Нора Робертс - Visada šalia

— Kaip suprantu, nenorėjai kalbėti apie Ližę vaikams girdint, bet galėjome kalbėtis užuominomis — vadinti ją užkerėta dvigalve varle ar panašiai. Vaikai nebūtų supratę.

— Nežinau, kas atsitiko ir kas ten buvo. Viskas, ką žinau, — kažkas, pašaukęs vardu, viliojo mano mažylį lipti viršun.

— Ližė nepavojinga.

— Nėra jokios Ližės, — susinervino Klerė. — O jei ir būtų, kaip gali garantuoti, kad ji nepavojinga?

— Mes kiekvieną dieną dirbame svečių namuose. Iki šiol nieko nenutiko.

— Dešimtys suaugusių vyrų — tai ne tas pats.

— Galybę kartų buvau tame pastate vienas. Nieko ypatinga nenutiko. Tik šiandien mudu truputį susikirtome dėl balkono durų.

— Gal todėl, kad norėjo išmesti tave per balkoną?

Beketas norėjo nusijuokti, bet pastebėjo, kad Klerė visiškai nejuokauja.

— Kas jai iš to?

— Iš kur man žinoti? — Klerės balse pasigirdo susierzinimas. — Negaliu patikėti, kad išvis kalbu apie tokius dalykus. Mudu čia sėdime ir kalbame apie vaiduoklį. Dėl Dievo meilės, Beketai.

Ji čiupo gazuoto vandens stiklinę tą pačią akimirką, kai tik padavėja pastatė ant stalo.

— Viskas gerai?

— Puikiai, Hetera, — šyptelėjo jai Beketas. — Ačiū.

Jis palūkėjo, kol Hetera nuėjo prie kito staliuko.

— Mudu kalbamės apie vaiduoklį, nes tu jo išsigandai. Bet Merfis visai ne.

— Jis juk tik vaikas.

— Taip, ir numanau, kad kaip tik dėl šios priežasties jis ir matė Ližę. Kalbama, kad vaikai tokiems dalykams daug atviresni.

— Iš kur man žinoti? Aš netikiu... netikėjau... netikiu tokiais dalykais. Tai beprotybė.

Įvertinęs Klerės nuotaiką, Beketas pabandė ją pralinksminti.

— Tu gali būti Skali, aš — Malderis. Panele Skali, turime liudininką. Ponaitis Merfis teigia matęs moteriškos lyties vaiduoklį. Kokius turime faktus? Pagal Merfio parodymus, moters plaukai kaip mamytės. Taigi, ji šviesiaplaukė. Dėvi ilgą suknelę. Vadinasi, ji iš aštuoniolikto arba devyniolikto amžiaus.

— O Dieve... — sudejavo Klerė.

Dabar jau rimtai susirūpinęs Beketas suspaudė moters ranką.

— Mieloji, neleisiu, kad kas nors nutiktų Merfiui, kitiems berniukams ar tau. Klere, jei bent akimirką būčiau patikėjęs, kad Lizi nori ką nors nuskriausti, nežinau kaip, bet tikrai rasčiau būdą ją sutramdyti. Tikriausiai iškviesčiau egzorcistą. Bet štai ką tau pasakysiu, — Beketas prisislinko šiek tiek arčiau. — Tu mėgsti siaubo romanus, todėl galvoji, kad Ližė yra Bleiro ragana ar poltergeistas. Trumpai tariant, manai, kad vaiduoklis — blogis.

— Knygose vaiduokliai ne visada būna neigiami.

— Na, štai, prašau.

— Bet tai — knygose. Dar niekada nesutikau vaiduoklio tikrovėje. Pamačiusi, kaip Merfis lipa tais laiptais ir šypsosi į tuščią erdvę, smarkiai išsigandau.

— Turiu teoriją. Išdėstysiu trumpai, kol dar nesibaigė monetos žaidimams ir neatnešė picos. Tai štai: Ližei patinka tai, ką mes darome, patinka, kaip restauruojame svečių namų pastatą. Mes jį atgaiviname, jei galima taip pasakyti. Manau, jai patinka aplink besisukiojantys žmonės.

— Nori mane įtikinti, kad ne tik laikote name vaiduoklį, bet jis dargi yra ir draugiškas?

— Kodėl ne?

— Dėl daugelio priežasčių.

— Štai jums dar faktų, agente Skali: kuo ilgiau mes restauruojame viešbutį, tuo dažniau jis pasirodo. Kai pirmą kartą ten vaikščiojau, nieko nepastebėjau. Tačiau kai pradėjau matuoti ir piešti eskizus, kažką pajutau. Tarsi būčiau stebimas. Buvo šiek tiek baugu. Prasidėjus darbams, ėmiau užuosti magnolijas. Ne kasdien, bet kaskart vis dažniau. O šiandien, kai pagaliau nukabinome brezentą, nutiko dar daugiau — mes su juo susidūrėme.

