Нора Робертс - Visada šalia

— Kur į laiką būsiu paniurusi, — perspėjo ji Lorę, prisipylusi puodelį. — Ir stengsiuosi negalvoti, kad kitą savaitę berniukus teks vesti pas pediatrą. Gal tiesiog pabėgsiu iš namų.

— Tu pernelyg daug dirbi.

— Dabar neturiu nuotaikos dėl to ginčytis. Kaip ir prisiminti, kad gydytojai už suteiktas paslaugas prašo užmokesčio.

— Nesmagu sakyti, bet gavai tris žinutes.

— Tris? — žagtelėjo Klerė, dėdama į kavą karamelę. — Juk mes atsidarę dar tik pusvalandį.

— Atleisk. Ir dar šis tas... Tualete nutekėjo vanduo, jo pateko į saugyklą. Labai užjaučiu.

Dabar dar laukia ir santechniko sąskaita. Jokia karamelė nepadės sumažinti skausmo.

— Na, ką gi... — sugniuždyta sumurmėjo Klerė.

— Negi visus tuos šūdinus dalykus ketini tvarkyti iš karto?

— Atidėjus, kaip pagal kokią sumautą aritmetinę progresiją, problemų tik daugės. Tad geriau jau imsiuosi iš karto.

Lorė šypsodamasi pamojavo geltonu lapeliu.

— Pirmiausia pasirūpinsiu tais skambučiais. Jei tau manęs prireiks, būsiu viršuje, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad bent valandą neprireiks, — tarė Klerė ir ištiesė ranką paimti lapelį su telefonų numeriais.

— Žinau, bet... — Lorė pasisuko kėdėje ir patraukė lapelį, šelmiškai šaudydama akimis.

— Dėl Dievo meilės, Lore, kas tau darosi? Tu oficialiai netenki kavos iki... O, o Dieve mano, — Klerė griebė Lorei už rankos, ant kurios piršto žibėjo sužadėtuvių žiedas.

— Aš išteku, — sukrykštė Lorė.

— Matau. O, Lore, koks gražus žiedas.

— Tikrai gražus, ar ne? Kaip jis man patinka. Negaliu liautis į jį spoksojusi. Maniau, kad taip jo ir nepastebėsi.

— Buvau apakinta savigailos ir prakiurusių vamzdžių. Kada Taileris tau pasipiršo?

— Vakar. Visą praėjusią savaitę jis taip keistai elgėsi, net susirūpinau, ar tik nenori manęs palikti.

— Lore, akivaizdu, kad Taileris pametęs dėl tavęs galvą, — patikino Klerė ir apvertusi merginos ranką apžiūrėjo žiedą iš visų pusių.

— Taip, bet jis labai keistai elgėsi, o vakar nepaprastai rimtu veidu pakvietė pasivaikščioti. Net nežinojau, ką ir galvoti.

— Aš tokia laiminga dėl tavęs. — Klerė padėjo kavos puodelį ir apkabino Lorę. — Tai tu net neįtarei, kad Taileris gali pasipiršti?

— Visiškai. Na, mes draugaujame jau dvejus metus ir tikriausiai jau apgludinome kampus, bet šito tai tikrai nesitikėjau, — toliau kalbėjo Lorė ir jos rudose akyse pasirodė laimės ašaros. — Klere, piršdamasis jis net priklaupė čia, ant pakylos Šeiferio parke.

— Tikrai? O, Lore.

— Žinau. Kas būtų pagalvojęs?! Aš juk jį dievinu ir buvau baisiai pikta, manydama, kad Taileris ketina nutraukti mūsų santykius. O dabar tik pažiūrėk — mes tuoksimės. — Pardavėja pamosavo ranka su žiedu. — Vos galėjau sulaukti, kada ateisi, kad galėčiau pasidalinti su tavimi savo laime.

— Leisk man dar kartą apžiūrėti.

— Taileris pats jį išrinko, — visa spindinti Lorė vėl ištiesė ranką.

— Koks gražus žiedelis. Jis tobulas. O kada judu...

Suskambėjus durų varpeliams, įėjo du klientai.

— Pakalbėsime apie tai vėliau, — pažadėjo Klerė.

Praėjo dar pusė valandos, kol pagaliau Klerė užlipo į viršų, atsisėdo ir nusiramino. Paskambinusi visiems klientams, moteris prisiminė potvynį tualete ir nuskubėjo apžiūrėti padarytos žalos.

Įėjus Eiverei, Klerė tupėjo ant tualeto grindų laikydama kibirėlį, į kurį lėtai lašėjo vanduo.

— Šįryt išsiunčiau tau milijoną žinučių.

— Dantistas, trauma, sužadėtuvės, darbas, o dabar dar ir vandentiekio avarija. Dieve mano, kokia diena. O juk dar nėra nė pusiaudienio.

— Visa švytinti Lore man jau pasigyrė apie žiedą. Užbėgau minutėlei, tik pasakyti, kad atvyko Hopė.

