Нора Робертс - Visada šalia

— Turi teisę paklausti kodėl, — sumurmėjo Hopė. — Net jei ir nėra atsakymo.

— Iki šios akimirkos nesupratau, kodėl visa tai mane taip paveikė. O gal tiesiog neleidau sau to pripažinti.

— Geriau jau eime iš čia, — pasiūlė Eiverė. — Grįšime į Hopės butą, susėsime ir apie tai pasikalbėsime.

— Ne, man jau viskas gerai. Protingiausia — pripažinti tikrovę, o tada su ja susitaikyti, — nutarė Klerė ir atsisuko, stebėdama, kaip prasiveria durys. Tada vėl giliai atsiduso. — Geriau jau susitaikysiu, nes neatrodo, kad ji ketintų iš čia trauktis.

Rytą Montgomeriai susigrūdo skalbykloje. Jei Ovenas nebūtų sušaukęs susitikimo, Beketas dar valandą ar net dvi būtų galėjęs pamiegoti, nes visą rytą ketino dirbti namuose.

Tačiau Ovenas yra Ovenas — nusprendė ir taškas. Susirinkimai, darbotvarkės — jo stichija.

— Šįryt elektrikai instaliuos išorines lemputes čia ir vidines dovanų parduotuvėje. Bekai, dėžės sužymėtos, bet vis tiek turėsi dar kartą jas patikrinti, — nurodė Ovenas. — Ir kol dar nepaklausei kodėl, aiškinu: abiem pastatams turime beveik du šimtus lempučių. Nenorėtume gaišti laiko ir pinigų vėliau apkeisdami, kas buvo neteisingai sužymėta.

— Gerai jau, padarysiu tai prieš grįždamas į biurą. Ir kol dar nepaklausei — taip, katalogą pasiėmiau.

— Kadangi jau taip, tai...

Ovenas prirašė dar pusę tuzino užduočių ir skambučių tiekėjams.

— Po galais, ką ten padarei, kol kalbėjausi telefonu? — pyktelėjo Beketas.

Ovenas tylėdamas apvertė segtuvą. Vos išvydęs darbų sąrašą, Beketas užsičiaupė.

— Dalį jų galėtum perleisti mūsų svečių namų šeimininkei, — mestelėjo idėją Raideris.

— Dėl Dievo meilės, turime duoti jai porą dienų įsikurti ir apsiprasti. Bet, patikėk manimi, nuo kitos savaitės ji tikrai nedykinės. — Ovenas pervertė kitą segtuvo puslapį. — Štai čia — specialiai jai mano sudarytas darbų sąrašas. O dabar einu į dirbtuves meistrauti prekystalį dovanų parduotuvei.

— Šiuo metu joje darbą baiginėja du darbininkai, — patikslino Raideris, pažvelgęs į savo darbo planą. — Po to čia į biurą jie atvilks stalą, kurį mama nupirko blusų turguje. Fasado dažymo darbai tęsiasi visą amžinybę. Kadangi grindis baigėme, jau norėčiau dažyti koridorių.

Beketas prisėdo išgerti kavos, o sulig brigados atvykimu per radiją suskambo kantri rokas.

— Mama turi susitikimą Heigerstaune, — broliams priminė Ovenas. — Taigi ji užsuks tik grįždama pakeliui į namus. Perduok darbininkams, kad Didysis bosas atvyksta. Kol kas tiek.

— Ačiū Dievui.

— Išvargino vakarykštė vaikų priežiūra? — nusišaipė Raideris.

— Ar čia naujas kodinis sekso pavadinimas? — pasiteiravo Ovenas. — Man reikia žinoti, jei kalbame kodais.

— Ne, tai ne kodas, ir ne, vaikų priežiūra manęs neišvargino. Aš tik mažai miegojau. Gal todėl vaikų priežiūra ir nėra sekso kodas.

— Klerei skaudėjo galvą? — pamerkė akį Raideris.

— Tu tikras bukagalvis, — ramiai ištarė Beketas. — Juk seksui visiškai netinkamas metas. Būtų neprotinga mylėtis su Klere, kai gretimame kambaryje žaidžia jos vaikai. Jie tam dar nepasirengę. Ypač Haris, ėmęs prie manęs kibti, kad pabučiavau jo mamytę.

— Rimtai? — Raideris dar plačiau išsiviepė. — Gudročius.

— Taip. Negali nesižavėti, kaip jis saugo mamytę. Jie — puikūs vaikai. Merfis užsimanė, kad sumeistraučiau per mūšį žuvusiems jų kariams karstus. Ką manai?

— Būtų šaunu, jei ir aš galėčiau prisidėti, — svajingai tarė Ovenas. — Galėtume juos palaidoti ir pastatyti mažus akmeninius antkapius su superherojų simboliais.

Nebloga mintis, pagalvojo Beketas ir pridūrė.

— Paskui jie prisikeltų, vėl įsikrautų nežemiškų galių ir pultų keršyti.

