles, nes likę gyvi kariai privalo žygiuoti į laidotuves.

— Žinoma, juk jie turi atiduoti pagarbą žuvusiems draugams. Ką nors surasiu, — pažadėjo moteris ir vėl pakraipiusi galvą nuklibikščiavo į virtuvę.

Merfis sustatė karstelius, visus atidarė ir vėl uždarė.

— Turime nuspręsti, kurie kariai žuvo, o kurie liko gyvi. Mano tėtis žuvo kare.

Jėzau, ką aš sau galvojau, meistraudamas karstelius vaikams, kurių tėtis žuvo kare?! — pasibaisėjo Beketas.

— Žinau, mažiuk. Užjaučiu.

— Jis didvyris.

— Taip, tikrai.

— Nemačiau tėčio, nes dar nebuvau gimęs. Bet mamytė sako, kad jis vis tiek mane myli.

— Patikėk, tikrai myli. Pažinojau tavo tėtį.

— Tikrai?

Merfio akyse pasirodė susidomėjimas.

— Mudu lankėme tą pačią mokyklą.

— Tai tu buvai jo draugas?

Iš tikrųjų jie nebuvo artimi draugai, bet Beketas prisiminė tą naktį, kai jų būrelis apklijavo ponio Šrioderio namus, o vėliau visi kartu šventė tą įvykį.

— Aha, — linktelėjo vyras.

— Ar buvai jo laidotuvėse?

— Taip, buvau.

Tai buvo visomis prasmėmis baisi diena, prisiminė Beketas.

— Gerai, nes draugai privalo dalyvauti laidotuvėse, — Merfis nusišypsojo ir atsistojo. — Nunešiu karstus prie smėlio dėžės, — tarė ir sumišo, pabandęs pakelti dėžę. — Per sunki.

— Aš nunešiu.

— Turiu juos, Hari! — prie jų bėgo Liamas, rankose laikydamas nedidelę raudoną dėžę, pilną figūrėlių.

— Apsirenkite striukes, — priminė Aiva. — Lauke žvarboka.

— Beketas nuneš karstus! — sušuko Merfis. — Aš kasiu duobes, aš!

Beketas pakėlė dėžę ir pažvelgė į Aivą.

— Tikriausiai girdėjai. Kai su broliais meistravome vaikams karstus, visai nepagalvojome apie tai, kas nutiko Klintui. O turėjom...

— Nieko tiems berniukams neatsitiks. Jie tik susižavėję visokiomis piktadarybėmis, karu ir mirtimi. Jų amžiui tai visai normalu. Vaikai gerai žino, kad čia tik žaidimas. Jie jauni, sveiki ir neturi jokių psichikos sutrikimų, o Klerė — nuostabi motina.

— Žinau, ji tikrai nuostabi.

— Kaip tik todėl ji rūpinasi, kad šie vaikinai žinotų, jog Klintas buvo mylintis tėtis ir geras žmogus, kuris žuvo, atlikdamas pareigą tėvynei. O dabar Merfis žino, kad tu buvai šalia, kai jo tėtį lydėjo į paskutiniąją kelionę. Jo tėvo draugas yra ir jo draugas. Tai — geras dalykas, Beketai.

— Tikiuosi, kad gerai pasielgiau.

— Net superherojai klysta, kitaip jie nebūtų laidojami rankų darbo karstuose smėlio dėžėje. Ar ketini palaukti, kol grįš Klerė?

— Kad jau atėjau, tai turbūt palauksiu.

— Tai dar vienas geras dalykas, nes dabar galiu traukti namo ir palikti berniukus bei visus laidotuvių rūpesčius tavo žiniai, — moteris bakstelėjo Beketui į skruostą ir pasuko prie durų. — Virtuvėje Klerė paliko atšilti viščiuką. Jo pakaks daugiau nei vienai burnai.

— Ačiū, ponia Raidenur.

— Gali mane vadinti Aiva. Mokyklos laikai jau seniai praėjo.

Eiverei visą dieną iš galvos neišėjo incidentas su Semu Frimontu. Kuo daugiau apie tai mąstė, tuo labiau jaudinosi.

— Jis visada buvo arogantiškas, — pasakė ji Hopei. — Netgi būdamas vaikas.

— Reikėjo pranešti policijai, — tarė draugė, išėmusi iš dėžės dar vienus rėmelius su nuotrauka.