— Ką? Kada?

— Maždaug vienuoliktą, būtum iškart sužinojusi, jei nešiotumeisi telefoną. Keletas svečių namų darbininkų užnešė į butą jos kelis atsivežtus baldus.

— Gal Hopei reikia pagalbos?

— Dar neturėjau progos su ja pasikalbėti, bet kaip tik einu. Padėsiu iškrauti, išpakuoti ir nusivesiu ją priešpiečių. Gal norėsi prisidėti?

— Aš... — pradėjo Klerė ir pasijuto, kad tuoj sprogs nuo pašėlusio veiksmo. — Reikės pasiteirauti, ar po mokyklos Meisė bent trumpam galės prižiūrėti vaikus.

— Jei ji negalės, galiu lažintis, kad galės Beketas. Nebent tu vis dar ant jo pyksti po to įsimylėjėlių ginčo.

— Kada mes ginčijomės?

— Prieš porą dienų, kai buvote mano restorane.

— Nesiginčijome. Dėl Dievo meilės, — pyktelėjo Klerė, nors neteisus buvo Beketas. — Nepykstu ant jo, bet ir neprašysiu prižiūrėti vaikų, juk jis dirba visą dieną.

— Nesvarbu. Pasistenk ateiti, bent jau trumpam. Juk žinai, Hopė — atvykėlė svetimoje šalyje.

— Ką nors sugalvosiu.

— Jėga! — Eiverė pažvelgė į kibirėlį, į kurį ritmingai kapsėjo lašeliai. — Paprašyk Beketo ir suremontuos.

— Kas jis, neapmokamas mano darbų vykdytojas? — pasišiaušė Klerė.

— Ei, juk miegojimas su visų galų meistru, kuriam patinka tavo vaikai, turi ir daugiau privalumų. Galėtum jais pasinaudoti. Na, turiu grįžti. Susitiksime Hopės bute.

Klerė neketino išnaudoti Beketo. Su viskuo, kas nutikdavo per tuos šešerius metus, ji susitvarkydavo ir be vyrų pagalbos. Tik todėl, kad pradėjo susitikinėti su vienu iš jų, nereiškia, jog staiga tapo neįgali.

Susierzinusi Klerė pripuolė prie spintos, kur laikė savo įrankių rinkinį. Tereikia tinkamo veržlėrakčio, kuriuo būtų galima priveržti vamzdžius. Juk bet koks kvailys tą sugebėtų.

— Sutvarkysiu šį gedimą, — pasakė Klerė užėjusiai Lorei. — Jei kas nors paskambins, užrašyk. Neturėčiau ilgai užtrukti.

— Tu tikra? Galėčiau skambtelėti, ir svečių namų darbininkai kaipmat ateitų.

— Kaip sužadėtuvių dovaną aš tau įteiksiu įrankių rinkinį.

— Geriau jau seksualius apatinius.

— Įrankių rinkinį, — nenusileido Klerė ir pamojavo veržlėrakčiu. — Juk žinai, kad vyrai ne amžinai būna šalia. Moterims būtina mokėti pačioms namuose susitvarkyti svarbiausius gedimus.

— Jei jau taip sakai...

— Aš taip ir darau.

Klerė ryžtingai nužygiavo į tualetą, atsisėdo ant grindų ir atidarė įrankių dėžę. Jau paauglystėje jai teko tvarkytis su išvietės problemomis, girgždančiomis durimis ar užsikirtusiais stalčiais. Ištekėjusįjį pramoko pataisyti kone viską, ką tik prisireikdavo, nes dažnai likdavo namuose viena. Ir stengėsi kuo daugiau išmokti.

Juk negali sau leisti kiekvienąkart, kai tik kas pradeda varvėti, skambinti santechnikui. Uždraudė sau trukdyti tėtį, kai tik užsikemša nutekamieji vamzdžiai ar užsikerta žoliapjove. Tad jokių abejonių, tokį nedidelį gedimą kaip vandens lašėjimas ir pati gali sutvarkyti, tikrai neteks dėti skelbimo į laikraštį.

Taigi Klerė čiupo veržlėraktį ir ėmėsi darbo.

Po dešimties minučių vanduo jau ne varvėjo, o lėtai sroveno.

Bet viskas bus gerai. Klerė žinojo, kur suklydo. Tereikia padaryti...

— Ar turi tam licenciją?

— Jau beveik baigiau, — atrėžė išraudusi Klerė.

— Leisk man pažiūrėti.

— Jau beveik baigiau, — užsispyrusi pakartojo.

Beketas pritūpė ir paėmė iš Klerės veržlėraktį.

— Tau prireiks poveržlės. Atrodo, turiu tinkamą savo pikape. Kelioms minutėms teks užsukti vandenį.

— Žinau, kaip jį išjungti.

— Gerai, tuomet užsuk, o aš atnešiu poveržlę.

Beketas pakilo ir ištiesė jai ranką.