— Galėtume palaidoti ir su jų emblemomis ant karstų dangčių. Visiems vyrams privalu turėti po karstą. Dar tebeturi tą savo rinkinuką su degintuvu, ar ne?

— Aišku. Merfiui jis velniškai patiks.

— Kol judu žaidžiate savo žaisliukais, aš einu į darbą. — Raideris prisiveržė savo įrankių diržą. — Aplink mėtosi daugybė faneros gabalų, — dar sumurmėjo jis nueidamas.

Ovenas palaukė, kol Raideris nutols tiek, kad jų nebegirdėtų.

— Žinai, jei juos sumeistrausim, jis irgi norės prisidėti, todėl kaip visada sumanys iškviesti Ernį ir Nuodą.

— Taip, tikrai. O tu?

— Po velnių, ir aš. Iškviesiu...

— Žmogų-vorą ir Mėnulio Riterį.

— Po velnių, aš norėjau pasikviesti Žmogų-vorą.

— Per vėlu.

— Tada Betmeną ir Džokerį.

— Nebloga pradžia.

Beketas ketino traukti tiesiai į savo biurą, bet tuoj buvo priverstas užsimauti pirštines ir padėti išrauti senus tvoros kuolelius. Tada dar paskambino Madlena iš dovanų parduotuvės ir ėmė aiškinti apie lentynas, kurias panoro pakabinti kairėje sienos pusėje.

Eidamas namo Beketas pastebėjo ant suolelio sėdintį Šėrės grožio salono kirpėją ir sustojo trumpam šnektelėti.

— Tikrai neblogai atrodo, — pratarė jis, stebėdamas elektrikus, prie durų montuojančius vieną iš didžiųjų žibintų. — Girdėjau, kai viską baigsite, surengsite atidarymą?

— Aš irgi taip girdėjau.

— Pravažiuojantys pro šalį žmonės nusilauš kaklus, norėdami pamatyti.

— O, Dikai, kad tavo žodžiai — Dievui į... — pradėjo Beketas, bet jį nutraukė skambutis. — Atleisk, — atsiprašė jis, skubiai traukdamas iš kišenės telefoną. — Kas yra, Rai? Ar jau manęs pasiilgai?

— Aha, kaip subinė rakšties. Plytelių klojėjai turi klausimų dėl sienų rašto. Mama išvykusi į Heigerstauną, taigi tu įpareigotas atsakyti.

— Tuoj ateisiu.

Beketas į savo biurą grįžo beveik dešimtą vietoj planuotos devintos. Nieko tokio. Kiekvienas žingsnis yra žingsnis, nuramino save, pildamasis ir paskutinį rytinės kavos puodelį.

Įsitaisęs prie stalo, pirmiausia jis griebėsi skambučių, kurių labiausiai nekentė, paskui papildė baldų išdėstymo planus naujausiais pirkiniais.

Broliams ir mamai išsiuntęs elektroninius laiškus su atnaujinimais, Beketas kompiuteryje susirado dar tik vos vos pradėtą kurti svečių namų logotipą. Nė vienas brolių nenorėjo prisiimti atsakomybės ir buvo palikę pasirinkti tik iš trijų variantų. Puiku, šiandien jis prisiims atsakomybę už juos visus.

Tvirtai nusiteikęs baigti ženklą, Beketas kibo į darbą. Ilgai krapštinėjosi su šriftais, išdėstymu, dydžiais, spalvų tonais. Atsikėlė, pavaikščiojo po kambarį, priėjo prie lango ir paspoksojo į svečių namus, stengdamasis įsivaizduoti ant jų ženklą. Grįžo prie kompiuterio, dar kartą patikrino matmenis ir atsipūtė.

Reikia užkąsti, nusprendė jis ir užsisakė iš apačios „Calzone“ picą.

Baigta, pagaliau nusprendė Beketas ir išspausdino kopiją. Prisinešė prie lango ir primerkęs vieną akį atidžiai įsižiūrėjo. Tobula. Verčiau jau broliams su mama patiktų.

Nenorėdamas švaistyti apėmusios kūrybinės energijos, vėl prisėdo prie kompiuterio ir ėmėsi dovanų parduotuvės logotipo, kuriam naudojo tą patį šriftą ir spalvų paletę.

— Įeikite, neužrakinta! — šūktelėjo jis, išgirdęs beldimą į duris. Pasikėlęs jau siekė piniginės, bet diena dar labiau nušvito, kai išvydo įeinančią Klerę su „Calzone" picos dėžute.

— Tai tu dar ir „Vestoje“ uždarbiauji? Galiu lažintis, gauni gerų arbatpinigių.

— Taupau naujam automobiliui. — Klerė padavė Beketui dėžutę ir nusišypsojo. — Kaip tik buvau apačioje, kai pakavo tavo užsakymą. Taigi, kadangi ir taip ketinau pas tave užsukti, nes noriu pasikalbėti, pasisiūliau atnešti. Čia tavo sąskaita.