— Nenoriu, kad jis slankiotų paskui mano berniukus.

— Kas toks? — Merfis brinktelėjo Klerei ant kelių.

— Niekas. — Klerė apkabino sūnų ir ėmė baksnoti nosimi kaklą, kol tas pradėjo juoktis. — Niekas nekvailios su Brusterio berniukais.

Pokalbis baigtas, suprato Beketas, kai padavėja atnešė picą.

Klerei nusivedus vaikus namo, Beketas grįžo į viešbutį. Jis dar kartą pasimėgaudamas perėjo per baigtas kloti grindų plyteles ir sustojo prie laiptelių, kažin ko laukdamas.

Nieko.

Gal Klerė su vaikais ją įžeidė? — spėjo jis. Gyvos ar mirusios, moterys gali būti labai jautrios.

— Liže, tu išgąsdinai Klerę. Vaikai yra jos turtas, o mažylis Merfis — užvis brangiausias. Tačiau ji išsigando, tik tiek.

Jokio atsako.

— Nesuprantu, kodėl tyli. Aš juk nieko nepadariau. Pasistenk suprasti Klerę. Dauguma žmonių šitaip sureaguotų. Net aš, nors ir pripratęs prie tavęs, vis tiek kartais pašoku.

Ir vėl — tyla.

— Liže, duok jai šiek tiek laiko. Pamatysi, Klerė greitai pripras, ypač dėlto, kad čia dažnai lankysis. Jos draugė Hopė dirbs šių namų šeimininke, taigi Klerė ir Eiverė bus dažnos viešnios. Kai baigsime restauruoti ir Hopė čia įsikels, tau daugiau nebereikės gyventi vienai.

Kai prasivėrė durys į „E&D“, Beketas pagalvojo, kad be darbininkų šįvakar čia kiek šiurpoka.

— Ką gi, šiek tiek šviežio oro tikrai nepakenks.

Vyras žengė žingsnį ir užuodė magnolijas.

— Kai geriau pažinsi, tau ji patiks. Klerė tikrai nuostabi. Ji tik išsigando, kad gali nuskriausti jos mažutį, todėl...

Beketas nutilo, nes durys staiga užsitrenkė.

— Oho, ramiau, — tarė jis, vėl atidaręs duris. — Juk nesakiau, jog ir aš galvoju, kad tu galėtum ką nors nuskriausti. Sutinku, gal tikrai Klerė pernelyg globėjiška. Bet jos vyras žuvo per tą kvailą karą, jis taip ir nepamatė Merfio. Taigi, vaikai Klerei yra patys brangiausi pasaulyje ir jų saugumas jai svarbiausia. Kas galėtų dėl to ginčytis?

Durys šiek tiek prasivėrė, ir Beketas suprato tai kaip atsiprašymo ar supratimo ženklą.

— Tik duok Klerei laiko. Gerai, eisiu, nes dar reikia padirbėti namuose, — Beketas mostelėjo ranka savo buto kitapus gatvės pusėn. — Rytoj čia bus triukšminga — plytelėmis klijuos vonios kambarius. Šiek tiek užtruks, bet bus verta. Ateisiu ryte.

Beketas priėjo prie durų ir jas užvėrė.

— Geriau jau tegul būna uždarytos.

Dar palūkėjo minutėlę, tada nusileido ir užrakino pastatą.

Prieš pereidamas gatvę, jis stabtelėjo ir grįžtelėjo į svečių namus. Ir galėjo prisiekti, kad balkone prie turėklų subolavo moters šešėlis. Bet durys liko uždarytos.

13 skyrius

Nualinta, dirgli ir beprotiškai trokštanti bent dešimties minučių ramybės Klerė nusivilko į knygyną ir leido malonumą savęs pagailėti.

Juk ji — šios sumautos vietos savininkė, ar ne? Juk paprasčiausiai galėtų pasiimti laisvadienį ir nuveikti ką nors smagaus, pavyzdžiui... ji negalėjo sugalvoti ką.

Linksmintis Klerė neturėjo nuotaikos. Tenorėjo palaimingai patūnoti tyliame kambaryje, keletą valandų viena spoksodama į lubas.

— Labas rytas, — linksmai pasisveikino Lorė ir klestelėjo prie kompiuterio. Jos plati šypsena iškart sukėlė Klerei galvos skausmą. — Kaip sekasi?

— O kaip turėtų, kai tris vaikus teko nutempti pas odontologą, išklausyti visus niurzgėjimus, verkšlenimus ir peštynes? Kai paleidau prie mokyklos, jie vis dar pešėsi. Mokytojai tikriausiai reikalaus, kad išduotų orderį mane areštuoti.

— Ne pats geriausias būdas dienai pradėti, — užjautė Lorė, ir jos šypsena prigeso.

— Mums visoms.

Klerė numetė ant laiptų rankinę ir portfelį. Kadangi laisvadienio pasiimti nepavyks, tai prieš visus dienos darbus bent jau kavos išgers.