Нора Робертс - Visada šalia

— Pastebėjau. Niekas ir nesiginčija — tai tikrai įspūdingas pastatas. Tik negaliu suvokti, kodėl nusprendžiau juo rūpintis.

— Nes tu — protinga, savimi pasitikinti ir šis iššūkis kaip tik tau.

Hopė stabtelėjo ir atsiduso:

— Aha, dar pamiršai paminėti, kad aš graži ir seksuali.

— Šito net nereikia minėti, Mis Filadelfija.

— Kaip tik ruošia akmeninio grindinio pagrindą, — mostelėjo Eiverė. — Tau reikėtų pamatyti, kaip puikiai jie suremontavo ir dovanų krautuvėlę. Imk, — ji padavė Hopei raktą. — Turėsi pati jas atrakinti.

Na štai, prasideda, pagalvojo Hopė, įkišusi raktą į spyną.

14 skyrius

Įėjusi vidun Hopė nepratarė nė žodžio. Klerė jau žiojosi kažką sakyti, bet Eiverė papurtė galvą. Klerė supratingai nutilo.

Aplink buvo pristatyta tiek dėžių, kad vos buvo galima praeiti. Virtuvinės spintelės, suprato Klerė. Taigi, tuoj pradės įrenginėti virtuvę. Klerė nerimavo, kad Hopė nesugebės įvertinti dailaus plytelių rašto, kadangi dėžės ir brezentas uždengė beveik visas grindis.

Moterys prasibrovė prie plataus arkinio įėjimo.

— Gražios spalvos, — pastebėjo Hopė atsainiai, bet staiga stabtelėjo daiktų prigrūstoje patalpoje.

— Gerai, pasiduodu, čia tikrai nuostabu, — pliaukštelėjo ji liežuviu. — Elegantiška, unikalu ir ne pernelyg įmantru. Ar esat tikros, kad tolimesnėse patalpose saugu?

— Ovenas sakė, kad vietos, kur nevalia eiti, atitvertos juostomis.

Eiverė peržengė plytelę, spragtelėjo šviesos jungiklį viename iš tualeto kambarių ir aiktelėjo:

— Oho. Oho!

— Kas ten? — susidomėjo priėjusi Hopė. — Tikrai oho, — sutiko ji, ranka perbraukdama per stilizuotą sienos plytelių raštą. — Tik pažvelk, kokiu sudėtingu, bet nesikartojančių raštu suderintos plytelės. Kaip man tai patinka.

— Norėtum jį matyti kiekvieną dieną? — mirktelėjo Eiverė.

— Neabejoju, kad yra dar daug ką apžiūrėti, — atkirto šelmiškai ją nužvelgusi draugė.

Moterys pasuko prie pirmojo svečių kambario ir sustojo prie juostelėmis atitverto vonios kambario. Išklojo grindis, suprato Klerė ir prisiminė savo pirmąjį bučinį su Beketu kaip tik šioje vietoje. Staiga užuodė magnolijų kvapą ir įsitempė.

Jos draugės pasuko į valgomąjį, toliau aptarinėdamos spalvas ir plytelių raštus.

— Puikus vaizdas, — pagyrė Hopė. Apžiūrėjusi lubas, ji pasisuko į langus.

— Ar vis dar nesi tikra dėl šios vietos? — pasiteiravo Eiverė.

Neatitraukdama žvilgsnio nuo langų, Hopė gūžtelėjo.

— Čia vis dar jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, ir tai mane baugina. Jau buvau apsisprendusi, kad noriu, o ir reikia, visiškai pakeisti savo gyvenimą. Bet dabar, kai pasiryžau palikti praeitį, suabejojau, ar jau esu pasirengusi tokioms didelėms permainoms. Tačiau ši vieta tikrai ypatinga. Ji jau tarsi sako, kad dabar čia — galbūt mano stichija. Čia jaučiuosi esanti savo vietoje. Grįžusi į namus kitapus gatvės, tikriausiai vėl pradėsiu panikuoti, bet dabar jaučiuosi jaukiai. Eiverė turbūt nuėjo be mūsų?

Išgirdusi žingsnius viršuje Hopė pakėlė akis į kesonines lubas.

— Ne, nenuėjau, — atsiliepė Eiverė, įkišusi galvą į kambarį.

— Ten tikriausiai Raideris arba Ovenas, — spėjo Klerė.

— Gal, bet nepastebėjau jų automobilių nei priešais pastatą, nei už jo.

— Na, kažkas ten tikrai yra, o kadangi durys buvo užrakintos, vadinasi, tas kažkas turi raktus, — išmąstė Hopė, o tada išėjo į koridorių ir prisiartinusi prie laiptų šūktelėjo: — Sveiki?!

Jos balsas nuaidėjo ir stojo tyla.

— Tikriausiai ten vaiduoklis, — išsišiepė Eiverė. — Nagi, pažiūrėkime.

— Eivere... — bandė sulaikyti Klerė, bet toji jau nustrykčiojo viršun. Susitaikiusi su likimu, Klerė žengė paskui.

— Šaunu, ar ne? — sušuko Eiverė, pasirėmusi „E&D“ tarpduryje. — Ar užuodžiate? — ji įkvėpė pilna krūtine. — Vasara, magnolijos.

— Tai tik tavo vaizduotė, — pašiurpusi bandė neigti Klerė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, nors ir pati užuodė magnolijas.

— Tada mano vaizduotė panaši. Kaip žavinga, — Hopė įėjo į kambarį. — Ar kas nors mėgino išsiaiškinti, kas ji buvo? Tikriausiai... — Hopė krūptelėjo, kai atsidarė balkono durys. — Tik pažvelkite...

— Durys nebuvo uždarytos, sklendė neužšauta. Taip kažkas įėjo į vidų, — bandė pateisinti Klerė.

— Ir tas kažkas nešiojasi magnolijų? Nemanau. — Eiverė priėjo prie durų, plačiau jas atvėrė, o tada uždarė. — Beje, nėra taip paprasta įsmukti pro šį balkoną iš lauko, nes prie jo šviečia lempa.

— O čia neliūdna, ar ne? — Hopė pasisukiojo po kambarį, vėl atidarė duris ir įžengė į balkoną. — Kad ir kas čia būtų, jis visai draugiškas.

— Nieko nejaučiu. Čia tik akmuo, plytos ir medis, — Klerės balse pasigirdo susierzinimas.

— Taip vaidenosi ir „Hill" viešbutyje, — žemu balsu sududeno Eiverė.

— Gana, — pyktelėjo Klerė. — Pakaks jau. Tai — senas pastatas, girgžda grindys. Tereikia suremontuoti grindis ir tiek.

— Mieloji, — Eiverė suėmė draugės ranką. — Kodėl tu tokia nusiminusi?

— Stovi čia aiškindama, kad svečių namai pilni vaiduoklių, ir dar klausi manęs, kodėl aš nusiminusi?

— Aha, — ji suspaudė Klerės ranką. — Jei netikėtum vaiduokliais, taip neširstum, o paprasčiausiai laikytum mus kvailomis.

— Aš neširstu. Tik pavargau šnekėti apie vaiduoklius, tarsi jie iš tikrųjų egzistuotų.

— Gerai. Neliūdžiu, jei tu jais netiki. O kodėl tu turėtum liūdėti, jei aš jais tikiu?

— Tu visiškai teisi. Buvo sunki diena, o dar turiu pagaminti pietus. Man jau laikas namo.

— Mes čia dar sugrįšime, — pažadėjo Hopė.

— Jūs galite likti ir apžiūrėti likusius kambarius. Atleiskite, aš tikrai labai pavargusi. Tiesiog... — Klerės balsas užsikirto, — netikiu visais tais niekais.

— Gerai, nieko tokio, — sudirgusi Eiverė pakraipė galvą. — Eime viršun, kad Hopė galėtų apžiūrėti savo būsimus apartamentus.

— Nenoriu visu tuo tikėti! — sušuko Klerė, ašaros užgniaužė jai gerklę ir paskandino akis. — Nes jeigu tai įmanoma, tai kodėl Klintas negrįžo?

— Atleisk, mieloji... — Eiverė prišoko prie Klerės ir apkabino, kol toji nepratrūko raudoti. — Atleisk... Niekada apie tai nepagalvojau.

— Tai kvaila, tiesiog kvaila, — stengdamasi sulaikyti ašaras, pradėjo repuoti Klerė. — Ir kvaila širsti, tačiau kodėl gi ji čia sugrįžo? Kodėl ir toliau vaidenasi?

— Labai norėčiau žinoti.

— Merfis ją matė.

— Ką? — apstulbo Eiverė. — Kada?

— Tą dieną, kai susikivirčijome tavo restorane. Prieš tai užėjau čia su vaikais, kad Beketas jiems aprodytų namą. Kai išvydau savo mažiuką, skubantį laiptais aukštyn ir besišypsantį jai, mane apėmė siaubas. O tada užplūdo neapsakomas pyktis. Eivere, kodėl Merfis matė būtent ją? Argi neturėtų teisės pamatyti savo tėvelį? Bent kartą. Vieną vienintelį kartelį! Po galais...

Susijaudinusi Klerė išlėkė į balkoną, įsikibo į turėklą ir giliai įkvėpė. Priėjusi Hopė į ranką įkišo nosinaitę ir apkabino iš vienos pusės, o Eiverė — iš kitos.

— Kvaila niršti, — drebančiu balsu ištarė Klerė, šluostydamasi ašaras. — Nebent klaustume kodėl. Aš tiek iškentėjau, kol su viskuo susitaikiau. Kai prasidėjo tos šnekos apie vaiduoklius, netikėjau jomis, bet buvo visai įdomu — kaip koks siaubo romanas. Gera istorija ir tiek. Tačiau kai vaiduoklį išvydo Merfis...